The dissertation focuses on a legal analysis of the most problematic legal issues predetermined by the fact that the State is a party to the arbitration agreement. The dissertation thesis consists of two sections. Firstly, the issue whether the State and legal persons of public law have a right to enter into an arbitration agreement is analysed. The dissertation provides information about trends of legal regulation in various countries and analyses how restrictions of the right to enter into arbitration agreement are applied and qualified in court and arbitration practice as well as by legal scholars. Also, the dissertation thesis takes into consideration relatively new legal representations of international commercial arbitration described by Professor E. Gaillard and their impact on the application of the abovementioned restrictions. In addition, the rationale of the restrictions is questioned in the dissertation. Secondly, the analysis was carried out of State immunity issue in the context of international commercial arbitration: the argumentation of the conclusion that the State does not enjoy immunity in arbitration proceedings is analysed as well as its legal impact on application of State immunity rules in court proceedings related to arbitration and in execution process (when it is sought to apply the measures of constraint against the property of the State in order to secure the execution of a future arbitral award or in order to enforce an arbitration award). / Disertacijoje nagrinėjami du pagrindiniai probleminiai klausimai, kurie dažniausiai pasireiškia arbitraže, kurio viena šalių yra valstybė ar viešosios teisės juridinis asmuo. Disertaciją sudaro du skyriai, iš kurių pirmame yra analizuojamas valstybės bei viešosios teisės juridinių asmenų teisės sudaryti arbitražinį susitarimą problematika, analizuojamos šio klausimo reglamentavimo įvairių pasaulio valstybių įstatymuose tendencijos bei valstybės ir viešosios teisės juridinių asmenų teisės sudaryti arbitražinius susitarimus apribojimų vertinimas teismų bei arbitražo praktikoje bei doktrinoje. Kartu pirmojoje disertacijos dalyje yra pateikiama galima naujai prancūzų profesoriaus E. Gaillard išskirtų požiūrių į tarptautinį komercinį arbitražą įtaka nagrinėjam klausimui, įvertinamas valstybės bei viešosios teisės juridinių asmenų teisės sudaryti arbitražinius susitarimus pagrįstumas. Antroji disertacijos dalis yra skirta valstybės imuniteto klausimams arbitražo kontekste: analizuojama argumentacija, kuri pagrindžia išvadą, jog valstybė neturi imuniteto arbitraže ir atitinkamai šios išvados įtaka valstybės imuniteto taikymui teismo procesuose, susijusiuose su arbitražu, o taip pat ir valstybės turto imuniteto taikymui, kai yra siekiama suvaržyti valstybės turtą, užtikrinant būsimo arbitražo sprendimo vykdymą ar vykdant arbitražo sprendimą.

Pagrindinė kliūtis taikyti valstybei civilinę atsakomybę ilgą laiką buvo valstybės imuniteto (arba suvereno imuniteto, arba įstatymų leidėjo imuniteto) doktrina, kuri neleidžia taikyti valstybei deliktinės atsakomybės už viešojoje srityje atliktus veiksmus. Šis principas kildinamas iš anglų karalių teisės. Šiandien imuniteto egzistavimą bandoma teisinti valstybės turto apsaugos svarba, siekiu užtikrinti valdžių padalijimo principo veikimą, institucijos, turinčios kompetenciją nagrinėti bylas prieš valstybę (ar įstatymų leidėją), nebuvimu, adekvačių teisių gynimo būdų egzistavimu, išrinktų valdžios atstovų pozicijos stiprinimu bei tradicija. Viduramžiška imuniteto doktrina yra nesuderinama demokratinių valstybių principais, tad turi būti visiškai pašalinta. Lietuvos Teismų praktika šios doktrinos egzistavimo Lietuvoje nepripažįsta. Įstatymų leidėju paprastai laikomas subjektas, kuriam suteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Lietuvoje įstatymų leidėju laikomas Parlamentas bei Tauta. Įstatymų leidėjo kompetenciją ir diskreciją riboja Konstitucijoje nustatyti bei prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Tarptautinių sutarčių pagrindu, pavyzdžiui, EŽTK, Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti pagrindines teises asmenims, esantiems jos jurisdikcijoje. Įstatymas, pažeidžiantis tokią tarptautinę sutartį, laikytinas neteisėtu, tačiau nacionalinė teisė jokiai institucijai nėra suteikusi kompetencijos tikrinti įstatymų atitikimą tarptautinėms... [toliau žr. visą tekstą] / A main let to apply tort liability to the state is the principle of sovereign immunity (or state immunity; or legislator immunity), derived from Medieval English law, which says that government is immune from tort liability. Today remains of sovereign immunity doctrine usually is justified by: the importance of protecting government treasuries; separation of powers; the absence of authority for suits against the government; the existence of adequate alternative remedies; strengthening the position of elected politicians; and tradition. The doctrine of immunity is inconsistent with the main principles, recognized by democratic countries, so has no place in democracy and should be repealed entirely. The legislator is a subject, who has a right to make a final and unchallenged decision in the law making process. In Lithuania there are two legislators: the Parliament (Seimas) and the Nation. Competence and discretionary powers of legislature are limited by the Constitution and obligations of the state under the international and European Community law. By international contracts, such as European Convention of Human rights, Lithuania is obliged to confer the main rights to individuals in its jurisdiction. The national law that violates such provisions must be held unlawful, but there are no national institutions that have a competence to state that violation. Individuals may get remedy only if the European Court of Human Rights states the violation; in the same judgment the Court... [to full text]