The thesis analyses phenomenon of catholic upbringing in the foster family. The foster family is spouses who, successfully growing or having grown their children, accept to foster from 6 to 12 children who have lost parents’ care. The main feature of foster family as foster care institution is created family environment which is necessary for the child’s cohesive and versatile development. The cohesive development of foster children is disturbed by loss that is caused by unwanted pregnancy, deprivation, violence, finally by lost of parents (together family and home). The consequences of that lost appear as destroyed relations with surroundings, oneself and life. The coping with consequences of loss requires strong measures, which are given by Catholic upbringing, which in its essence is orientated to reconstruction and perfection of relations. So, there are discussed the peculiarities of the foster family as a structure that is close to the family environment, presented the characteristics of social pedagogical work with non-parental children of this structure, reviewed theoretical foundations of children’s upbringing in the foster family, identified problems of Catholic upbringing in the foster family, emphasized the role of the foster family as a poly-functional social community, upbringing children in a Catholic way in the theses. / Disertacijoje nagrinėjamas katalikiško auklėjimo šeimynose reiškinys. Lietuvoje sukurtos šeimynos – tai sutuoktiniai, į savo šeimą priėmę nuo 6 iki 12 tėvų globos netekusių vaikų. Skiriamasis šeimynos, kaip globos institucijos, bruožas – šeiminė aplinka, būtina visapusiškam ir harmoningam vaiko vystymuisi. Šeimynoje augančių vaikų harmoningas vystymasis būna sutrikdytas netekties: nepageidaujamo nėštumo; deprivacijos, smurto, asocialios aplinkos gimus; galiausiai - tėvų (šeimos, namų) praradimo tėvams atėmus tėvystės teises ar, rečiau, mirties, ligos, emigracijos atvejais. Netekties pasekmės - pažeisti santykiai su aplinka (jaučiamas nesaugumas, nepasitikėjimas kitais, negebėjimas prisirišti ir palaikyti nuoširdžius santykius su kitu asmeniu, negebėjimas pritapti), savimi (pasireiškia žema saviverte, nepasitikėjimu savimi, bejėgiškumo, nevykėlio jausmais, negebėjimu suprasti savo emocijų, autoagresija), gyvenimu (pesimizmas, suicidinės mintys). Šių pasekmių įveikai reikalingos stiprios priemonės, kurias, teikia katalikiškas auklėjimas, savo esme orientuotas į santykių atkūrimą. Taigi, disertacijoje aptariami šeimynos kaip šeimos aplinkoje tėvų globos netekusius vaikus globojančios bendrijos struktūros ypatumai, pateikiama šios struktūros socialinio pedagoginio darbo su bešeimiais vaikais charakteristika, apžvelgiami vaikų auklėjimo šeimynoje teoriniai pagrindai, nustatomas katalikiško auklėjimo šeimynoje problemiškumas, pabrėžiamas šeimynos kaip įvairialypės ir polifunkcinės... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje nagrinėjamas katalikiško auklėjimo šeimynose reiškinys. Lietuvoje sukurtos šeimynos – tai sutuoktiniai, į savo šeimą priėmę nuo 6 iki 12 tėvų globos netekusių vaikų. Skiriamasis šeimynos, kaip globos institucijos, bruožas – šeiminė aplinka, būtina visapusiškam ir harmoningam vaiko vystymuisi. Šeimynoje augančių vaikų harmoningas vystymasis būna sutrikdytas netekties: nepageidaujamo nėštumo; deprivacijos, smurto, asocialios aplinkos gimus; galiausiai - tėvų (šeimos, namų) praradimo tėvams atėmus tėvystės teises ar, rečiau, mirties, ligos, emigracijos atvejais. Netekties pasekmės - pažeisti santykiai su aplinka (jaučiamas nesaugumas, nepasitikėjimas kitais, negebėjimas prisirišti ir palaikyti nuoširdžius santykius su kitu asmeniu, negebėjimas pritapti), savimi (pasireiškia žema saviverte, nepasitikėjimu savimi, bejėgiškumo, nevykėlio jausmais, negebėjimu suprasti savo emocijų, autoagresija), gyvenimu (pesimizmas, suicidinės mintys). Šių pasekmių įveikai reikalingos stiprios priemonės, kurias, teikia katalikiškas auklėjimas, savo esme orientuotas į santykių atkūrimą. Taigi, disertacijoje aptariami šeimynos kaip šeimos aplinkoje tėvų globos netekusius vaikus globojančios bendrijos struktūros ypatumai, pateikiama šios struktūros socialinio pedagoginio darbo su bešeimiais vaikais charakteristika, apžvelgiami vaikų auklėjimo šeimynoje teoriniai pagrindai, nustatomas katalikiško auklėjimo šeimynoje problemiškumas, pabrėžiamas šeimynos kaip įvairialypės ir polifunkcinės... [toliau žr. visą tekstą] / The thesis analyses phenomenon of catholic upbringing in the foster family. The foster family is spouses who, successfully growing or having grown their children, accept to foster from 6 to 12 children who have lost parents’ care. The main feature of foster family as foster care institution is created family environment which is necessary for the child’s cohesive and versatile development. The cohesive development of foster children is disturbed by loss that is caused by unwanted pregnancy, deprivation, violence, finally by lost of parents (together family and home). The consequences of that lost appear as destroyed relations with surroundings, oneself and life. The coping with consequences of loss requires strong measures, which are given by Catholic upbringing, which in its essence is orientated to reconstruction and perfection of relations. So, there are discussed the peculiarities of the foster family as a structure that is close to the family environment, presented the characteristics of social pedagogical work with non-parental children of this structure, reviewed theoretical foundations of children’s upbringing in the foster family, identified problems of Catholic upbringing in the foster family, emphasized the role of the foster family as a poly-functional social community, upbringing children in a Catholic way in the theses.