XX a. Lietuva ir jos gyventojai nukentėjo nuo ginkluotų konfliktų – ypač okupacijų bei 1990-1991 m. susidariusios situacijos,– kurių metu buvo padaryti karo arba jiems prilygintini nusikaltimai. Kadangi pastarųjų tinkamas kvalifikavimas priklauso ne tik nuo nurodytosios situacijos, bet ir nuo karo nusikaltimų traktuotės vertinimo, šiame magistro darbe nagrinėjama Lietuvoje pripaţįstama karo nusikaltimų traktuotė, laikantis pozicijos, jog ji yra tarptautiniame lygmenyje įsitvirtinusios traktuotės atspindys. Atsiţvelgiant į tokio darbo aktualumą bei poreikį, darbe pateikiama ne tik karo nusikaltimų reglamentavimo LR BK apţvalga, bet ir nustatoma, kuomet aptinkamos pirmosios karo nusikaltimų traktuotės uţuomazgos Lietuvoje, kaip kito Lietuvos poţiūris šių nusikaltimų atţvilgiu, kokios galėjo būti šio poţiūrio permainų prieţastys. Kadangi šiame magistro darbe daugiau dėmesio skiriama traktuotės raidai Lietuvoje, atitinkami karo nusikaltimų poţymiai, darantys ryškiausią įtaką karo nusikaltimų traktuotės Lietuvoje permainoms, susilaukia išskirtinio dėmesio Laikantis prielaidos, jog karo nusikaltimų trakuotė, pripaţįstama valstybėje, yra atskleidţiama analizuojant tokių nusikaltimų reglamentavimą bei baudţiamosios atsakomybės realizavimo, remiantis tokiu reglamentavimu, praktiką, atspindţio tikslumui nustatyti, darbe apţvelgiama Lietuvos teismų praktika, kurioje nagrinėjami karo arba jiems prilygintinų nusikaltimų... [toliau žr. visą tekstą] / Lithuania and Lithuanian population during the 20th century have suffered from armed conflicts, especially the occupations and the situation that developed in the years 1990-1991, during which war crimes or crimes, that are efficiently similar to war crimes, were perpetrated. Regarding the fact that qualification of the mentioned crimes depends not only on the evaluation of the before mentioned situations, but also on the treatment of war crimes, an overview of the latter, recognized in Lithuania, is submitted in this thesis, holding that the treatment of war crimes in a state is a reflection of the one set out in the international level. Noticing the need for a specific insight, not only the current implementation of war crimes, present in the Criminal Code of the Republic of Lithuania, is overviewed in this thesis. Whereas there is also defined when the first foundation for the treatment of war crimes was set out in Lithuania, how was the approach changing towards these crimes and which might have been the reasons. Since more attention in this thesis is paid for the evolution of the treatment of war crimes in Lithuania, specific war crime elements request more attention, because of their obvious impact, which might issue subsequent changes. Recalling, that the treatment of war crimes, recognised by a state, is revealed while analysing the implementation of war crimes and the state practice of enforcing criminal responsibility, entailed by the latter, while willing to judge... [to full text]

Hamburg, Universiẗat, Diss., 1994. / Dateiformat: zip, Dateien in unterschiedlichen Formaten. - Enth.: Bd. 1 und Bd. 2.

Viena iš paskutiniųjų tarptautinės baudžiamosios justicijos naujovių yra mišriųjų ir specialiųjų karo tribunolų kūrimas. Šis naujasis „trečios kartos“ teisingumo modelis buvo sukurtas po to, kai XX a. dešimtame dešimtmetyje pasirodė JT ST įsteigti TBTJ ir TBTR. Beje, prieš įsteigiant mišriuosius ir specialiuosius karo tribunolus, tarptautinėje baudžiamojoje justicijoje buvo sukurta nauja nuolatinio pobūdžio tarptautinė teisminė institucija –TBT. Mišriųjų ir specialiųjų karo tribunolų modelis pirmą kartą pritaikytas pokonfliktinėse valstybėse, kuriose buvo ieškoma optimalių būdų, kaip patraukti atsakomybėn asmenis, įvykdžiusius karo nusikaltimus, genocidą, kankinimą ir nusikaltimus žmoniškumui. Mišrieji karo tribunolai, pasižymintys sandaros, jurisdikcijos ir steigimo proceso mišrumu, buvo įsteigti Siera Leonėje, Rytų Timore ir Kambodžoje. Tuo tarpu specialiojo karo tribunolo modelis, kuriam, priešingai nei mišriesiems karo tribunolams, nėra būdingas tarptautinis elementas, buvo suformuotas Irake. Atkreiptinas dėmesys, kad mišrieji ir specialieji karo tribunolai „dalinasi“ dvi jurisdikcijos rūšis – konkuruojančią ir išimtinę. Siera Leonės karo tribunolas, kurio statutas įtvirtina „grynosios“ konkuruojančios jurisdikcijos rūšį, nagrinėja nusikaltimus, už kuriuos asmenis atsakomybėn gali traukti ir nacionaliniai teismai. Kilus nacionalinio teismo ir Siera Leonės tribunolo jurisdikcijos „konfliktui“, pirmumas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą suteikiamas karo tribunolui... [toliau žr. visą tekstą] / During the late 1990s and 2000s a “third-generation” of international criminal tribunals emerged, drawing on the heritage of the first generation tribunals at Nuremberg and Tokyo, and the second generation of ad hoc tribunals with the International Criminal Tribunal for the former Yugoslavia and the International Criminal Tribunal for Rwanda. These third generation courts have been called mixed and special war tribunals and were applied in the post-conflict countries in order to adjudicate the perpetrators who bear the greatest responsibility for committing war crimes, genocide and crimes against humanity. The model of mixed war tribunals is characterized by a mix of national and international components such as composition of judges, jurisdiction and a process of creation. Whereas special criminal tribunals are purely domestic ones and with the exception of jurisdiction they do not posses any international element. Currently, the term mixed is used to indicate three jurisdictions created between 1999 and 2001 in East Timor (the Serious Crimes Panels of the District Court of Dili), Sierra Leone (the Special Court for Sierra Leone) and Cambodia (the Extraordinary Chambers in the Courts of Cambodia). While the description of the special criminal tribunal could be attributed to the Te Iraqi Higher Criminal Court. Mixed and special war tribunals share two types of jurisdiction – concurrent and exclusive. Special Court for Sierra Leone, which is of pure concurrent jurisdiction... [to full text]

Šiame darbe analizuojama karo nusikaltimų traktuotė tarptautinės teisės aktuose bei Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse. Pirmiausia yra tiriama šių nusikalstamų veikų samprata tarptautiniuose aktuose ir, siekiant pateikti išsamų ir aiškų karo nusikaltimų apibrėžimą, yra išnagrinėjama šių nusikaltimų sampratos raida, taip pat analizuojamas jų ryšys su tarptautine humanitarine teise bei, viso to pasekoje, išskiriami pagrindiniai karo nusikaltimų požymiai, išskiriantys juos iš visų kitų nusikalstamų veikų: nusikaltimų padarymo laikas; sunkūs ir rimti tarptautinės teisės normų pažeidimai; dalykas ir nukentėjusieji; subjektas; subjektyvioji pusė; ryšys su ginkluotu konfliktu. Minėti požymiai darbe išsamiai analizuojami, apžvelgiant bei lyginant Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buv. Jugoslavijai praktiką, taip pat Tarptautinio baudžiamojo teismo, tarptautinių baudžiamųjų tribunolų statutus, užsienio bei Lietuvos teisės doktriną. Nagrinėjant šiuos požymius yra akcentuojami daugiausia diskusijų sukėlę klausimai bei problemos, su kuriomis buvo susidurta reglamentuojant karo nusikaltimus bei iki šiol susiduriama juos taikant. Darbe taip pat analizuojama Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtintų karo nusikaltimų samprata, jų rūšinė sudėtis, jos atitiktis tarptautinės teisės nuostatoms bei atskirų LR BK XV skyriuje nurodytų karo nusikaltimų atitiktis tarptautinės teisės normoms, taip pat akcentuojami kiti probleminiai LR BK XV skyriaus klausimai, pateikiami... [toliau žr. visą tekstą] / This thesis provides a detailed analysis of the approach to war crimes in the instruments of the International law and in the Criminal code of the Republic of Lithuania. First of all, the conception of war crimes in international documents is analized, with an objective to provide a clear and comprehensive definition of war crimes; also the link between war crimes and the humanitarian law is defined and the main elements that distinguishes war crimes from other crimes are provided. Those elements are: the circumstances in which war crimes are commited; grave breaches and other serious violations of the norms of the International law; the object and victims; subject; mens rea; nexus between war crime and armed conflict. The mentioned elements are analized in view and comparison of the case law of International Criminal Tribunal for former Yugoslavia (ICTY), the statutes of International Criminal Court and the statutes of the International criminal tribunals and the approach to war crimes in Lithuanian and in International law. While analysing, the most controversional issues are being held and problems that appeared in implementing war crimes and are still appearing in practice are accented. This thesis also provides analysis of the concept of war crimes in the Criminal Code of Lithuania, the elements of war crimes, implemented in the Criminal code of Lithuania and the coincidence with the documents of International law. Also the problematic issues are held and some brief... [to full text]

Thesis (Ph. D.)--University of Washington, 2006. / Vita. Includes bibliographical references (leaves 129-149).

SANTRAUKA Aktyvi tarptautinė karinė veikla tapo vienu iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo uždavinių. Intensyvus tarptautinis karinis bendradarbiavimas, dalyvavimas tarptautinės taikos palaikymo procese yra pagrindinės šio uždavinio įgyvendinimo priemonės. Pagrindinis darbo tikslas yra atskleisti Lietuvos tarptautinės karinės veiklos geografinius ypatumus. Darbe nustatoma, jog Lietuvos tarptautinės karinės veiklos ypatumai yra sąlygoti ne tik politinių motyvų, bet turi ir tam tikrą geografinį pagrįstumą. Lietuvos dvišalio ir daugiašalio karinio bendradarbiavimo dėsningumai atskleidžia šalies pagrindinius prioritetus, kurie teikiami daugumai Baltijos jūros regiono šalių. Ypatingai aktyvus bendradarbiavimas gynybos srityje Lietuvą sieja su Rytų Pabaltijo subregiono šalimis, strateginėmis partnerėmis gynybos srityje – Latvija ir Estija. Esminiai geografiniai veiksniai, nulėmę tokius bendradarbiavimo ypatumus, yra: Baltijos jūra ir geopolitinio balanso poreikis. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos didėjantį dalyvavimo tarptautinėse taikos rėmimo operacijose aktyvumą, labai svarbiu veiksniu tampa aukštas karių parengimo lygis. Jeigu kovinis parengimas tokiems tikslams yra tikrai aukšto lygio, tai geografinė informacija nėra pakankama. Tai tampa ypač svarbu tuomet, kai šalis siunčia savo taikdarius į geografiškai tolimus regionus. Narystė NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose įpareigoja Lietuvą būti aktyviu sąjungininku tarptautinės taikos palaikymo procese... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY Stirring international military activity has become one of the most important tasks of Lithuanian foreign policy implementation. Intensive international military collaboration and participation in peace keeping process are the main means to implement that task. The main aim of the paper is to detect geographical peculiarities of Lithuanian international military activity. It is defined that Lithuanian international military activity is reasoned not only politically, but also has a geographical validity. Bilateral and multilateral military collaboration of Lithuania clearly reveals it’s priorities given to the most of the Baltic Sea region countries. Especially active cooperation in military range Lithuania holds with other Eastern Baltic countries – Latvia and Estonia. The main geographical factors of such collaboration peculiarity are: the Baltic Sea and the need of geopolitical balance. Moreover, according to Lithuania’s increased activity in international peace making operations, it’s very important to have a good military staff preparation system for such aims. Perhaps a combatant preparation is in a high level, but geographical preparation is insufficient. It becomes especially important when the country sends peacemakers to the geographically distant regions. Membership in NATO and other international organizations obligate Lithuania to be an active associate in peace keeping process. Lithuania was taking part in military operations that were prosecuted in four... [to full text]

Vado atsakomybė yra tarptautinėje paprotinėje teisėje nusistovėjęs principas. Vadai, pagal šią doktriną, atsako ne už savo pačių įvykdytus nusikaltimus, o už pavaldinių, kuriems nesugebėjo užkirsti kelio ar bausti. Ši atsakomybė kyla dėl neveikimo. Mokslininkų bendruomenėje iki šių dienų nėra aišku, ar vadai atsako už pavaldinių nusikaltimus, ar už savo paties pareigos nevykdymą. Vadai atsako už atskirą nusikaltimą, kuriam neužkirto kelio ar už kurį nebaudė, kuomet tarptautinė teisė jį buvo įpareigojus tą daryti. Vado atsakomybė yra sui generis atsakomybės už neveikimą forma. Pagal ad hoc tribunolų jurisprudenciją, vado atsakomybė susideda iš trijų elementų: vado-pavaldinių santykių, vado mens rea ir būtinų ir tinkamų priemonių užkirsti kelią nusikaltimui ar bausti nesiėmimo. Visi šie elementai turi būti įrodyti ir bet kokios abejonės kilimas turi būti sprendžiamas kaltinamojo naudai. Vado-pavaldinių santykiai galimi tik esant efektyviai vado kontrolei. Efektyvumas reiškia, kad vadas gali ne tik vienaip ar kitaip daryti įtaką pavaldinių veiksmams, tačiau ir priversti paklusti, materialiai sugebėti užkirsti kelią nusikaltimams ar bausti. Romos statute karo vadų ir asmenų, efektyviai vykdančių karo vado funkcijas, mens rea skiriasi nuo civilių vadų. Romos statuto travaux préparatoires pasufleruoja, kad civiliai vadai, skirtingai nei karo, neturi tokių pačių galimybių vykdyti savo pareigas. Dėl šios priežasties jų žinojimo standartas yra švelnesnis nei karo vadų. Romos statutas... [toliau žr. visą tekstą] / Superior responsibility, otherwise known as command responsibility, is a well established doctrine in both treaty and customary international law. Superiors are held criminally responsible for breaches of international humanitaran law committed by their subordinates. Responsibility arises only after superior fails to take any preventive or punitive action when he was under a duty to do so. There is no common opinion of what that doctrine should stand for, is it a mode of liability for subordinates crimes or a separate offence of superior. It is a crime of omission which has no or little support in national legislation systems. Superior responsibility is a sui generis form of responsibility for omission. Superior responsibility, according to ad hoc tribunals jurisprudence, is constructed of three elements which are superior-subordinate relationship, superior’s mens rea and ability to take necessary and reasonable measures to prevent subordinate’s crime and punish. All these elements must be proofed beyond reasonable doubt. Superior-subordinate relationship can only be established if there existed effective command and control between those two. Effectiveness is a material ability to influence subordinates actions in a way of either stopping them from committing a crime or being able to punish. Superiors mens rea in Rome Statute for military commander and a person, effectively acting as such is more strict than for other superiors, described in art. 28(b). Travaux... [to full text]

Karo nusikaltimais laikomos tyčinės, pavojingos veikos, pažeidžiančios visuotinai pripažintas kariavimo taisykles arba nustatytą elgesį su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, padarytos tarptautinio ar netarptautinio ginkluoto konflikto metu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies 15 skyriuje reglamentuojami karo nusikaltimai. Šio skyriaus atsiradimą ir normų turinį sąlygojo Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, prisiimti pagal įvairias tarptautines sutartis, iš kurių, kaip svarbiausias ir turėjusias didžiausios įtakos šio skyriaus atsiradimui, būtų galima paminėti 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir 1977 m. jų papildomus protokolus bei 1998 m. Romos statutą. Šiame darbe yra siekiama išanalizuoti karo nusikaltimus, numatytus LR BK, ir nustatyti ar jų sudėtys atitinka tarptautinės teisės normas. Pirmoje šio darbo dalyje yra pateikiama karo nusikaltimų sąvokos raida tarptautinėje teisėje. Analizė pradedama karo nusikaltimų reglamentavimu iki 1945 metų, trumpai aptariami karo nusikaltimai, numatyti Niurnbergo tribunolo, Tokijo karo tribunolo įstatuose taip pat ad hoc tribunolų – Ruandos bei tribunolo buvusiai Jugoslavijai statutuose. Vėliausias tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis karo nusikaltimus, yra Romos statutas. Antroje darbo dalyje būtent ir yra analizuojami karo nusikaltimai, numatyti Romos statute. Nagrinėjami ir kiti tarptautinės teisės aktai (1949 m. Ženevos... [toliau žr. visą tekstą] / War crimes consist of conduct (acts or omissions) which is prohibited by the rules of international law applicable in armed conflicts, conventions and recognized principles and rules of international law of armed conflicts. Chapter XV of Penal Code of Lithuania lists war crimes. The origin of this Chapter was determined by international commitments made according to the international treaties regulating war crimes, including Four Geneva Conventions of 1949 and its two Additional protocols of 1977 as well as Rome statute. This paper analyses war crimes included in Penal Code of Lithuania and its conformity with international law and especially Rome statute. The development of definition of war crimes in international law is researched in the first part of the work. The analysis begins with regulating war crimes until 1945, war crimes included in Nuremberg charter, Charter of Tokyo, Rwanda’s statute and statute of the international tribunal for the Former Yugoslavia is briefly discussed after that. The latest international instrument regulating war crimes is Rome statute. In the second part of the work war crimes listed in Rome statute is the object of analysis. This part of the work includes also studying other international treaties (Four Geneva Conventions of 1949 and its two Additional Protocols of 1977 and others), which explain war crimes. War crimes listed in Penal Code of Lithuania is the object of analysis in the final part of the work. Analysis begins with the concept... [to full text]

Objective of the research – to educe the evolution the regime of the martial law in the Republic of Lithuania 1919 – 1940, factors determining it, while analyzing and assessing the most important political, institutional, social aspects of this phenomenon and their interactions. / Tyrime yra siekiama atskleisti Karo padėties režimo Lietuvos Respublikoje 1919 – 1940 m. raidą, išanalizuoti bei įvertinti šio reiškinio svarbiausius politinius, institucinius, socialinius aspektus, jų sąveikas.

Magistro baigiamajame darbe pateikiama valstybės ir jos valdymo samprata, organizacijos pertvarkymo sėkmę lemiantys faktoriai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti konstruojant valstybės valdymo modelį karo padėties laikotarpiui. Pateikiama susisteminta mokslinėje literatūroje surinkta informacija apie veiksnius, turinčius įtakos organizacijos pertvarkymui ir funkcionavimo tęstinumui nepaprastųjų situacijų atveju – išorinės grėsmės, lemiančios valstybės saugumo politikos kryptis, pateikiant Skandinavijos šalių ir Lietuvos saugumo politiką nulėmusių faktorių lyginamąją analizę; teisinio reguliavimo ypatumai, kuriais nustatoma valstybės valdymo mechanizmas nepaprastųjų situacijų atveju; organizacijos militarizavimo tikslai ir dėsningumai; visuomenės įtaka ekstremalių situacijų atvejais; moksliniai metodai, kuriais remiantis vertinamas organizacijos pasirengimas užtikrinti veiklos tęstinumą ekstremaliomis sąlygomis. Tyrimo logika pagrindžiama aprašant tyrime naudojamus metodus, įvardinti valdymo sistemos tęstinumo tyrimui pasirinkti kriterijai. Praktinėje analitinėje dalyje patvirtinta grėsmių ir rizikų įtaka valdymo sistemos funkcionavimui ir pateiktas institucijų pasirengimo vykdyti veiklą karo padėties metu spragų priežastingumas. Tyrimo išvados ir rekomendacijos pateikiamos darbo pabaigoje. / The concept of organization’ management, organizational structure and factors for it‘s successful transforming to be considered during of martial law period has been analyzed in the Master’s degree final work. Summarised information on factors that affects the organization’s transformation process and abilities to it’s operational continuity in emergency situations – external threats, determining national security policies by Scandinavian and Lithuanian security policy factors; a comparative analysis of the peculiarities of legal regulation, that determines the state’ operational management mechanism in emergency situations; the patterns and goals of the organization’ militarization; impact and role of society in emergency situations and scientific methods used for the evaluation of organisation’ readiness to operate in emergency situations – is introduced in this paper. The research logic is justified by the methods used in the analysis according to the criterions’ selected for this particular research. Practical analytical part of the thesis contains results that confirms the impact of threats and risks on the organization’ functioning and identifies gaps and causality of the institutions ill-preparedness to operate during martial law period. The research conclusions and recommendations are presented at the end of this paper.