Краткое описание. В данной работе будут рассмотрены знаки и коды пара��игмы страдания в кинотексте по методу семиотической коммуникации, акцентирующей понимание передачи информации как конструкцию кодов, знаков и культуры, которые создают свои з��ачения. Конотация и денотация значений зависит от эмоционально-культурных ценностей. Взаимодействуя друг с другом, знаки создают кодовое сообщение на вербальном и невербальном уровне. Слова и визуальные символы занимают важное место в коммуникативном процессе при передаче и декодации, как утверждает Д. Фишке (J. Fiske (13, 64)). Таким образом, сравнивая два произведения, мы рссматриваем философию страдания в библейском дискурсе в романе М. Булгакова «Мастер и Маргарита» и в художественном фильме Мела Гибсона «Страсти Христовы». В ходе исследования нами было установлено, что есть общего и противоположного между ними и их ближайшими источниками: Обоим произведениям характерен жанр драмы, мистерии. В романе «Мастер и Маргарита» – это мистерия-буфф с элементами языческих ритуалов. В художественном фильме «Страсти Христовы» - это христианская мистерия с элементами противопоставления гротеска кощунства в изображении демонической силы зла. Оба произведения несут некую общность не только в жанровой структуре в области свободы функционирования, но и в области органичного наложения и своеобразного сложного сочетания текста и интертекста в сюжетных элементах. Финалы мистерий ставят как... [полный текст, см. далее] / SANTRAUKA Kančios filosofija – ši tėma tiesiogiai susijusi su blogio ir gėrio, melo ir tiesos, tamsos ir šviesos atsiradimu. Žmonijos kančios tema domino daugelį filosofų per amžius. Šis klausimas plačiai nagrinėjamas Šventajame Rašte ir turi keletą aspektų. Mūsų darbas analizuoja biblinio diskurso sklaidą, kančios filosofijos rakurse M.Bulgakovos romane „Meistras ir Margarita“ ir Melo Gibsono meniniame filme „Kristaus kančia“. Analizuojant, buvo nustatyta, kad abiems kūriniams būdingas misterijos žanras. Romane tai pagoniška misterija-buf, o filme – krikščioniška misterija, abu su grotesko elementais. Pasireiškia siaubo, juodo humoro ir sarkazmo susipynimas. Visi pagrindiniai herojai paženklinti kančios antspaudu. Romane gėrio ir blogio kova išsivysto fantasmagoriškame fone. Ji priešpastatoma kančios sakrališkumui meniniame filme. Mitologinio, folklorinio ir apokrifinio plano ryškėjimas būdingas abiems kūriniams. Darbe nagrinėjamas kančios aspektas neverbalinės komunikacijos rakurse, kino teksto verbalumas, ikonografiškumas, sakrališkumas. Darbo eigoje buvo nustatyta, kad M.Bulgakovos romane biblinio diskurso sklaida vystosi kaltės ir bausmės aspektu velnio, žmogaus ir Dievo santykiuose. Atskleidžiama pragaro ir skaistyklos tipologija. Būdingas lyginamasis aspektas su Getes „Fausto“ poema, kuri atskleidžia pagrindinių herojų kančios individualumą, o taip pat... [toliau žr. visą tekstą] / Summary The issue of the philosophy of pain is connected with existence of good and evil, truth and lie, light and darkness. Human pain was the matter of interest for many philisophers all through the human history. This issue is deeply analysed in the Bible and has got some of its aspects. In this research the problem of pain is analysed through the dispersion of biblical discourse in M. Bulgakov's novel „Master and Margarita“ and M. Gibson's movie „Tha Passion of Christ“. All main characters in above mentioned pieces of art have got a sign of pain. In the novel the battle of evil and good develops in fantasmagoric background. In the film the pain has got it sacralic dimension. Both works obtain mythological, folklore and apocalypsis features. During this research it was defined that the dispersion of biblical discourse in the M. Bulgakov's novel develops through the aspect of guilt and fear in the relationships of the devil, man and God. The dispersion of biblical discourse in the M. Gibson's film is seen through the aspects of inocent sacrifice. Jesus Christ's sacrifice is a perfect example of sacralic act of pain. It is a symbol of the new convenant between God and man. In this research different kinds of analysis are used: sociological, communicative, analitical, psychological, hermeneutic, theological, comparative and descriptive.

Šiame darbe įrodinėju tezę: Berlino dviejų laisvių perskyra pagrįsta, nes tiek praeities, tiek dabarties mąstytojų teorinei minčiai būdingi pozityviosios arba negatyviosios laisvės bruožai. I-oje dalyje pateikiu Berlino pagrindinius dviejų laisvių bruožus. Taip pat nagrinėju Berlino darbus, skirtus lygybės, istorijos filosofijos, pliuralizmo bei Apšvietos ir Romantizmo problematikai. Teigiu, jog Berlinas – negatyviosios laisvės gynėjas, mat jo filosofijoje ginama individo pasirinkimo laisvė, asmuo suprantamas kaip autonomiškas subjektas. Berlinas pasisako už vertybinio pliuralizmo idėjas, teigia, jog visiems žmonėms turi būti garantuotos vienodos galimybės. II-oje dalyje nagrinėju 3-jų žymių praeities mąstytojų laisvės sampratas, įrodinėju, jog jos turi negatyviosios arba pozityviosios laisvės bruožų. Nustatau, kad Loko teorijoje vyrauja negatyviosios laisvės nuostatos, mat autorius teigia, jog visi individai laisvi ir patys gali rinktis gyvenimo tikslus. Spinozos darbus priskiriu pozityviosios laisvės tradicijai, nes autorius teigia, jog laisvi tegali būti individai, besivadovaujantys protu. Teigiu, jog Hegelio sistema priklauso toms pozityviosios laisvės teorijoms, anot kurių asmuo gali būti laisvas tik priklausydamas politinei bendruomenei. III-oje dalyje analizuoju Berlino laisvių perskyros kritiką. Ji pateikiama XX a. Politinių teorijų kontekste: XXa. Vyksta atkaklus ginčas tarp negatyviosios (individualistų) ir pozityviosios (bendruomenininkų) laisvės atstovų. Teigiu... [toliau žr. visą tekstą] / In this work I'm proving thesis: the Berlin's distinction between two freedoms is legitimate, because the attributes of positive or negative freedom are characteristic to the past thinkers' theoretical thought. In the first part I'm setting forth the main characteristics of Berlin's two freedoms. I'm also investingating the works of Berlin, which are investigating the problems of equality, philosophy of history, pluralism and Romanticism and Enlightenment. I maintain that Berlin is proponent of negative freedom, because the freedom of individual choice is protected in his philosophy, person is comprehended as autonomous subject. Berlin is proponent of value pluralism, he maintains that equal opportunities must be ensured for all. In the second part I'm analysing the concepts of freedom of three past thinkers, I'm arguing that these concepts of freedom have the features of negative or positive freedom. I'm settling that there are certain attitudes of negative freedom which are dominating in the theory of Locke: it is because author states that all individuals are free and can freely choose the ends of life. I attribute the works of Spinoza to the tradition of positive freedom, because author states that only mind following people can be free. I state, that the system of Hegel belongs to those theories of positive freedom, according to which person can only be free if he belongs to the political community. In the third part I'm analysing the criticism to the Berlin's freedom... [to full text]