Magistrinio darbo teorinėje dalyje nagrinėjama Lietuvos moderniosios architektūros ir vitražo tarpusavio ryšys, bei priklausomybė vienas nuo kito. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje užsimezgęs glaudus architektūros ir vitražo ryšys, kai vitražas tapo neatsiejama architektūros dalis, šiandieninėje visuomenėje yra visiškai pakitęs. Remiantis modeliuojamomis meninės raiškos priemonių atžvilgiu, darbe trumpai apžvelgiama architektūros ir vitražo raida nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Pateikta glausta apžvalga indentifikuoja vitražo priklausomybę nuo architektūrinių formų bei tendencingą jo kitimą priklausomai nuo vyrayjančių meno srovių šioje meno srityje. Tai pat pateikiami besikeičiančių meno srovių architektūros ir vitražų darbų pavyzdžiai Lietuvoje. Pagrindinę magistro teorinę dalį sudaro dvi architektūros ir vitražo simbiozės analizės, kurios nagrinėjamos formaliaja metodika. Pagrindiniu aspektu traktuojami kompoziciniai sprendimai ir jų poveikis bendrai meninei sąveikai. Analizuojami du visuomeninės paskirties architektūros objektai, kuriuose integruoti Lietuvos vitražistų stiklo darbai: Vilniaus Santuokų rūmų ir Eugenijaus Konstantino Šatūno stiklo darbai bei Nidos Švc. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčios ir Algirdo Dovydėno vitražai. Analizuojant dviejų meno šakų darnią simbiozę, dėmesys akcentuojamas į kompozicinę plastiką, jos tarpusavio panašumus ir skritumus, kurie turi įtakos lygiaverčiui architektūros ir vitražo užmegztam „pokalbiui“... [toliau žr. visą tekstą] / In the theoretical part of the work the main attention is put on the relation between modern Lithuanian architecture and stained glass. The work analyses how these two art forms influence and complement each other. From the 1950s stained glass became the integral part of architecture but nowadays this connection is completely changed. The main focus of the work is to show the evolution of architecture and stained glass from 1950s until today by analyzing formal elements, aesthetic principles and symbolic signs. The analysis represents stained glass dependence on architectural forms and dominant art tendencies. Various works of architecture and stained glass in Lithuania are also discussed as examples of these tendencies. The main theoretical part of the work is dedicated to analysis of symbiosis between architecture and stained glass from formal perspective. Firstly, the analysis deals with compositional solutions and their effect on general artistic interaction. The base of analysis are two buildings created for public use: Vilnius Santuokų rūmai and glass work by Konstantinas Šatūnas, Saint Mary Church in Nida and stained glass works by Algirdas Dovydėnas. Analysing the relation between two art forms, the emphasis is put on compositional expression, its differences and similiarities that influence the conversation between architecture and stained glass. The analysis is based not only on information found in specific literature and other sources but also on personal remarks... [to full text]

Baigiamajame darbe nagrinėjamas universalumo fenomenas architekto meninėje veikloje. Sinkretiška kūryba būdinga įvairių laikotarpių architektams nuo seniausiųjų civilizacijų kultūrų iki šių dienų. Vis dėl to, meistro sąvoka, kuri ne tik Renesanso bet ir ankstesniaisiais laikotarpiais turėjo sinkretiško kūrėjo reikšmę, kinta ir siaurėja specializacijos bei fragmentacijos reiškinių skaidomoje visuomenėje. Gilesnis šios temos tyrimas ir aktualizavimas pasaulio ir Lietuvos architektų kūrybos kontekste reikalingas norint pabrėžti sinkretiškumo svarbą architekto veikloje. Šis akcentas svarbus ne tik formuojant architektūros ir meno objektus, bet ir įprasminant platesnes šiandienos kultūrines, socialines bei gamtines-ekologines aktualijas. Pirmajame darbo skyriuje – „Renesanso žmogus” – universalaus tipo kūrėjas“ – analizuojamos prielaidos ir istorinė patirtis, kurioje iškyla universalaus kūrėjo-architekto figūra. Nagrinėjama pati „universalaus kūrėjo“ samprata, jos genezė, raida bei aktualumas. Tyrinėjami „meistro“ ir „talento“ apibrėžimai, jų tarpusavio priklausomybė, ryšys bei sąsajos su sinkretiško kūrėjo paveikslu. Antrajame skyriuje – „Architekto kūrybinio universalumo priežastingumai“ – apžvelgiami kontekstualūs (politiniai-ekonominiai, kultūriniai-tradiciniai, religiniai) aspektai, formuojantys sinkretiškos architektų raiškos poreikį. Trečiajame skyriuje – „sinkretiškumo fenomeno raiškos formos“ – nagrinėjamos ir tipologizuojamos universaliõs architektų kūrybos sritys... [toliau žr. visą tekstą] / The phenomenon of universality in the architect‘s creative activity is examined in the MA Thesis. Syncretism in the artistic expression is a characteristic feature of an architect from the earliest cultures up to the contemporary times. Nevertheless, the concept of a Master which not only in the Renaissance epoch, but also in the earlier historic periods had the meaning of a universal artist, has changed radically due to the processes of fragmentation and specialization in the society. A deeper research in the topic and its actualization is required to accent the importance of universality in the architect‘s activity while forming the objects of art and architecture as well as addressing the contemporary contextual cultural, social and ecological issues. The historical origins of the phenomenon of universality in the architect‘s creative activity are studied in the first chapter. The notions of the „Universal artist“, „Master“ and „Talent“ as well as their historical interpretations and relevance are analysed. Contextual political-econimic, cultural-traditional and religious aspects of the phenomenon of universality in the architect‘s creative activity are analysed in the second chapter. Various fields of the architects‘ universal creative activity are studied in the third chapter. First of all, the traditional forms of the universal artistic expression are analysed. Secondly, the change of concepts of creativity and art in the beginning of the modern era are examined... [to full text]

Magistro baigiamajame darbe „Molbertinės tapybos darbai Lietuvos visuomeninių pastatų architektūroje“ nagrinėjami XX-XXI a. pr. Lietuvos visuomenių pastatų interjerai, kurių svarbi meninės raiškos priemonė yra molbertinės tapybos paveikslai. Išsamiai analizuojamos paveikslų naudojimo visuomeniniuose interjeruose prasmės, tapybos integravimo architektūroje istorinės raidos ir dabarties tendencijos. Išryškinami tapybos ir interjero architektūros sąveikos kompoziciniai principai ir dermės dėsningumai. Daroma išvada, kad tiek estetiniu, tiek semantiniu požiūriu tapybos kūriniai gali būti svarbūs architektūrinės erdvės formantai ir, nepaisant daiktinės aplinkos formavimo tendencijų XX a. pabaigoje - XXI a. pr. pokyčių, molbertinės tapybos naudojimas architektūroje išlieka tvarus. Darbo apimtis - 94 psl. 97 iliustracios, 1 lentelė, 94 bibliografiniai šaltiniai. / In master's thesis final paper work “Easel painting in the architecture of Lithuanian public buildings” interiors of public buildings at the period of XX and the beginning of XXI century in Lithuania are considered. Easel paintings have a very important mean of art expression in these interiors. Meanings of use of paintings in interiors of public buildings, historical developments and tendencies of paintings integration in nowadays architecture are analyzed at length. Fundamentals and consistent pattern of harmony of interaction between painting and architecture of interior are highlighted. The conclusion is done that painting works could be important formants of architectural space in esthetical and semantic points of view. Moreover, the usage of easel painting remains stable despite the tendency changes in formation of materialistic surrounding at the end of XX century and at the beginning of XXI century. Size of the paper work - 94 pages, 97 figures, 1 table, 94 bibliographical sources.