Galima teigti, jog ilgą laiką filosofija kino atžvilgiu buvo nusiteikusi priešiškai. Filosofai bei menininkai abejojo kino priklausomybe meno sričiai, nes kinas, anot jų, neturi savitos ir unikalios kalbos, o režisieriai piktinosi, jog filosofai, interpretuodami tam tikrus filmus, jiems primeta savas teorijas, taip atimdami iš kinematografinio meno jo unikalumą. Šio darbo tikslas – pažvelgti į kinematografinį meną iš filosofinės perspektyvos, o, tiksliau, kokias prielaidas interpretuojant kiną gali pasiūlyti filosofija. Aptariant tokius konceptus kaip – laikas, trukmė, kinematografinis mechanizmas, vaizdas, vaizdinys-judėjimas, vaizdinys-laikas, momentinės nuotraukos, montažas ir kt. – nuo filosofinės disciplinos pereinama prie kinematografinio meno, bei bandoma įrodyti, jog kinas, bent jau kartais, turi nemažai bendro su filosfinėmis teorijomis. Kino kuriami vaizdiniai gali tapti iliustracijomis filosofijos kuriamų konceptų. / We can say, that for a very long time, philosophy was bad-minded in regard to cinema. Philosophers and artists had doubts about cinema‘s subordination to art, because, in their opinion, cinema doesn‘t have his own, unique language, and film directors were in anger, because philosophers, in their interpretations of certain films, tried to enforce their own theories to cinema, by taking away its unique being. The aim of this work - to look into cinematic art from philosophical perspective, more precise, what assumptions of cinema interpretation can offer philosophy. Discussing concepts like – time, duration, cinematic mechanism, image, image-movement, image-time, snapshot, montage – we move from philosophical discipline to cinematic art, by trying to prove, that cinema has something common with philosophical theories. Images composed by cinema, can become illustrations of philosophical concepts.