Šiame darbe autorė nagrinėja reikalavimo perleidimo ir faktoringo institutų teisinio reglamentavimo ypatumus, jų santykį, bei siekia nustatyti juos siejančius ir skiriančius požymius. Analizuojamos cesijos ir faktoringo sąvokos bei šių institutų teisinė prigimtis Lietuvos bei užsienio civilinės teisės sistemoje, apžvelgiama susiklosčiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Cesijos ir faktoringo teisiniais santykiais yra siekiama tų pačių tikslų – perleisti reikalavimo teisę. Cesijos ir faktoringo teisinis reglamentavimas, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse, suponuoja išvadą, kad cesija neabejotinai sudaro pagrindinį faktoringo sutarties elementą. Darbe siekiama ne tik atskleisti reikalavimo perleidimo ir faktoringo prigimtį, bet ir išanalizuoti kokiais būdais reikalavimas gali būti perleistas, kokios teisės ir pareigos yra suteiktos cesijos ir faktoringo sandorio šalims. Daug dėmesio skiriama reikalavimo perleidimo bei faktoringo sąlygų nustatymui ir analizavimui. Taip pat aptariamos minėtų institutų pasekmės. Tyrimas remiasi Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės teisinio reglamentavimo ir mokslinės lietartūros analize. Yra pateikiama minėtų valstybių teisės doktrinų atstovų teiginiais nagrinėjamais aspektais, lyginamas šalių teisinis reglamantavimas taikant cesijos ir faktoringo institutus. Magistro baigiamojo darbo pabaigoje autorė pateikia tyrimą apibendrinančias išvadas. / In this final master thesis author is analyzing regulatory features of an assignment of claim and factoring institutes and also seeks to determine the main differences and the similarities of them. The conception of an assignment of claim and factoring, the legal nature of these institutes in Lithuania and foreign civil law systems are analyzed, additionally the emerged court practice of the Supreme Court of Lithuania are being discussed in the work. The purpose that the creditor seeks using an assignment of claim or factoring is the same – to transfer the valid claim. The legal regulation of an assignment of claim and factoring, provided in the Civil Code of the Republic of Lithuania, supposes the conclusion that an assignment of claim certainly is the main element of the factoring agreement. In this work author seeks nor only to reveal the nature of an assignment of claim and factoring, but also to analyze the ways a valid claim can be transferred. He also uncovers the rights and obligations of the parties of an assignment of claim and factoring agreement. This thesis at large scale approaches to detection and analyzation of conditions of an assignment of claim and factoring. Also the consequences of these institutes are being discussed. Research is based on Lithuanian, Russian, French, German and United Kingdom‘s deep analysis of legal regulation and existing academical literature. Author compares and discusses various affirmations of spokesmen representing... [to full text]

Magistro baigiamajame darbe yra nagrinėjami du asmenų pasikeitimo prievolėje būdai – reikalavimo perleidimas (cesija) ir subrogacija. Pateikiama reikalavimo perleidimo ir subrogacijos institutų istorinio atsiradimo Senovės Romoje apžvalga, analizuojamos reikalavimo perleidimo ir subrogacijos sąvokos bei šių institutų teisinė prigimtis Lietuvos bei užsienio civilinės teisės sistemose. Autorė detaliai nagrinėja reikalavimo perleidimo (cesijos) bei subrogacijos institutus, atskleidžia esmines šių institutų sampratos problemas bei prievolės šalių teisinės padėties reglamentavimo ypatumus. Darbe taip pat skiriama nemažai dėmesio santykio tarp reikalavimo perleidimo (cesijos) ir subrogacijos nustatymui. 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas subrogacijos teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog subrogacija yra atskira reikalavimo perleidimo rūšis. Darbe autorė suformuluoja kriterijus, kurie padeda atskirti reikalavimo perleidimo ir subrogacijos institutus ir laikyti juos dviem savarankiškais asmenų pasikeitimo prievolėje būdais. Atsižvelgiant į tai, kad subrogacija 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra reglamentuota kaip ypatinga regreso teisės rūšis, tačiau tuo pačiu tai yra atskiras asmenų pasikeitimo prievolėje būdas, todėl autorė pateikia kriterijus, kurių pagrindu yra atskiriama subrogacija bei regreso teisė. Darbe taip pat pateikiami praktiniai autorės pasiūlymai, skirti galiojančių teisės aktų tobulinimui, atsižvelgiant į darbe... [toliau žr. visą tekstą] / Master‘s final thesis is devoted to the analysis of two different ways of change of persons in an obligation – assignment of claim (cession) and subrogation. The author puts through the review of the historical development of the institutes of cession and subrogation since the times of Roman law, analyses the conceptions of assignment of claim and subrogation and legal nature of these institutes in the legal system of Lithuania and other foreign countries. The author thoroughly researches the institutes of assignment of claim (cession) and subrogation, points out the main problems arising in the field of conception of these institutes and approaches to the pecularities of the legal position of persons in an obligation. This Thesis at large scale approaches to detection of the relation between assignment of claim (cession) and subrogation. The legal regulation of subrogation, provided in the Civil code of the Republic of Lithuania, supposes the conclusion that subrogation is a particular kind of assignment of claim. The Author formulates criteria which help to separate the institutes of assignment of claim and subrogation and allows to treat them as two separate ways of change of persons in an obligation. The legal regulation, provided in the Civil Code of the Republic of Lithuania, treats subrogation as a particular kind of the right of regress but subrogation at the same time is a seperate way of change of persons in an obligation and due to this situation the author... [to full text]

La cession de créance est un mécanisme consacré tant en droit commun français qu’en droit commun colombien. Conformément à l’analyse classique dans ces deux systèmes juridiques, la cession de créance est un contrat translatif d’obligation envisagée activement. Ainsi, l’obligation passerait, telle qu’elle est, du patrimoine du cédant à celui du cessionnaire. Le débiteur de la créance cédée n’aurait donc rien à craindre, car l’obligation ne subirait aucune modification du fait de la cession. Il resterait tenu envers le cessionnaire dans les mêmes termes qu’il l’était envers son créancier initial : le cédant. La cession de créance opérerait donc un banal transfert d’un bien incorporel. Malgré le caractère ancré de cette conception, elle est critiquable. L’obligation reste avant toute chose un lien juridique de sorte que l’idée de sa transmissibilité, au moins par acte entre vifs, n’est pas convaincante. En réalité, on s’aperçoit que la cession de créance opère une modification de l’obligation par changement de créancier, et cela sans le consentement du débiteur, sujet passif du lien juridique. Le débiteur subit donc une telle modification, laquelle n’est jamais sans conséquence sur sa situation juridique, ce qui explique qu’il mérite une protection spéciale. C’est pourquoi les tentatives classiques de qualification du débiteur de partie ou de tiers à la cession et, par conséquent, la question de savoir si la cession produit à son égard un effet relatif ou un effet d’opposabilité se révèlent inopportunes.Cependant, cette analyse ne doit pas cacher une autre vérité : la cession de créance est également un acte translatif de créance, bien incorporel qui ne se confond pas avec l’obligation, même si les rapports entretenus entre la créance et l’obligation sont étroits. En tant qu’acte translatif de créance -bien incorporel-, la cession présente des spécificités qui empêchent de la cantonner à un acte juridique déterminé. En effet, la cession permet la réalisation de différentes opérations juridiques, ce qui explique sa nature polyvalente. En outre, la nature incorporelle de la créance explique la spécificité de certaines règles régissant le rapport entre les parties et la cession et celui concernant les tiers et la cession ; notamment celles relatives à l’étendue du transfert et à la garantie due par le cédant au cessionnaire, ainsi que celles portant sur l’opposabilité du transfert aux tiers. / The assignment of claims is a mechanism enshrined in both French ordinary law and Colombian ordinary law. According to the classical analysis in these two legal systems, the assignment of claims is a contract transferring the obligation considered active. Thus, the obligation would pass as it is from the patrimony of the assignor to that of the assignee. The debtor of the assigned claim would therefore have nothing to fear as the obligation would not be affected by the assignment. He would remain liable to the assignee in the same terms as he was to his original creditor: the assignor. The assignment of a claim would thus operate a mere transfer of an intangible property. Despite the anchored nature of this conception, it is open to criticism. The obligation remains above all a legal bond so that the idea of its transmissibility, at least by inter vivos transaction, is not convincing. In fact, we can notice that the assignment of claim creates a modification in the obligation by change of creditor, without the debtor's consent, the passive subject of the legal bond. The debtor thus undergoes such a modification, which is never without consequence on his legal situation, which explains why he deserves special protection. Hence the classical attempts to qualify the debtor of a party or third party in the assignment and, consequently, the question whether the assignment produces a relative effect or an enforceability effect in his regard is undesirable.However, this analysis must not hide this other truth: the assignment of a claim is also an act transferring of the claim, which is intangible property, not to be confused with the obligation, even if the relationship between the claim and the obligation is narrow. As an act transferring of the assignment, intangible property, the assignment presents specificities which prevent it from being framed in a particular legal act. Indeed, the assignment allows the realization of different legal operations, which explains its versatile nature. Moreover, the intangible nature of the claim explains the specificity of certain rules governing the relationship between the parties and the assignment and that relating to third parties and assignment, in particular, those relating to the extent of the transfer and the guarantee owed by the assignor to the assignee as well as those concerning the effectiveness of the transfer to third parties.