Magistrinio darbo tema byloja apie estetikos ir religijos, o tiksliau – meno kūrinio ir religinės patirties, sankirtų taškus. Svarbiais, bent jau šio darbo kontekste, laikytume tam tikrus meno kūrinio sampratos kraštutinumus. Romantizme – estetika (atitinkamai ir meno kūrinys), tampa religijos pakaitalu. R. Šerpytytė rašo apie tokią romantinės sąmonės struktūrą, kuri anihiliuoja religiškumą. Romantizuojamas, pasaka tapęs pasaulis ,,aukščiausią prasmę“ pasiekia kaip tik anihiliuodamas religinę dimensiją ir jos vietoje iškeldamas, pakeisdamas ją estetine dimensija [...]. Tik meno kūrinys gali teikti apreiškimą. Tik sapne, tik svajonėse mes patiriame tiesą. Priešinga interpretacija – dvidešimtojo amžiaus neokantizmas. Meno kūrinys praranda bet kokias ontologines šaknis. Estetinė kokybė apibrėžiama negatyviai – kaip netekusi pažintinių bei praktinių nuorodų, ir kaip susijusi su tam tikra stebėtojo priimta išeities pozicija. Pasak G.Vattimo, taip suprasta estetinė sąmonė atitinka muziejų, kaip viešąją instituciją, kuri neatsitiktinai išsivystė pastaraisiais amžiais lygiagrečiai teoriniam estetinio subjektyvizmo subrendimui. Šiame kontekste ir užsimezga nagrinėjamos temos svarstymas – meno kūrinio ir religinės patirties ryšys. / Compare the places of intersection of aesthetics and religion, work of art and religion experience. The most important thing is to stay within understanding of each piece of work. So in romanticism – aesthetics, work of art changes religion. However, we can deal with neokantizm of the twenties century, when ontologin origin does not exist in work of art. Aesthetical quality has negative meaning. In this work the connection of art work and religion experience has been researched. Comparison of understanding of work by Heidegger and Florensky. Leading the precondition, that work of art can be kind of frankness. Konception of Florensky is development of Heidegger work. The purpose is to find the answers: 1) Is ,,understanding” only the position of observation? 2) Is there anything unreached for interpretation in a work of art? Is art position opposing to subjectivism and can it liberate from subjective closeness.

Problema: Meno formų, vizualinių ženklų gausa šiandien liete užliejusi mūsų kultūrinę ir socialinę erdvę. Ji tampa natūralia, įprasta erdve šiuolaikiniams jaunuoliams, kurie jos dėka formuojasi estetines, menines nuostatas bei požiūrį į dailę apskritai. Šiame vizualine raiška gausiai pritvindytame pasaulyje vienodu pajėgumu su išties vertingais, reikšmingais meniniais atradimais drauge sugyvena kičas, pseudomenas, komercinius tikslus turintys kūriniai. Todėl gebėjimas atskirti vertingus objektus nuo vienadienių, beverčių, gebėjimas orientuotis daugiasluoksnėje ir daugiaprasmėje dailės reiškinių terpėje šiuolaikiniam jaunuoliui tampa labai svarbus. Kad mokinio interesas kultūrai, dailei nesudužtų į erzacinių meno pakaitalų sienas ir jis būtų pajėgus pats spręsti jam kylančias kultūrines, vertybines dilemas ir taptų aktyviu kultūros puoselėjimo, kūrimo dalyviu, reikia formuoti mokinių kritinį mąstymą. Darbo naujumą sudaro tai, kad įvertintas dailės kūrinių interpretavimo poveikis mokinių kritiniam mąstymui. Sukurtas dailės kūrinių interpretavimo modelis gali būti naudingas kuriant programas ir dailės istorijos mokyme. Tyrimo tikslas - atskleisti interpretacijos metodo įtaką dailės srovių pažinime, ugdant kritinį mąstymą. Tyrimo hipotezė: XI – XII klasių kritinis mąstymas bus ugdomas bei formuojamas efektyviau, jei į dailės istorijos mokymo procesą bus įtrauktas kūrinių interpretavimas. Tyrimo objektas - interpretacijos įtaka XI – XII klasių moksleivių kritinio mąstymo sklaidai... [toliau žr. visą tekstą] / Problem: The abundance of art forms and visual symbols has flooded today’s cultural and social space. It is becoming a natural and familiar space for modern youth to form their aesthetic, artistic, and overall attitude of arts. In this world amply filled with visual expression, such art forms as kitsch, pseudo-art, and commercial production live side by side with the truly valuable and significant art discoveries. For this reason, the youngster’s ability to distinguish valuable objects from the temporary irrelevant ones, his orientation in multilayered and polysemantic medium of artistic phenomena becomes utterly important. In order to prevent the students’ interest in culture and arts from collapsing into walls of cheap art surrogates, to support their endeavors in solving cultural and moral issues, in order for them to actively create and nourish the culture, their critical thinking has to be formed. The novelty of this work lies in evaluation of the effect of interpretation of works of art on critical thinking of the students. This art interpretation model might be useful in designing art history study programs. The aim of the research is to disclose the effect of art interpretation on cognition of art movements by improving critical thinking abilities. The hypothesis of the research: the critical thinking abilities of 11th and 12th grade students will be formed and improved more efficiently if interpretation of works of art is implemented into art history study process... [to full text]

Iki momento, kurį šiame darbe linkstama vadinti episteminiu lūžiu, Vakarų metafizinio mąstymo įsteigtas bei puoselėtas hierarchinis dualizmas buvo fundamentalus epistemologinis konstruktas, grindęs visas mentalinės veiklos sritis. Meno teksto atveju šis dualizmas pasireiškia kaip skirtis tarp vidujybės ir išorybės, giluminės kūrinio idėjos, jo turinio, logoso, subjekto, bei to, kas įvardintina kaip paviršinė kūrinio išraiška, signifikantas, jusliškumas, raštas, objektas. Išorybė pavaizduoja, pamėgdžioja, įkūnija „originalą“ – dvasinę substanciją arba vidujybę. Šia dualistine hierarchija grindžiama tradicinio literatūros mokslo bei kritikos ideologija besiremiantis literatūros kritikas juda nuo išorinio pavidalo (kūrinio) prie vidujybę įkūnijančio autoriaus, nuo rezultato prie šaltinio, nuo signifikantinio lygmens prie signifikato. Kanono steigimas suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių dauginimąsi; o būti įrašytam į kanoną reiškia paklusti tradicijos tęstinumo bei apriorinių schemų imperatyvui. Autorius įspraudžiamas į moralumo rėmus; tad humanistinių vertybių plotmės at(si)vėrimas tekste funkcionuoja kaip teksto kokybinio (į)vertinimo kriterijus. Transcendentalumo lygmuo laikomas svarbiausiu kūrinio atverties momentu. Tai yra lūkesčių literatūros atžvilgiu projekcija. Bandoma autoritetingai paneigti kultūrinių procesų diversifikacijos steigiamą vertybinį daugybingumą. Klasikinio kritiko (s)teigiamas vertingumas yra monoteistinės prigimties, meniškumas –... [toliau žr. visą tekstą] / This study (The Focuses of Attention in Lithuanian Literary Criticism (1991 – 2005), Marginalia, Canon of Analysis and Taboo) demonstrates the critical connection to Lithuanian science of literature and Lithuanian literary criticism. The attention is concentrated on traditional strategies of literary discursivity, which functioning is very intensive in our surroundings. Critic is directed over the „high literature canon“, which is hegemonisated, absoluted, mistificated. Author is regarded as the important institute, which produces meanings – sytems of signification. These meanings are connected with the author as a transcendental subject. So traditional literary criticism lay a stress on the interflow of ethics and aesthetics. That is why value politics do not tolerate popculture, as if was felt longing for the former „general strategies“, reasoning about historical monolithic, general limitings and meanings. The new (post)modern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics, established by the traditional Western metaphysics; so the limits of the contemporary aesthetics were considerably expanded and deprived of distinct determinations. But despite that traditional critics unflaggingly persist in the analysis of literature, predicated on hierarchical dualism. It‘s maintained, that there is ability to resist against such „uniting“ position just creating self-critical discourses, modernly determinating the role of Lithuanian literature and culture. It‘s important to... [to full text]

Iki momento, kurį šiame darbe linkstama vadinti episteminiu lūžiu, Vakarų metafizinio mąstymo įsteigtas bei puoselėtas hierarchinis dualizmas buvo fundamentalus epistemologinis konstruktas, grindęs visas mentalinės veiklos sritis. Meno teksto atveju šis dualizmas pasireiškia kaip skirtis tarp vidujybės ir išorybės, giluminės kūrinio idėjos, jo turinio, logoso, subjekto, bei to, kas įvardintina kaip paviršinė kūrinio išraiška, signifikantas, jusliškumas, raštas, objektas. Išorybė pavaizduoja, pamėgdžioja, įkūnija „originalą“ – dvasinę substanciją arba vidujybę. Šia dualistine hierarchija grindžiama tradicinio literatūros mokslo bei kritikos ideologija besiremiantis literatūros kritikas juda nuo išorinio pavidalo (kūrinio) prie vidujybę įkūnijančio autoriaus, nuo rezultato prie šaltinio, nuo signifikantinio lygmens prie signifikato. Kanono steigimas suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių dauginimąsi; o būti įrašytam į kanoną reiškia paklusti tradicijos tęstinumo bei apriorinių schemų imperatyvui. Autorius įspraudžiamas į moralumo rėmus; tad humanistinių vertybių plotmės at(si)vėrimas tekste funkcionuoja kaip teksto kokybinio (į)vertinimo kriterijus. Transcendentalumo lygmuo laikomas svarbiausiu kūrinio atverties momentu. Tai yra lūkesčių literatūros atžvilgiu projekcija. Bandoma autoritetingai paneigti kultūrinių procesų diversifikacijos steigiamą vertybinį daugybingumą. Klasikinio kritiko (s)teigiamas vertingumas yra monoteistinės prigimties, meniškumas –... [toliau žr. visą tekstą] / This study (The Focuses of Attention in Lithuanian Literary Criticism (1991 – 2005), Marginalia, Canon of Analysis and Taboo) demonstrates the critical connection to Lithuanian science of literature and Lithuanian literary criticism. The attention is concentrated on traditional strategies of literary discursivity, which functioning is very intensive in our surroundings. Critic is directed over the „high literature canon“, which is hegemonisated, absoluted, mistificated. Author is regarded as the important institute, which produces meanings – sytems of signification. These meanings are connected with the author as a transcendental subject. So traditional literary criticism lay a stress on the interflow of ethics and aesthetics. That is why value politics do not tolerate popculture, as if was felt longing for the former „general strategies“, reasoning about historical monolithic, general limitings and meanings. The new (post)modern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics, established by the traditional Western metaphysics; so the limits of the contemporary aesthetics were considerably expanded and deprived of distinct determinations. But despite that traditional critics unflaggingly persist in the analysis of literature, predicated on hierarchical dualism. It‘s maintained, that there is ability to resist against such „uniting“ position just creating self-critical discourses, modernly determinating the role of Lithuanian literature and culture. It‘s important to... [to full text]

SANTRAUKA Problema: Paauglystės amžiuje pasiekiama paskutinė kognityvinės raidos fazė — formalus operacinis mąstymas, besikeičiantis paauglio mąstymas ir savęs paieška turi įtakos vaizduotės raidai. Kaip masinis reiškinys pasireiškia paauglių nenoras užsiimti kūrybine veikla. Atsižvelgiant į sudėtingą vizualinės raiškos ugdymo situaciją, būtina ieškoti būdų, padedančių atgauti pasitikėjimą menine raiška, įveikti vadinamą tuščio lapo baimę, bei paauglio vidinę įtampą. Temos aktualumas: Darbo naujumą sudaro tai, kad įvertintas dailės kūrinių analizavimo ir interpretavimo poveikis paauglių vizualinės raiškos sklaidai. Sukurtas dailės kūrinių analizavimo ir interpretavimo modelis gali būti naudingas kuriant programas ir dailės mokyme (įveikiant paauglystės laikotarpiui būdingą vizualinės raiškos krizę). Tyrimo objektas: dailės kūrinių analizavimo ir interpretavimo įtaka IX klasių moksleivių vizualinės raiškos sklaidai. Tyrimo tikslas: atskleisti dailės kūrinių analizavimo ir interpretavimo reikšmę paauglių vizualinės raiškos sklaidai. Tyrimo hipotezė: IX klasių mokinių vizualinė raiška ir išraiškos priemonių panaudojimas bus ugdomas efektyviau, jei į dailės mokymo procesą bus įtrauktas dailės kūrinių analizavimas ir interpretavimas. Tyrimo uždaviniai: 1). Apžvelgti mokslinėje, filosofinėje, psichologinėje bei pedagoginėje literatūroje nagrinėtus vizualinio suvokimo, analizavimo bei interpretavimo klausimus. 2). Išsiaiškinti paauglių suvokimo, mąstymo, vaizduotės ir kūrybiškumo... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY Problem: In the age of adolescence the last phase of cognitive development is reached – therefore, formal operative thinking, changing thinking of the adolescent and self-seeking influence the development of imagination. The adolescent’s reluctance to participate in creative activities manifests itself as the mass phenomenon. Depending on the complex situation of visual development, it is necessary to look for methods that help to recover self-confidence in the artistic expression, to overcome the so called fear of blank paper as well as the adolescent’s inner unease. Relevance of the topic: The originality of the work lies in the evaluation of the influence of the works of art ‘s analysis and interpretation for the development of the adolescent’s visual expression. The developed model of the analysis and interpretation of the work of art may possibly be useful in framing of programmes in the teaching of art (overcoming crisis of visual expression that is characteristic to the age of adolescence).Object of research: The influence of the analysis and interpretation of the visual expression display for the students 9th form. The aim of the research: to reveal the importance of the analysis and interpretation of the work of art for the visual development display of the adolescent. The hypothesis of the research: the visual expression and the application of visual means of the 9th form student will be developed more efficiently if the analysis and interpretation of the... [to full text]

Bakalauro darbo tyrimo objektas – André Gide’o romanas Pinigų padirbinėtojai (1925), Antano Škėmos Balta drobulė (1958), Julio Cortázaro romanas Žaidžiame klases (1963) ir Sigito Parulskio Doriforė (2004). Visi jie darbe analizuojami metaliteratūriškumo aspektu. Šio tyrimo tikslas – ištirti André Gide’o Pinigų padirbinėtojus, Antano Škėmos Baltą drobulę, Julio Cortázaro Žaidžiame klases ir Sigito Parulskio Doriforę metaliteratūriškumo aspektu, juos palyginti. Uždaviniai: 1) pateikti metaliteratūriškumo ir „atviro kūrinio“ teorines apibrėžtis; 2) atskleisti Pinigų padirbinėtojų ir Baltos drobulės kaip „romano romane“ kūrimo specifiką; 3) išanalizuoti Žaidžiame klases ir Doriforę kaip „atvirus kūrinius“; 4) išskirti kai kuriuos Gide’o, Škėmos, Cortázaro ir Parulskio romanų panašumus ir skirtumus, susijusius su metaliteratūriškumu. Metaliteratūriškumas – tai metaliteratūrinių kūrinių ypatybė, kuri reiškia savirefleksišką grožinės literatūros teorijos apmąstymą per grožinės literatūros rašymo praktiką. Metaliteratūriškumas apima ir metaliteratūrinį rašymą apie rašymą, istorijas apie istorijas, pasakojimus apie pasakojimus, romanus apie romanus etc. Ne mažiau svarbus yra ir skaitymo proceso komentavimas, komunikacija su skaitytoju, autoriniai komentarai. Metaliteratūriškumas gali būti atsekamas įvairaus laikotarpio ir skirtingų žanrinių romano tipų kūriniuose, bet labiausiai jis sietinas su modernistiniu ir postmodernistiniu XX ir XXI a. romanu. André Gide’o, Antano Škėmos, Julio... [toliau žr. visą tekstą] / This Bachelor’s Thesis deals with metafictionality in the following novels: André Gide‘s The Counterfeiters (1925), Antanas Škėma’s White Sheet (1958), Julio Cortázar's Rayuela (1963) and Doriforė (2004) by Sigitas Parulskis. All they are analysed from the aspect of metafictionality. The main aim of this thesis is to carry out analysis of metafictionality in André Gide‘s The Counterfeiters, Antanas Škėma’s White Sheet, Julio Cortázar's Rayuela (1963) and Sigitas Parulskis’ Doriforė from the aspect of metafictionality and to compare them. The following objectives have been set: 1) to present the theoretical definitions of metafictionality and the “open work”; 2) to discuss the specifics of writing the “novel in a novel”, as found in The Counterfeiters and White Sheet; 3) to analyse Rayuela and Doriforė as “open works”; 4) to highlight the differences and similarities related with metafictionality in Gide‘s, Škėma’s, Cortázar’s and Parulskis’ novels. Metafictionality is a feature of metafictional writing. It means self-reflective contemplation of theory on fiction through fiction writing practice. Metafictionality also encompasses metafictional writing about writing, stories about other stories, narratives about other narratives, novels about other novels etc. Comments on the reading process, communication with a reader and author’s comments are amongst the important features of metafictionality. It can be traced in the pieces of various types of novel’s genres and time... [to full text]

Auganti intelektinės nuosavybės svarba šiandienos visuomenėje skatina valstybes imtis įvairių teisinių priemonių, sukuriant intelektinės nuosavybės teisinės apsaugos mechanizmą. Nors Lietuvoje galioja daug tarptautinių, Europos Sąjungos bei nacionalinių teisės aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, tenka pastebėti, kad teismams santykinai retai tenka nagrinėti bylas, kuriose asmenys kaltinami BK 191 straipsnyje numatytos veikos padarymu. Kartu didesnio dėmesio šiai nusikalstamai veikai pasigendama ir akademinėje visuomenėje, todėl galima teigti, kad ši nusikalstama veika yra mažai nagrinėta tiek doktrininiu, tiek praktiniu lygiu. Tačiau viešoje erdvėje pasirodanti vis nauja informacija apie autorystės pasisavinimo atvejus patvirtina, kad autorystės teisės apsauga išlieka aktuali. Tokia situacija labiau rodo šios nusikalstamos veikos latentiškumą, nei retumą, o vykstantys socialiniai procesai duoda pagrindo tikėtis, kad netolimoje ateityje Lietuvos visuomenės pakantumas bei abejingumas intelektinės nuosavybės pažeidimams mažės, kartu skatindamas vis daugiau asmenų kreiptis dėl savo pažeistų intelektinės nuosavybės teisių gynimo baudžiamojo proceso tvarka. Šio darbo tikslas – įvertinti baudžiamosios atsakomybės už autorystės pasisavinimą teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikoje doktrininiu bei teisminiu praktiniu aspektais. Darbe apžvelgiama autorystės apsauga Lietuvoje nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, analizuojama autorystės pasisavinimo veika doktrininiu bei... [toliau žr. visą tekstą] / -. / Die wachsende Bedeutung des geistigen Eigentums in der heutigen Gesellchaft fördert die Staaten an verschiedene gesetzliche Maßnahmen zu ergreifen, um ein Mechanismus für den Rechtschutz des geistigen Eigentums zu schaffen. Obwohl in Litauen viele internationale, europäische und nationale Rechtsvorschriften für den Schutz des geistigen Eigentums gültig sind, muß man feststellen, daß im Gericht relativ selten solche Sachen, in denen die Personen wegen der in dem SGB Artikel 191 vorgesehenen Tat beschuldigt sind, verfahren werden. Man vermißt auch grössere Aufmerksamkeit von der Seite der akademischen Gesellschaft für diese Straftat, darum kann man behaupten, dass diese Straftaten sehr wenig in der dogmatischen als auch in der praktischen Ebene behandelt sind. Aber die in der Öffentlichkeit immer wieder erscheinenden Informationen über die Fälle der Aneignung der Urheberschaft bestätigen, dass Schutz des Urheberrechts aktuell bleibt. Solche Situation zeigt mehr auf die Latenz solcher Straftat als auf die Seltenheit, und die laufenden sozialen Prozesse lassen vermuten, dass in der nahen Zukunft Toleranz und Gleichgültigkeit der Gesellschaft Litauens wegen der Verletzung des Rechts des geistigen Eigentums sich vermindern wird und dadurch werden sich mehrere Personen wegen der Verteidigung ihrer verletzten Rechte des geistigen Eigentums zum Gericht wenden. Das Ziehl dieser Arbeit ist Beurteilung der gesetzlichen Regelung der strafrechtlichen Verantwortlichkeit wegen der Aneignung... [der volle Text, siehe weiter]

Magistro darbo tyrimo objektas – Sigito Parulskio, Gintaro Beresnevičiaus, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio eseistika, kuri analizuojama kaip asmeninė esė. Nagrinėjami šie minėtų autorių esė rinkiniai: „Nuogi drabužiai“ (2002), „Miegas ir kitos moterys“ (2005), „Vilkų saulutė“ (2003), „Suplanuotos akimirkos“ (2004), „Vitaminų pardavėjas“ (2007). Darbo tikslas – analizuoti Parulskio, Beresnevičiaus, Radvilavičiūtės, Tamošaičio eseistiką kaip asmeninę esė, atskleidžiant šios esė estetikos ir poetikos ypatybes, eseistų individualumą. Uždaviniai: 1) Pateikti asmeninės esė teorines apibrėžtis, nurodant jų ribas ir problemas; 2) Identifikuoti asmeninės esė autoriaus mąstymo bei raiškos ypatybes; 3) Nagrinėti lietuvių autorių esė būdingas poetines priemones ir estetines pozicijas; 4) Palyginti skirtingų autorių eseistikos savybes, jų panašumus ir skirtumus; 5) Nustatyti asmeninės esė skaitytojo tipus, jų sąryšį su autoriaus institucija ir tekstu; 7) Atskleisti adresato „lūkesčių horizontą“ ir jo reikšmę skaitomų tekstų suvokimui ir interpretavimui. Tyrimo metodologija – komparatyvistikos teorija, Billo Roorbacho „asmeninės esė“, Umberto Eco „atviro kūrinio“ bei „pavyzdinio skaitytojo“ ir „empirinio skaitytojo“, Hanso Roberto Jausso „lūkesčių horizonto“ koncepcijos. Kadangi asmeninė esė dar nėra kanonizuota, pasitelkiamos ir Phillipo Lopate’o bei Michailo Epsteino įžvalgos apie asmeninės esė meną. Tyrimas atskleidė, kad tarp asmeninės esė ir „atviro“... [toliau žr. visą tekstą] / The object of the Master’s degree work is essays of Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Regimantas Tamošaitis, which are analysed as personal essays. The following collections of the mentioned authors are analysed: „Nuogi drabužiai“ (2002), „Miegas ir kitos moterys“ (2005), „Vilkų saulutė“ (2003), „Suplanuotos akimirkos“ (2004), „Vitaminų pardavėjas“ (2007). The aim of the Work is to analyse essays of Parulskis, Beresnevičius, Radvilavičiūtė, Tamošaitis as personal essays, revealing peculiarities of these essays and poetry, individuality of essayists. Tasks: 1) to present theoretical concepts of the personal essay, by defining their limits and problems; 2) to identify peculiarities of thinking and expression of the personal essay author; 3) to analyse poetic aids and aesthetical positions, characteristic to essays of Lithuanian authors; 4) to compare peculiarities of essays of different authors, their similarities and differences; 5) to define types of personal essay readers, their links with institution of the author and the text; 7) to reveal the “horizon of expectation” of the addressee and its effect on perception and interpretation of the read texts. Methodology of the Research – theory of comparativistics, conceptions of “personal essay” by Bill Roorbach, “open creation” and “the model reader” by Umberto Eco, “horizon of expectations” by Hans Robert Jauss. As far as the personal essay has not been canonised, insights about art of personal... [to full text]

Darbo pavadinimas yra Tiesos ir meno kūrinio santykis hermeneutinėje filosofijoje: M. Heideggeris ir H. G. Gadameris. Pagrindiniai tikslai yra tiesos ir meno kūrinio santykio analizė hermeneutinėje filosofijoje, tiesos sklaidos (skleidimosi) būdai meno kūrinyje. Keliamos problemos: kaip atpažinti ir suprasti meno kūrinyje slypinčią tiesą? kokia tiesa slypi meno kūrinyje ir ar ji atitinka klasikinę tiesos sampratą? Galbūt tiek tiesos, tiek meno kūrinio sampratos aptarimas šiandieniniame pasaulyje privalo turėti visiškai kitas paradigmas ir problemas? Pagrindiniai filosofai, kurie reikalingi šio darbo problemos išplėtojimui ir analizei, tai M. Heideggeris ir H. G. Gadameris. Kiti reikšmingi filosofai, tai A. Šliogeris, A. Sverdiolas, V. Rubavičius, B. Croce, De Witt H. Perkeris ir kt. Narpliojama meno kūrinio kaip specifinio daikto samprata, grožio ir skonio sąvokos, žaidimo, šventės ir simbolio sąsajos ir panašumai su meno kūriniu, psichinės distancijos ir meno antirealistiškumo sąvokos. Tai meno kūrinio galia – jis geba kalbėti dabarčiai ir būti suprastas dabar bei kalbėti ateičiai ir būti suprastas ateityje. Nepavaldus laikui, tačiau aktualus ir skatinantis norą išsiaiškinti paslėptus simbolius ir prasmes, įtraukiantis į savo naują tikrovę ir kviečiantis atrasti tiesą, kurią siekia parodyti kiekvienam. Tiesa, kuri aptinkama meno kūrinyje yra suprantama atskleidimo (gr. aletheia) prasme. Kiekvienas susitikimas su menu leidžia žmogui patirti savo baigtinumą transcendencijos... [toliau žr. visą tekstą] / The name of the thesis is the “Relationship between the truth and the artwork in hermeneutical philosophy: M. Heidegger, H. G. Gadamer”. The main objective of the document is to analyze the relationship between the truth and the artwork in hermeneutic philosophy and the modes of spreading truth in the artwork. The following are the problems raised: How to recognize and perceive truth in the artwork? What kind of truth lies in the artwork and whether it corresponds to the classic conception of truth? The main philosophers needed for developing and analyzing the problem of the thesis are M. Heidegger and H. G. Gadamer. Other significant philosophers are A. Šliogeris, A. Sverdiolas, V. Rubavičius, B. Croce, De Witt H. Parker. The artwork is analyzed in the perspective of specific matter: the ideas of beauty and taste, the relation and similarities between the artwork and the game, celebration as well as symbol, the concept of mental dicstance and antirealism. The power of artwork lies in the ability of speaking at present and to be understood at present as well as speaking in the future and to be undertsood in the future. The artwork is not subject to time but is relevant and encouraging to reveal hidden symbols and points; it involves into its new reality and invites to discover the truth which is sought to be shown to everyone. The truth in the artwork is understood in the light of revelation. Every encounter with art enables human to experience his temporariness in the light... [to full text]

Magistro darbo tyrimo objektas – Sigito Parulskio, Gintaro Beresnevičiaus, Giedros Radvilavičiūtės, Regimanto Tamošaičio eseistika, kuri analizuojama kaip asmeninė esė. Nagrinėjami šie minėtų autorių esė rinkiniai: „Nuogi drabužiai“ (2002), „Miegas ir kitos moterys“ (2005), „Vilkų saulutė“ (2003), „Suplanuotos akimirkos“ (2004), „Vitaminų pardavėjas“ (2007). Darbo tikslas – analizuoti Parulskio, Beresnevičiaus, Radvilavičiūtės, Tamošaičio eseistiką kaip asmeninę esė, atskleidžiant šios esė estetikos ir poetikos ypatybes, eseistų individualumą. Uždaviniai: 1) Pateikti asmeninės esė teorines apibrėžtis, nurodant jų ribas ir problemas; 2) Identifikuoti asmeninės esė autoriaus mąstymo bei raiškos ypatybes; 3) Nagrinėti lietuvių autorių esė būdingas poetines priemones ir estetines pozicijas; 4) Palyginti skirtingų autorių eseistikos savybes, jų panašumus ir skirtumus; 5) Nustatyti asmeninės esė skaitytojo tipus, jų sąryšį su autoriaus institucija ir tekstu; 7) Atskleisti adresato „lūkesčių horizontą“ ir jo reikšmę skaitomų tekstų suvokimui ir interpretavimui. Tyrimo metodologija – komparatyvistikos teorija, Billo Roorbacho „asmeninės esė“, Umberto Eco „atviro kūrinio“ bei „pavyzdinio skaitytojo“ ir „empirinio skaitytojo“, Hanso Roberto Jausso „lūkesčių horizonto“ koncepcijos. Kadangi asmeninė esė dar nėra kanonizuota, pasitelkiamos ir Phillipo Lopate’o bei Michailo Epsteino įžvalgos apie asmeninės esė meną. Tyrimas atskleidė, kad tarp asmeninės esė ir „atviro“... [toliau žr. visą tekstą] / The object of the Master’s degree work is essays of Sigitas Parulskis, Gintaras Beresnevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Regimantas Tamošaitis, which are analysed as personal essays. The following collections of the mentioned authors are analysed: „Nuogi drabužiai“ (2002), „Miegas ir kitos moterys“ (2005), „Vilkų saulutė“ (2003), „Suplanuotos akimirkos“ (2004), „Vitaminų pardavėjas“ (2007). The aim of the Work is to analyse essays of Parulskis, Beresnevičius, Radvilavičiūtė, Tamošaitis as personal essays, revealing peculiarities of these essays and poetry, individuality of essayists. Tasks: 1) to present theoretical concepts of the personal essay, by defining their limits and problems; 2) to identify peculiarities of thinking and expression of the personal essay author; 3) to analyse poetic aids and aesthetical positions, characteristic to essays of Lithuanian authors; 4) to compare peculiarities of essays of different authors, their similarities and differences; 5) to define types of personal essay readers, their links with institution of the author and the text; 7) to reveal the “horizon of expectation” of the addressee and its effect on perception and interpretation of the read texts. Methodology of the Research – theory of comparativistics, conceptions of “personal essay” by Bill Roorbach, “open creation” and “the model reader” by Umberto Eco, “horizon of expectations” by Hans Robert Jauss. As far as the personal essay has not been canonised, insights about art of personal... [to full text]