Visuomenės fragmentacija ir skurdas egzistavo tiek iki europiečiams kolonizuojant Lotynų Ameriką, tiek XX a. antroje pusėje, kuomet šiame regione susiformavo išlaisvinimo teologija. Išlaisvinimo teologai manė, kad Bažnyčia negali likti šį regioną kamuojančios priespaudos nuošaly, o turi ją pasmerkti ir socialinės bei politinės veiklos pagalba siekti perkeisti visuomeninę santvarką. Teologai įžvelgė visuomenės susiskirstymą į klases ir engimą tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyse, o krikščionišką artimo meilę ėmė laikyti nepajėgia suvienyti susiskaldžiusių klasių. Esamai padėčiai paaiškinti išlaisvinimo teologija pasitelkė marksistinę metodologiją. Išlaisvinimas buvo susiaurintas iki politinio ir socialinio-ekonominio lygmens, o Šv. Rašto interpretacijose išryškintas politinis išlaisvinimo aspektas. Teologai vertino visuomenės struktūras esant nuodėmingomis ir siekė socialinės revoliucijos pagalba išlaisvinti gyventojus iš socialinės-ekonominės priespaudos. Katalikų Bažnyčios modernus socialinis mokymas atsirado 1891 m. popiežiui Leonui XIII paskelbus encikliką „Rerum novarum“ – „Apie darbininkų klausimus“. Socialinis mokymas remiasi etika, teologine antropologija ir žmonijos išganymo samprata. Bažnyčia grindžia privačios nuosavybės egzistavimą prigimtine teise. Į žmogaus darbą žvelgiant antropologiškai, pabrėžiamas darbo orumas ir žmogaus dalyvavimas Kūrėjo veikloje. Bažnyčios socialiniame mokyme svarbus solidarumo principas, nurodantis į žmonių pareigą padėti... [toliau žr. visą tekstą] / Fragmentation of the society and poverty existed in Latin America both before the 15th century when the Europeans colonized this region, as well as in the second half of the 20th century when liberation theology came into existence. Liberation theologians maintained that the Church cannot stay aside of the oppression that envelops the region but should rather condemn it and seek to transform the existing order through social and political means. The theologians perceived a division of the society into different classes and oppression both on the national and internationals levels, while maintaining that Christian love of one’s neighbor is incapable of uniting the polarized classes. Liberation theology employed Marxist methodology to explain the present situation. Liberation was reduced to a political and socio-economic level, while interpretations of the Scripture highlighted the political aspect of liberation. Theologians judged society structures to be sinful and sought to liberate people from socio-economic oppression through a social revolution. Modern social teaching of the Catholic Church emerged in 1891 with Pope Leo XIII ‘s encyclical letter Rerum Novarum – On Capital and Labor. Catholic social teaching is based on ethics, theological anthropology and the conception of human salvation. Viewing human work from an anthropological perspective, the dignity of human work and his participation in the work of the Creator is emphasized. An important principle of Catholic... [to full text]

In accordance with cultural and literary theology the purpose of the study is to research Leonardas Andriekus’ (1914-2003) personality, his cultural and literary activities. In this work there are used biographical, cultural theology, literary theology and correlation methods. Searching for an appropriate theoretical base it was chosen Lev Karsavin’s (1992) a theory of a personality, philosopher Maceina’s considerations and theoretical insights while analysing Christian universalism and theology of culture (1991, 1993), Joseph Ratzinger's (1999) concept of death and eschatology as well Paul Tillich’s (1995) theology of culture. In the study there has been examined the formation of Christian universalism and concept of a universal personality in Lithuania, a paradigm of theology of culture, concepts of the theologies of art and literature. Andriekus’ life since his birth till the magazine “Aidai “ was moved into Lithuania also has been analysed. There has been disclosed Andriekus’ personality formation and his determination to the priesthood, which later was leading him towards the cleric path. There also have been highlighted Andriekus’ cultural ties with compatriots. In the work there is also being analysed his relationship with Lithuanian artists, writers and other representatives of culture. There have been presented his activities as a leadership of Lithuanian Writers' Society. There has been analysed his relationship with the magazine “Aidai” where he was working... [to full text] / Tyrimo tikslas remiantis kultūros teologija ir literatūros teologija ištirti Leonardo Andriekaus (1914-2003) asmenybę, jo kultūrinę veiklą bei literatūrinę kūrybą. Darbe naudojamasi biografiniu, kultūros teologijos, literatūros teologijos ir koreliacijos metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos Levo Karsavino (1992) asmenybės teorija, filosofo Maceinos svarstymai bei teorinės įžvalgos analizuojant krikščioniškąjį universalizmą ir kultūros teologiją (1991; 1993), Josepho Ratzingerio (1999) mirties ir eschatologijos samprata bei Paulo Tillicho (1995) kultūros teologija. Tyrime išnagrinėtas krikščioniškojo universalizmo formavimasis ir universalios asmenybės samprata Lietuvoje; išanalizuota kultūros teologijos paradigma, meno teologijos ir literatūros teologijos samprata. Ištirtas Andriekaus gyvenimas nuo jo gimimo iki žurnalo „Aidai“ perkėlimo į Lietuvą. Atskleistas asmenybės susiformavimas ir apsisprendimas kunigystei, kuris vėliau vedė link dvasininko kelio. Išryškinti Andriekaus kultūriniai ryšiai su tėvynainiais. Analizuoti jo santykiai su lietuvių menininkais, rašytojais, kultūrinininkais. Pristatyta jo veikla vadovaujant Lietuvių rašytojų draugijai. Analizuoti jo santykiai su žurnalu „Aidai“, kuomet jis buvo bendradarbis ir vyr. redaktorius. Išnagrinėta Andriekaus publikuota ir nepublikuota poezija. Analizuotas universalus laikas per kairos ir chronos prizmę; sakralios erdvės, kur įvairūs Palestinos vietovardžiai siejami su Lietuvos vietovardžiais... [toliau žr. visą tekstą]

<p>Predmet istraživanja predstavlja problem jedinstva Aristotelove prve filozofije. Pojmovnost koju Aristotel izgrađuje unutar istraživanja koja su naknadno objedinjena pod imenom Metafizika, određujuća je celokopan potonji razvoj filozofije. U pogledu na datu određenost razvoja povesti filozofije Aristotelovom Metafizikom, suočavanje sa onim &scaron;to je sam Aristotel rekao, kao i sa čitavom tradicijom tumačenja Metafizike, pokazuje se kao problem od su&scaron;tinskog značaja za samorefleksiju pripadnu filozofiji.<br />Početnu tačku istraživanja čini pitanje same mogućnosti razumevanja Aristotelove prve filozofije. U svrhu odgovora na dato pitanje istraživanje polazi od prostora vladajućih interpretacija jedinstva prve filozofije. Unutar datog interpretativnog prostora Aristotelova Metafizika pojavljuje se kao određena protivrečno&scaron;ću svoja dva određenja, pretpostavljena vladajućim interpretacijama: reč je, naime, o protivrečnosti ontolo&scaron;kog (metaphysica generalis) i teolo&scaron;kog (metaphysica specialis) smisla Metafizike. Razvijajući imanentnu kritiku vladajućih interpretacija, tačnije interpretativnog onto-teolo&scaron;kog okvira, istraživanje dolazi do izgradnje vlastitog razumevanja prve filozifije kao dijalektičke arheologije. Dato razumevanje omogućava ne samo to da se Aristotelovoj misli ne nameće novovekovni konktest i smisao razlike ontologija-teologija, već i da se ona zahvati u svom povesno-filozofskom konktestu, odnosno u vezi sa predsokratovskom fizikom i dijalektikom poznog Platona.<br />U svrhu potvrde karaktera Aristotelove prve filozofije kao dijalektičke arheologije, istraživanje nastoji da se izbori za prikaz samog metoda Aristotelove prve filozofije. Smatramo ovo značajnim usled toga &scaron;to Aristotel nigde nije neposredno reflektovao na način vlastitog postupanja u Metafizici i &scaron;to se tek u pogledu na razumevanje načina mi&scaron;ljenja ovde preduzetih Aristotelovih istraživanja možemo izboriti za smisao njihovog jedinstva. Nakon rekonstrukcije Aristotelove endoksičko-dijalektičke i aporetičko-dijalektičke metode, istraživanje nastoji da smisao prve filozofije kao dijalektičke arheologije potvrdi kroz iscrpnu analizu &Lambda; knjige Metafizike, kao jedinog mesta u pogledu na koje se može zadobiti smisao jedinstva prve filozofije.<br />U krajnjem, istraživanje pokazuje da se utvrđivanjem dijalektičko-arheolo&scaron;kog karaktera Aristotelove prve filozofije omogućava zahvatanje jedinstva prve filozofije, koje je onemogućeno vladajućim onto-teolo&scaron;kim horizontom razumevanja Metafizike.</p>

Heideggerio ontologinė perspektyva regi Vakarų filosofijos tradiciją kaip metafizinę-ontinę mąstymo paradigmą. Tradicinė filosofija atsiskleidžia kaip mąsčiusi esinio būties prasmę atsietai nuo pačios būties, o būtį svarsčiusi esinio kategorijomis. Toks mąstymas, žvelgiant iš ontologinės perspektyvos, pasirodo kaip objektiškas tikrovės vertinimas pateikiantis prasmę užveriančias definicijas. Siekdamas neuzurpuojančio, autentiško būties mąstymo, Heideggeris susitelkia ties negatyviosios teologijos Dievo mąstymo strategija. Brandžiausias via negativa paradigmos atstovas, Mokytojas Eckhartas, mąsto Dievą atsisakęs visų jo įvaizdžių ir vardų. Ši Abgescheidenheit, Gelassenheit strategija, leidžia Mokytojui Eckhartui patirti Dievą kaip Niekį nepaverčiant jo esiniu. Pasitelkęs tokią mąstymo paradigmą Heideggeris prabyla apie būtį kaip bepagrindiškumą, Abgrund. Tokiu būdu, ontologinis mąstymas nepretenduoja adekvačiai išreikšti, apibrėžti būtį, bet siekia ją išgirsti, patirti. Jis tampa maldingu, būties pasalptį „saugančiu“ mąstymu.Tokia mąstymo paradigma peržengia filosofijos, kaip logikos ribas, ir atveria kelią postmetafizinei filosofijai. / Ontological Heidegger‘s perspective sees the tradition of Western Phylosophy as metaphysical thinking which has an ontic form. As Heidegger maintains traditional philosophy shows itself as a thought which separates the being from its Being and beside this talks about Being with using categories of being (thing). And so fundamental ontology discloses such methaphysical paradigm as objectical evaluation of reality which says nothing about meaning of Being in real. Heidegger himself seeks for the way of thought which would not usurp the Being and the meaning of it. For this reason he turns to the paradigm of via negativa and follows the strategy of Meister Eckhart in which God has been expressed as Nothing. The main words (and the meaning of them) of Meister Eckhart such as Abgescheidenheit and Gelassenheit inspire Heidegger and let him to think of Being as an Absence, Abgrund, Nothing. Such a way of thinking does not try to represent the Being adequately, but rather becomes a paradigm of prayfull thinking were Being shows up as a Mistery. Heidegger‘s ontological thought oversteps Methaphysics and opens the way to postmethaphysical thought.

Šiame magistro darbe pateikiamos Romos Katalikų Bažnyčios ir jaunimo subkultūros sampratos apie krikščioniškojo dangaus ir pragaro dogmas. Šiam tikslui nagrinėjama oficialioji Bažnyčios pozicija (dokumentai, popiežių raštai ir kt.) bei šiandienos teologinės hipotezės; tuo metu praktinėje darbo dalyje pateikiami jaunimo (14-25 m.) apklausos apie dangų ir pragarą rezultatai. Atkreipiamas dėmesys, kad krikščioniškojo dangaus ir pragaro sampratos mažai pažįstamos ir suprantamos tiek tarp pačių tikinčiųjų, tiek ir tarp žmonių, kurie nėra Bažnyčios nariai. Šios dogmos suvokiamos perdėm supaprastintai ir neretai - sukarikatūrintai, o tam daugiausia įtakos daro masinės komunikacijos priemonės, meniniai filmai ir knygos. Todėl šiame magistro darbe siūlomas "aktyviojo" dangaus modelis - teologinė hipotezė, teigianti apie pojūčių, gyvenimiškosios patirties, meilės, meno ir kitų jaunimui aktualių dalykų svarbą, mąstant apie krikščioniškąją amžinybės perspektyvą. Manome, kad Bažnyčia, akcentuodama "aktyvųjį" dangų, gerokai sumažintų atotrūkį tarp teologijos ir jauno žmogaus, be to, toks kalbėjimas duotų naudos pačių Bažnyčios narių tikėjimo gilinimui. / This thesis presents Christian concepts of Heaven and Hell dogmas perceived by the Roman Catholic Church and the youth subculture. For this purpose it presents the official position of the Church (documents, papal writings, etc..) and today's theological hypothesis; In the practical part of the work it presents the the youth (14-25 years) survey‘s result about Heaven and Hell. Attention is drawn to the context that Christian concepts of Heaven and Hell are too little understood among the believers and between people who are not members of the Church. These perceived overly simplistic dogma and often - a parody, and this is mostly influenced by means of mass communication, movies and books. Therefore, this thesis propose the "active" Heaven model. This is a theological hypothesis, which emphasizes feelings, real-life experience, love, art and other subjects relevant to young people. This is important to reflect on the Christian perspective of eternity. We believe that the Church, emphasizing the „active“ Heaven model "active" could significantly reduce the gap between the theological claims and the young man, in addition to such talk would benefit the faith of the most members of the Church.