Galima teigti, jog ilgą laiką filosofija kino atžvilgiu buvo nusiteikusi priešiškai. Filosofai bei menininkai abejojo kino priklausomybe meno sričiai, nes kinas, anot jų, neturi savitos ir unikalios kalbos, o režisieriai piktinosi, jog filosofai, interpretuodami tam tikrus filmus, jiems primeta savas teorijas, taip atimdami iš kinematografinio meno jo unikalumą. Šio darbo tikslas – pažvelgti į kinematografinį meną iš filosofinės perspektyvos, o, tiksliau, kokias prielaidas interpretuojant kiną gali pasiūlyti filosofija. Aptariant tokius konceptus kaip – laikas, trukmė, kinematografinis mechanizmas, vaizdas, vaizdinys-judėjimas, vaizdinys-laikas, momentinės nuotraukos, montažas ir kt. – nuo filosofinės disciplinos pereinama prie kinematografinio meno, bei bandoma įrodyti, jog kinas, bent jau kartais, turi nemažai bendro su filosfinėmis teorijomis. Kino kuriami vaizdiniai gali tapti iliustracijomis filosofijos kuriamų konceptų. / We can say, that for a very long time, philosophy was bad-minded in regard to cinema. Philosophers and artists had doubts about cinema‘s subordination to art, because, in their opinion, cinema doesn‘t have his own, unique language, and film directors were in anger, because philosophers, in their interpretations of certain films, tried to enforce their own theories to cinema, by taking away its unique being. The aim of this work - to look into cinematic art from philosophical perspective, more precise, what assumptions of cinema interpretation can offer philosophy. Discussing concepts like – time, duration, cinematic mechanism, image, image-movement, image-time, snapshot, montage – we move from philosophical discipline to cinematic art, by trying to prove, that cinema has something common with philosophical theories. Images composed by cinema, can become illustrations of philosophical concepts.

Gilles Deleuze'as kuria kinui būdingus konceptus, kurie pagilina kino problematiką, suteikdami jai filosofinį pagrindą. Savo vaizdinio-judėjimo ir vaizdinio-laiko knygose – Kinas 1 ir Kinas 2 – Deleuze'as konceptus taiko klasikiniui ir moderniajam kinui. Kino filmų jis nepasirenka kaip savo konceptų iliustracijų, o juos vertina kaip tuos pačius konceptus, išreikštus vaizdine forma. Pagrindinis šio magistrinio darbo tikslas – aptarti bet-kurios-erdvės, kuri priklauso vaizdinio-judėjimo kinui ir išreiškia netiesioginį laiką, ir vaizdo-kristalo, išreikšiantį sudėtingą tiesioginio laiko sistemą, konceptus ir tirti jų apraiškas kino mene. / Gilles Deleuze creates concepts characteristic of cinema which deepen the problematics of cinema providing a philosophical basis to it. In his books of movement-image and time-image – Cinema 1 and Cinema 2 – Deleuze applies concepts to classical and modern cinema. He doesn‘t choose movies as illustrations of his concepts but values them as the same concepts expressed in visual form. The main aim of this master thesis – to discuss the concepts of any-space-whatever, which belongs to the cinema of movement-image and expresses indirect time, as well as of crystal-image, which expresses a complex system of direct time, and to investigate their manifestations in the art of cinema.