Iki momento, kurį šiame darbe linkstama vadinti episteminiu lūžiu, Vakarų metafizinio mąstymo įsteigtas bei puoselėtas hierarchinis dualizmas buvo fundamentalus epistemologinis konstruktas, grindęs visas mentalinės veiklos sritis. Meno teksto atveju šis dualizmas pasireiškia kaip skirtis tarp vidujybės ir išorybės, giluminės kūrinio idėjos, jo turinio, logoso, subjekto, bei to, kas įvardintina kaip paviršinė kūrinio išraiška, signifikantas, jusliškumas, raštas, objektas. Išorybė pavaizduoja, pamėgdžioja, įkūnija „originalą“ – dvasinę substanciją arba vidujybę. Šia dualistine hierarchija grindžiama tradicinio literatūros mokslo bei kritikos ideologija besiremiantis literatūros kritikas juda nuo išorinio pavidalo (kūrinio) prie vidujybę įkūnijančio autoriaus, nuo rezultato prie šaltinio, nuo signifikantinio lygmens prie signifikato. Kanono steigimas suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių dauginimąsi; o būti įrašytam į kanoną reiškia paklusti tradicijos tęstinumo bei apriorinių schemų imperatyvui. Autorius įspraudžiamas į moralumo rėmus; tad humanistinių vertybių plotmės at(si)vėrimas tekste funkcionuoja kaip teksto kokybinio (į)vertinimo kriterijus. Transcendentalumo lygmuo laikomas svarbiausiu kūrinio atverties momentu. Tai yra lūkesčių literatūros atžvilgiu projekcija. Bandoma autoritetingai paneigti kultūrinių procesų diversifikacijos steigiamą vertybinį daugybingumą. Klasikinio kritiko (s)teigiamas vertingumas yra monoteistinės prigimties, meniškumas –... [toliau žr. visą tekstą] / This study (The Focuses of Attention in Lithuanian Literary Criticism (1991 – 2005), Marginalia, Canon of Analysis and Taboo) demonstrates the critical connection to Lithuanian science of literature and Lithuanian literary criticism. The attention is concentrated on traditional strategies of literary discursivity, which functioning is very intensive in our surroundings. Critic is directed over the „high literature canon“, which is hegemonisated, absoluted, mistificated. Author is regarded as the important institute, which produces meanings – sytems of signification. These meanings are connected with the author as a transcendental subject. So traditional literary criticism lay a stress on the interflow of ethics and aesthetics. That is why value politics do not tolerate popculture, as if was felt longing for the former „general strategies“, reasoning about historical monolithic, general limitings and meanings. The new (post)modern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics, established by the traditional Western metaphysics; so the limits of the contemporary aesthetics were considerably expanded and deprived of distinct determinations. But despite that traditional critics unflaggingly persist in the analysis of literature, predicated on hierarchical dualism. It‘s maintained, that there is ability to resist against such „uniting“ position just creating self-critical discourses, modernly determinating the role of Lithuanian literature and culture. It‘s important to... [to full text]

Iki momento, kurį šiame darbe linkstama vadinti episteminiu lūžiu, Vakarų metafizinio mąstymo įsteigtas bei puoselėtas hierarchinis dualizmas buvo fundamentalus epistemologinis konstruktas, grindęs visas mentalinės veiklos sritis. Meno teksto atveju šis dualizmas pasireiškia kaip skirtis tarp vidujybės ir išorybės, giluminės kūrinio idėjos, jo turinio, logoso, subjekto, bei to, kas įvardintina kaip paviršinė kūrinio išraiška, signifikantas, jusliškumas, raštas, objektas. Išorybė pavaizduoja, pamėgdžioja, įkūnija „originalą“ – dvasinę substanciją arba vidujybę. Šia dualistine hierarchija grindžiama tradicinio literatūros mokslo bei kritikos ideologija besiremiantis literatūros kritikas juda nuo išorinio pavidalo (kūrinio) prie vidujybę įkūnijančio autoriaus, nuo rezultato prie šaltinio, nuo signifikantinio lygmens prie signifikato. Kanono steigimas suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių dauginimąsi; o būti įrašytam į kanoną reiškia paklusti tradicijos tęstinumo bei apriorinių schemų imperatyvui. Autorius įspraudžiamas į moralumo rėmus; tad humanistinių vertybių plotmės at(si)vėrimas tekste funkcionuoja kaip teksto kokybinio (į)vertinimo kriterijus. Transcendentalumo lygmuo laikomas svarbiausiu kūrinio atverties momentu. Tai yra lūkesčių literatūros atžvilgiu projekcija. Bandoma autoritetingai paneigti kultūrinių procesų diversifikacijos steigiamą vertybinį daugybingumą. Klasikinio kritiko (s)teigiamas vertingumas yra monoteistinės prigimties, meniškumas –... [toliau žr. visą tekstą] / This study (The Focuses of Attention in Lithuanian Literary Criticism (1991 – 2005), Marginalia, Canon of Analysis and Taboo) demonstrates the critical connection to Lithuanian science of literature and Lithuanian literary criticism. The attention is concentrated on traditional strategies of literary discursivity, which functioning is very intensive in our surroundings. Critic is directed over the „high literature canon“, which is hegemonisated, absoluted, mistificated. Author is regarded as the important institute, which produces meanings – sytems of signification. These meanings are connected with the author as a transcendental subject. So traditional literary criticism lay a stress on the interflow of ethics and aesthetics. That is why value politics do not tolerate popculture, as if was felt longing for the former „general strategies“, reasoning about historical monolithic, general limitings and meanings. The new (post)modern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics, established by the traditional Western metaphysics; so the limits of the contemporary aesthetics were considerably expanded and deprived of distinct determinations. But despite that traditional critics unflaggingly persist in the analysis of literature, predicated on hierarchical dualism. It‘s maintained, that there is ability to resist against such „uniting“ position just creating self-critical discourses, modernly determinating the role of Lithuanian literature and culture. It‘s important to... [to full text]

Daugelis mokslininkų studijavo istorijos vaidmenį bei reikšmę Europoje Baroko ir Renesanso epochose, siekdami suprasti reformacijos ir kontrreformacijos bei naujosios mokslo galios įtaką istoriniam mąstymui. Naujųjų religinių, politinių ir mokslo reformų iškelti iššūkiai istorijos filosofiją iš esmės pavertė ideologinės kovos lauku. Siekiant geriau suprasti konflikto dinamiką istorinėje mąstysenoje 1580–1661 m. laikotarpiu, pagrindiniu šio tyrimo tikslu išsikeltas siekis apibrėžti jėzuitų istoriografinį kanoną. Be to, siekiama parodyti, kad šis kanonas radikaliai skyrėsi nuo ekleziastinio ir buvo nuosekliai įdiegtas visoje Europoje nuo Ispanijos iki Lietuvos. Tyrimo objektas – reprezentatyvus ir simbolinis jėzuitų istorijos kūrimo pavyzdys – lietuvių jėzuito Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istoriniai veikalai. Disertacijoje parodoma, kad jėzuitai 1580–1661 m. laikotarpiu, duodami atsaką naujo mokslinio metodo plitimui ir naujų moralinių bei politinių vertybių sklaidai, sukūrė savą istoriografinį kanoną. Jo pagrindu tapo Pedro Hurtado de Mendoza‘os metodologinės teorijos ir unionistinės Antonio Possevino idėjos. Remiantis pavyzdžiais, apimančiais šalis nuo Ispanijos (J. de Mariana) iki Lietuvos (A. Vijūkas-Kojalavičius) įrodyta, kad kanonas buvo nuosekliai diegiamas nepaisant geografinių ribų, kurios dažnai ribojo Europos intelektualinius debatus. A. Vijūko-Kojalavičiaus „istorinę produkciją“ galima būtų apibūdinti kaip reprezentatyvų šio istorinio kanono diegimo pavyzdį. Tai... [toliau žr. visą tekstą] / Many scholars have studied the role and function of history during Baroque and Renaissance in Europe. However, they often ignored that the challenges put out by the new religious, political and scientific reforms made the philosophy of history an ideological battlefield. Aiming to better understand the dynamics of the conflict in the field of history-thinking during the period 1580–1661, the definition of the Jesuits’ historiographic canon (coherently implemented at a European level) is the main goal of this research. The study of a symbolic and representative case of Jesuits’ method of history making has been defined as the object of this thesis. The emblematic case studied in this work is the historical production of the Lithuanian Jesuit Albert Wijuk-Koialowicz. The thesis demonstrates that the Jesuits, during the period 1580–1661, had actually elaborated an historiographic canon as an answer to the spread of the new scientific method and the dissemination of new moral and political values. This canon was based on the methodological theories of Pedro Hurtado de Mendoza and on the unionist prescriptions of Antonio Possevino. We proved that the canon was consistently implemented beyond the geographic limits usually attributed to the European intellectual debate with examples from Spain (J. de Mariana) to Lithuania (A. W. Koialowicz). Finally, we concluded that the historical production of A. W. Koialowicz could be described as a representative example of the implementation... [to full text]

Tikro, programinio, siurrealizmo Lietuvoje nebuvo tarpukariu, t. y. istorinio siurrealizmo laikais, nebuvo jo ir XX a. II pusėje. Negalime kalbėti apie siurrealizmą Lietuvoje, tačiau neabejotina, kad siurrealumo apraiškų yra mūsų XX a. II pusės dailėje. Šiame darbe terminas siurrealumas naudojamas kaip estetinė kategorija, nurodanti sąsajas su kai kuriais siurrealizmo, kaip modernizmo judėjimo, bruožais, vaizdo kūrimo principais. Disertacijoje svarbi sąvokų siurrealumas ir siurrealistiškumas skirtis: pirmasis terminas nebūtinai susijęs su istoriniu siurrealizmu. Pirmiausia mėginama išgryninti aktualius XX a. II pusės Lietuvos dailei siurrealumo bruožus, išnagrinėti siurrealumo bruožų turinčią lietuvių dailininkų kūrybą kaip savitą meninį reiškinį. Siurrealūs kūriniai dažnai priklauso XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijos „paraštėms“, jos mažajam naratyvui, ir gali būti traktuojami kaip dalinė opozicija didžiajam, kanoniniam naratyvui, ekspresionistinės krypties dominavimui. Nors siurrealumo apraiškos Lietuvos dailėje nesuformavo savarankiškos dailės krypties, siekta XX a. antrosios pusės pagrindinį Lietuvos dailės istorijos naratyvą papildyti mažuoju siurrealumo naratyvu. / There was no real, programmatic Surrealism in Lithuania between the two wars, when the historical Surrealist movement was at its peak; nor was there any influence of Surrealism here in the second half of the twentieth century. In this work the term the surreal is used as an aesthetic category pointing to the links with some of the features of Surrealism as a modernist movement and its principles of image creation. The divide between the concepts of the surreal and the surrealist aspect is important in this dissertation: the former term is not necessarily related to historical Surrealism. In this dissertation an attempt is made to crystallize the features of the surreal which were topical for Lithuanian art in the second half of the twentieth century. The thesis aims to single out the concept of the surreal and develop its content; to examine the artwork of Lithuanian painters that contains the features of the surreal as an original artistic phenomenon. Surreal artwork belongs to the 'margins' and 'the small narrative' of Lithuanian art in the second half of the twentieth century, and can be treated as a partial opposition to the big canonical narrative and the predominance of the expressionist trend. Although the manifestations of the surreal in Lithuanian art did not shape an independent trend in art, an attempt has been made to expand the main narrative of the Lithuanian art of the second half of the twentieth century with the a small narrative of the surreal.

Tikro, programinio, siurrealizmo Lietuvoje nebuvo tarpukariu, t. y. istorinio siurrealizmo laikais, nebuvo jo ir XX a. II pusėje. Negalime kalbėti apie siurrealizmą Lietuvoje, tačiau neabejotina, kad siurrealumo apraiškų yra mūsų XX a. II pusės dailėje. Šiame darbe terminas siurrealumas naudojamas kaip estetinė kategorija, nurodanti sąsajas su kai kuriais siurrealizmo, kaip modernizmo judėjimo, bruožais, vaizdo kūrimo principais. Disertacijoje svarbi sąvokų siurrealumas ir siurrealistiškumas skirtis: pirmasis terminas nebūtinai susijęs su istoriniu siurrealizmu. Pirmiausia mėginama išgryninti aktualius XX a. II pusės Lietuvos dailei siurrealumo bruožus, išnagrinėti siurrealumo bruožų turinčią lietuvių dailininkų kūrybą kaip savitą meninį reiškinį. Siurrealūs kūriniai dažnai priklauso XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijos „paraštėms“, jos mažajam naratyvui, ir gali būti traktuojami kaip dalinė opozicija didžiajam, kanoniniam naratyvui, ekspresionistinės krypties dominavimui. Nors siurrealumo apraiškos Lietuvos dailėje nesuformavo savarankiškos dailės krypties, siekta XX a. antrosios pusės pagrindinį Lietuvos dailės istorijos naratyvą papildyti mažuoju siurrealumo naratyvu. / There was no real, programmatic Surrealism in Lithuania between the two wars, when the historical Surrealist movement was at its peak; nor was there any influence of Surrealism here in the second half of the twentieth century. In this work the term the surreal is used as an aesthetic category pointing to the links with some of the features of Surrealism as a modernist movement and its principles of image creation. The divide between the concepts of the surreal and the surrealist aspect is important in this dissertation: the former term is not necessarily related to historical Surrealism. In this dissertation an attempt is made to crystallize the features of the surreal which were topical for Lithuanian art in the second half of the twentieth century. The thesis aims to single out the concept of the surreal and develop its content; to examine the artwork of Lithuanian painters that contains the features of the surreal as an original artistic phenomenon. Surreal artwork belongs to the 'margins' and 'the small narrative' of Lithuanian art in the second half of the twentieth century, and can be treated as a partial opposition to the big canonical narrative and the predominance of the expressionist trend. Although the manifestations of the surreal in Lithuanian art did not shape an independent trend in art, an attempt has been made to expand the main narrative of the Lithuanian art of the second half of the twentieth century with the a small narrative of the surreal.