Prekių ženklo savininko teisių apribojimai – savininko teisių išimtys, atimančios iš registruoto prekių ženklo savininko teisę uždrausti tretiesiems asmenims naudoti žymenį, net ir tapatų ar klaidinamai panašų į jiems priklausantį prekių ženklą. Tam, kad trečiųjų asmenų veiksmai (savo vardo, adreso, nuorodų, susijusių su paslaugų bei prekių charakteristika bei paskirtimi naudojimas) patektų į apribojimus nustatančių nuostatų turinį ir būtų nebaudžiami, žymuo turi būti naudojamas prekybos veikloje bei atitikti sąžiningą ūkinės ir komercinės veiklos praktiką. Lyginamojoje reklamoje nurodyti konkurentui priklausantį prekių ženklą leidžiama, jei reklamos davėjo veiksmai atitinka keturias Lyginosios reklamos direktyvoje numatytas sąlygas. Apribojimas dėl neprieštaravimo yra nukreiptas į ankstesnio prekių ženklo savininką bei jo galimybę pasinaudoti jam prekių ženklo suteikiamomis teisėmis vėlesnio prekių ženklo savininko atžvilgiu, jei penkerius metus žinodamas apie savo prekių ženklo naudojimą tam neprieštaravo. Nors šie apribojimai aiškiai įtvirtinti tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu, tačiau nei viename iš teisės aktų nėra detalizuojami. Esminių sąvokų reikšmių teisės aktuose neapibrėžimas, aiškių ribų nenustatymas daro apribojimų pritaikymą praktikoje sudėtingą, tai artimiausiu metu sąlygos reformas prekių ženklų teisėje. / The limitations of trade mark owner's rights are the exceptions of the owner’s rights that prevent the proprietor of registered trade mark to prohibit a third party from using the mark, even if it is identical or confusingly similar to the registered one. The action of a third party, using his own name, address, indications concerning characteristics of goods or services and the trade mark where it is necessary to indicate the intended purpose of a product or service, is allowed if the use is in the course of trade and in accordance with honest practices in industrial or commercial matters. Comparative advertising is permitted when four conditions are satisfied. Limitation in consequence of acquiescence is orientated to the proprietor of an earlier trade mark and his ability to use his rights, if the proprietor has acquiesced, for a period of five successive years, in the use of a later trade mark while being aware of such use. Although all these limitations are established both the national and the European Union level, but in none of these acts are detalized. The lack of the definition of the essential terms used by the current regulation and lack of clear boundaries of the limitations, make them very difficult to use. For this reason the reforms in trade mark law are highly expected.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir vyraujančią doktriną savininko teisių turinį sudaro trys pagrindinės teisių grupės: 1. Valdymas (ius posidendi)- teisė turėti daiktą savo žinioje, daryti daiktui fizinį ir ūkinį poveikį; 2. Naudojimas (ius utendi et fruendi) - teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją; 3. Disponavimas (ius disponendi) - teisė nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę, pavyzdžiui perleisti dalį ar visas nuosavybės teises į daiktą, išnuomoti, perduoti daiktą valdyti kitam asmeniui, atsisakyti daikto nuosavybės ar netgi jį sunaikinti. Šių savininko teisių įgyvendinimo būdai priklauso nuo nuosavybės rūšies, formos, bei paties nuosavybės objekto, todėl jų įgyvendinimo ypatumai yra atskleidžiami tiek civiliniame kodekse, tiek kituose įstatymuose, reguliuojančiuose atskiras nuosavybės rūšis. Nors savininkas savo teises į nuosavybės teise priklausantį turtą gali įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau savininko teisių negalima suabsoliutinti ir laikyti nevaržomomis. Civilinis kodeksas numato, kad savininkas valdydamas, naudodamas bei disponuodamas nuosavybės teisės objektu privalo nepažeisti įstatymų bei kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, jog savininkas įgyvendindamas savo teises į nuosavybės objektą privalo pasirinkti tokį įgyvendinimo būdą, kuris nekeltų grėsmės ar nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Civiliniame kodekse numatyta, kad... [toliau žr. visą tekstą] / The laws and the doctrine distinguish the following three basic elements of the ownership right as the most extensive of all other real rights: 1. the right of possessing (ius posidendi) – the legal right to actually have the property at one’s disposal, exercise actual physical or economical control over it; 2. the right of use (ius utendi et fruendi) – the right to use the useful features of the property in order to satisfy the owner’s needs and obtain any possible benefit from the property, including the right to obtain fruits, income (revenue) and production the property generates; 3. the right of disposing (ius disponendi) – the right to determine the legal fate and status of the property, e.g. alienate the property fully or partially, lease, transfer into another person’s possession, refuse from the property or even destroy it. The means of implementation of the ownership rights may depend on the various kinds of property and can be resulted in providing special conditions of possession, use or disposal of property, established by Civil Code or special laws. In spite of the facts, that the scope of the ownership rights is very wide, it should not be regarded as a fully absolute and unrestricted right. The Civil Code stipulates that while using, possessing and disposing of this property the owner should not violate the laws, rights and interests of other persons. This means that when using his property, the owner has to take due to account of various possibilities in... [to full text]