Pirmą kartą buvo palyginti to paties daigo šaknies ir hipokotilio gravitacijos jutimo savitumai skirtingomis gravitacinio dirginimo sąlygomis. Netiesioginiu eksperimentiniu metodu, t.y. kiekybiškai analizuojant amiloplastų statikos ir kinetikos priklausomybę nuo gravitacinės jėgos veikimo krypties ir dydžio, buvo įvertinta citoskeleto reikšmė poliarizuotos šaknų ir hipokotilių statocitų struktūros palaikymui ir viduląsteliniams amiloplastų judesiams daigų gravitacinio dirginimo metu. Eksperimentai atlikti su sėjamosios pipirnės (Lepidium sativum L.) daigais tamsoje, gravitacijos pokyčių generavimui naudojant originalius prietaisus – borto centrifugą „Neris-5“ kosminio skrydžio sąlygomis (biopalydovas „Bion-10“) ir dviejų ortogonalių ašių centrifugą-klinostatą. Gravitacinės jėgos dydis buvo keičiamas nuo mikrogravitacijos lygmens (reali kosmose arba imituota horizontaliu klinostatavimu) iki 1 g (imituota centrifugavimu arba natūrali Žemės gravitacija), o jos veikimo kryptis buvo keičiama 90° arba 180° kampu daigo išilginės ašies atžvilgiu. Nustatyta, kad gravitacinės jėgos buvimas nėra būtina sąlyga sėjamosios pipirnės daigų šaknų ir hipokotilių gravisensorinio audinio formavimuisi, bet jai neveikiant (reali ir imituota mikrogravitacija) sulėtėja hipokotilių endodermio ląstelių augimas, pakinta gravisensorinių ląstelių poliškumas dėl esminio amiloplastų pakilimo ląstelių centro kryptimi. Nuolatinio gravitropinio dirginimo metu, kuomet sėjamosios pipirnės daigus šaknies... [toliau žr. visą tekstą] / The peculiarities of gravisensing of hypocotyls and roots of the same seedling for the first time were compared under different gravistimulation conditions. Indirect experimental method, i.e. quantitative analysis of the dependence of amyloplast statics and kinetics on the direction and magnitude of gravitational force, was applied to assess the cytoskeleton role in the maintenance of polarized root and hypocotyl statocyte structure and amyloplast movements during seedling gravistimulation. The experiments were performed with garden cress (Lepidium sativum L.) seedlings in the dark by using original devices ‒ in-flight centrifuge ‘Neris-5’ (biosatellite ‘Bion-10’) in space and centrifuge-clinostat (a device with two orthogonal axes) in the Earth for modelling of altered gravity and gravitropic stimulation conditions. The magnitude of the gravitational force was changed from microgravity (real in space or simulated by horizontal clinostat) to 1-g (simulated by centrifugation in space or natural Earth's gravity) and its action direction was changed at 90° or 180° inversion with respect to the longitudinal axis of the seedlings. It was determined that the action of gravitational force is not an essential factor for the formation of gravisensing tissues in hypocotyl and root of garden cress seedlings; however, under real and simulated microgravity the growth of endodermal cells in hypocotyls is slower, the location of amyloplasts changes significantly with respect to the... [to full text]

Nemažai yra pateikiama literatūros šaltinių, kuriuose aprašomi vienmečių gėlių vystymosi tarpsniai. Šio bakalauro darbo tikslas – išanalizuoti žemoms temperatūroms pakančių vienmečių gėlių vystymosi tarpsnių ypatumus, esant skirtingam sėjos laikui. Darbo tikslui pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai: apibūdinti vienmečių gėlių sėklų dygimo trukmę pagal skirtingą sėjos laiką; išanalizuoti vienmečių gėlių vystymosi tarpsnius esant skirtingam sėjos laikui; palyginti tyrimo metu gautus rezultatus su pateikiamais duomenimis literatūros šaltiniuose; nustatyti abiejų sėjų vienmečių gėlių vegetacijos trukmę nuo sėklų sudygimo iki augalo apmirimo. Darbo objektu pasirinktos vienmetės gėlės pakančios žemoms temperatūroms. Šios grupės gėlių sėklos gali būti tiesiai sėjamos į gruntą iš rudens ir/ar pavasario. Tyrimas atliktas Šilalės rajono, Naujojo Obelyno kaimo sodyboje, kurioje dirbamos žemės sklype buvo atliktos dvi 8 vienmečių gėlių sėjos: pirma sėja 2010 m. gegužės 1 dieną, antra sėja 2010 m. gegužės 10 dieną. Darbe naudota stebėjimo metodika ir duomenų analizavimas. Stebėjimai buvo vykdomi iki 2010 m. lapkričio 5 dienos – augalų vegetacijos pabaigos (nuėmus sėklų derlių). Išanalizavus gautus tyrimo duomenis, nustatyta, kad antros sėjos gėlių sėklų sudygimas prasidėjo 4 dienomis anksčiau ir 3 dienomis buvo trumpesnis, nei pirmos sėjos augalų. Tačiau pastebėta, kad anksti pasėtos vienmetės gėlės žydėjo ilgiau nei, kad vėlyvesnės sėjos. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad... [toliau žr. visą tekstą] / There are lot of literature sources describing development stages of annual flowers. The aim of this Bachelor - to analyze the peculiarities of low temperature tolerant annual flowers development for a phased taking into account the different times of sowing. In order to reach the aim, the following tasks are set: to describe germination of annual flower seeds during different times of sowing; to analyse annual flower development periods at different sowing time; compare obtained results with literature sources; to establish vegetation duration from seed germination till plant mortification of the annual flowers from both sowings. Low temperature tolerant annual flowers have been selected as object in this work. Seeds of such group of flowers can be sown into soil from autumn and/or spring. The research was performed in Šilalė district, Naujasis Obelynas rural homestead, where in the plot of arable land two sowings of 8 annual flowers were done: the first sowing in 1st of May 2010 and the second 10th of May 2010. In the work were used for the monitoring methodology and data analysis. Observations were carried out till 2010 5 November – the end of plant vegetation (after seeds were harvested). After analyzing the data it was concluded that germination of seeds from second sowing started 4 days sooner and was shorter by 3 days than the first sowing crops. However, it was noticed that blooming of flowers from first sowing lasted longer than those from the second sowing. The... [to full text]

The aim of the study was to investigate the morphology, ecology and phylogeny of cyanobacteria belonging to genera Nostoc and Desmonostoc in Lithuania. The detailed research of freshwater and terrestrial Nostoc and Desmonostoc species provided new data on taxonomy, biology and ecology of these cyanobacteria and the overall diversity of algae in Lithuania. 20 Nostoc species and two intraspecific taxa, and 18 taxa to the Nostoc genus level were identified. Twelve Nostoc species and intraspecific taxa, Desmonostoc genus including two taxa were recorded for the first time in Lithuania. A check list was compiled of all identified species with original morphological and ecological data as well as pictures. An applied research by different types of Nostoc and Desmonostoc species samples was valuable in morphological analysis – suitability for identification and stability of diagnostic morphological features in species was identified. The highest diversity of Nostoc and Desmonostoc species were recorded in lentic ecosystems and 14 species were found in terrestrial habitats. A wide genetic and morphological diversity of Nostoc and Desmonostoc species was identified while performing fingerprint TGGE and morphological analyses of cyanobacterial natural populations. The morphological and phylogenetic analyses of Nostoc and Desmonostoc strains showed morphological and phylogenetic heterogenity of Nostoc species and differences of the same types between Desmonostoc and Nostoc species. / Darbo tikslas – atlikti Lietuvos Nostoc ir Desmonostoc genčių melsvabakterių morfologijos, ekologijos ir filogenijos tyrimus. Pirmą kartą Lietuvoje atlikti išsamūs gėlųjų vandenų ir sausumos Nostoc ir Desmonostoc genčių melsvabakterių tyrimai papildo žinias apie dumblių rūšių įvairovę Lietuvoje bei suteikia naujos informacijos apie šių melsvabakterių taksonomiją, biologiją ir ekologiją. Identifikuota 22 Nostoc genties rūšys ir vidurūšiniai taksonai, 18 Nostoc taksonų identifikuota iki genties rango. Pirmą kartą Lietuvoje identifikuota 12 Nostoc genties rūšių ir vidurūšinių taksonų, dvi Desmonostoc genties rūšys. Rūšių konspekte pateikiami originalūs rūšių aprašymai su nuotraukomis ir ekologijos duomenys. Nostoc ir Desmonostoc genčių rūšių morfologinėje analizėje taikytas skirtingo tipo pavyzdžių tyrimas pasitvirtino – įvertintas rūšių diagnostinių morfologinių požymių stabilumas ir identifikacinis tinkamumas. Didžiausia Nostoc ir Desmonostoc genčių rūšių įvairovė identifikuota lentinėse ekosistemose, o sausumos buveinėse konstatuota 14 rūšių. Melsvabakterių gamtinių populiacijų molekulinių žymenų TGGE ir morfologinės analizių metu nustatyta gana didelė Nostoc ir Desmonostoc genčių rūšių genetinė ir morfologinė įvairovė. Nostoc ir Desmonostoc genčių padermių morfologinė ir filogenetinė analizės atskleidė Nostoc genties rūšių morfologinį ir filogenetinį heterogeniškumą bei Desmonostoc ir Nostoc genčių rūšių tokių tipų tarpusavio skirtumus.

Tyrimas vykdytas 2004 – 2007 metais, Vilniaus miesto Karoliniškių mikrorajono Pasakų parke. Anotuotas augalų rūšių sąrašas sudarytas remiantis Tachtadžiano sistema (Tachtadjan A.1978), atlikta ekologinė floros analizė pagal Ellenbergą (Ellenberg H.1991), chorologinė − pagal Natkevičaitės-Ivanauskienės sistemą, biomorfinė − pagal atsinaujinimo pumpurų išsidėstymą (Raunkiar CH.), nustatyta parko augalų bendrijų sintaksonominė struktūra. Pasakų parke identifikuotos 210 augalų rūšys, priklausančios 155 gentims ir 55 šeimoms. Išanalizavus augalų spektrą nustatyta, kad didžiausią dalį sudaro astrinių (19,8%), pupinių (16,5%) bei erškėtinių šeimų augalai (14,1%). Pasakų parke aptiktos dvi į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys – Epipactis atrorubens (tamsialapis skiautalūpis) ir Pulsatilla patens (vėjalandė šilagėlė). Nustatyta, kad 45,1 % augalų vidutiniškai reiklūs šviesai, 51,6 % vidutinio šiltumo augaviečių augalai, 29 % augalų priklauso centrinei Vidurio Europos daliai, 38,7 % vidutinio dirvožemio drėgnumo augalų. Pagal augalų gyvenimo formas didžiausią dalį sudaro hemikriptofitai (42,8 % ), kriptofitai – 18,1 %, fanerofitai – 14,3 %, chamefitai ir terofitai po 10 % nuo visų augalų rūšių.Parke išskirtos augalų bendrijų klasės: Borealiniai Šiaurės pusrutulio spygliuočių miškas ir Pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pieva. Parengtas parko pažintinio tako projektas: tako ilgis 2 km, jame numatyta 10 stotelių. Išsiaiškintos moksleivių nuostatos, poreikiai, pažintiniai... [toliau žr. visą tekstą] / The research was made in Pasakų Park, Karoliniškiai district, Vilnius city, in 2004 – 2007. Annotated plant species list was formed on the basis of Tachtadjan system, (Tachtadjan A.1978), ecological flora analysis was made according to Ellenberg (Ellenberg H.1991), chloric analysis, according to Natkevičaitė−Ivanauskienė‘s system, biomorphic – according to renewed buds‘ position (Raunkiar CH.); park plants communities‘ syntaxonomic structure was determined. 210 plant species, which belong to 155 plant genus and to 55 plant families were identified in Pasakų Park. Plant spectrum analysis revealed that the biggest part of plants belong to aster family (19,8%) bud family- (16,5%), eglantine family (14,1%). Two plant species that are included into The Red Book of Endangered Species were found in the Park¬ − Epipactis atrorubens (The Dark Red Helleborine) and Pulsatilla patens (wild crocus). It is determined that 45,1 % of the plants need the average light, 51,6 % - need the average heat to grow, 29 % belong to Middle Europe plants; 38,7 % of the plants grow in the soil with average wetness. According to plant life forms categories, the biggest part of the plants in the Park belong to (42,8 % ) Hemicryptophyte, cryptophyte-18,1 %, Phanerophyte – 14,3 %, chamaephyte and therophyte 10%. The following plant communities’ classes were determined in the Park: Boreal zone’s Northern hemisphere’s coniferous forest and the outer wood ground’s and slopes’ field. Park’s Cognitive... [to full text]

Grindžiant sąsajas tarp ežero ir paežerės ekosistemų ir remiantis tuo, kad medžių lapų paklotės irimo produktai yra alochtoninės ištirpusios organinės anglies (IOA) šaltinis, buvo tiriamas paprastojo buko (Fagus sylvatica L.) ir paprastojo ąžuolo (Querqus robur L.) lapų vandeninių ekstraktų poveikis žvaigždėtojo maurašakio (Nitellopsis obtusa (Desv.) J. Groves) ląstelei fermentiniu, plazmalemos ir ląstelės gyvybingumo lygmeniu. Koncentracinėmis ir laiko priklausomybėmis parodyta, kad ekstraktai, tarp jų ir gauti per 30 dienų savaiminio lapų irimo, sukelia oksidacinio streso fermentų aktyvumo ir ląstelės membranos potencialo pakitimus bei ląstelių žūtį – taip preziumuojamas priežastinis ryšys tarp ankstyvųjų reakcijų ir letalumo. Santykinai jautresnės reakcijos vyko fermentiniame lygmenyje, negrįžtamiems ląstelės membranos ramybės potencialo pokyčiams ir mirtingumui aptikti reikia didesnių nei aptinkamų gamtiniuose vandens telkiniuose IOA koncentracijų arba ilgesnės poveikio trukmės. Tai leidžia manyti, kad paklotės lapai yra svarbus aplinkos veiksnys, turintis įtakos vandens augalijos rūšinei įvairovei gėlavandenėse ekosistemose. / Aqueous extracts of common beech (Fagus sylvatica L.) and European oak (Quercus robur L.) leaves from leaf litter were used as allochthonous source of dissolved organic carbon (DOC) to investigate cell response of starry stonewort (Nitellopsis obtusa (Desv.) J. Groves) at enzymatic, cell membrane and whole cell levels. Dose and time dependent exposure experiments with leaf litter extracts including 30 day leaf litter degradation ones, were carried out to show activity modulations of oxidative stress enzymes, cell resting potential (RP) and survivorship. Charophytes manifested a certain level of antioxidative resilience depending on the DOC source. Relatively more sensitive reactions were detected at enzymatic level, however, to identify irreversible cell RP changes and lethality, higher than those of natural aquatic bodies DOC concentrations or prolonged exposure were needed. Changes in activities of oxidative stress enzymes and cell membrane potential invoked by extracts predicted cell mortality, which allowed us to presume causality between more sensitive initial reactions and lethality. By linking lake and lake shore ecosystems it was concluded that beech and oak leaf litter has the potential to adversely affect algae and, thus, might eventually be important environmental factor impacting aquatic vegetation species diversity in freshwater ecosystems.

Aqueous extracts of common beech (Fagus sylvatica L.) and European oak (Quercus robur L.) leaves from leaf litter were used as allochthonous source of dissolved organic carbon (DOC) to investigate cell response of starry stonewort (Nitellopsis obtusa (Desv.) J. Groves) at enzymatic, cell membrane and whole cell levels. Dose and time dependent exposure experiments with leaf litter extracts including 30 day leaf litter degradation ones, were carried out to show activity modulations of oxidative stress enzymes, cell resting potential (RP) and survivorship. Charophytes manifested a certain level of antioxidative resilience depending on the DOC source. Relatively more sensitive reactions were detected at enzymatic level, however, to identify irreversible cell RP changes and lethality, higher than those of natural aquatic bodies DOC concentrations or prolonged exposure were needed. Changes in activities of oxidative stress enzymes and cell membrane potential invoked by extracts predicted cell mortality, which allowed us to presume causality between more sensitive initial reactions and lethality. By linking lake and lake shore ecosystems it was concluded that beech and oak leaf litter has the potential to adversely affect algae and, thus, might eventually be important environmental factor impacting aquatic vegetation species diversity in freshwater ecosystems. / Grindžiant sąsajas tarp ežero ir paežerės ekosistemų ir remiantis tuo, kad medžių lapų paklotės irimo produktai yra alochtoninės ištirpusios organinės anglies (IOA) šaltinis, buvo tiriamas paprastojo buko (Fagus sylvatica L.) ir paprastojo ąžuolo (Querqus robur L.) lapų vandeninių ekstraktų poveikis žvaigždėtojo maurašakio (Nitellopsis obtusa (Desv.) J. Groves) ląstelei fermentiniu, plazmalemos ir ląstelės gyvybingumo lygmeniu. Koncentracinėmis ir laiko priklausomybėmis parodyta, kad ekstraktai, tarp jų ir gauti per 30 dienų savaiminio lapų irimo, sukelia oksidacinio streso fermentų aktyvumo ir ląstelės membranos potencialo pakitimus bei ląstelių žūtį – taip preziumuojamas priežastinis ryšys tarp ankstyvųjų reakcijų ir letalumo. Santykinai jautresnės reakcijos vyko fermentiniame lygmenyje, negrįžtamiems ląstelės membranos ramybės potencialo pokyčiams ir mirtingumui aptikti reikia didesnių nei aptinkamų gamtiniuose vandens telkiniuose IOA koncentracijų arba ilgesnės poveikio trukmės. Tai leidžia manyti, kad paklotės lapai yra svarbus aplinkos veiksnys, turintis įtakos vandens augalijos rūšinei įvairovei gėlavandenėse ekosistemose.

La plus ancienne tige fossile de palmier (Arecaceae Bercht. & J.Presl) provient des terrains Crétacés de l'Anjou (Turonien). En raison de l'absence de référentiel sur l'anatomie du stipe des palmiers, presque aucune identification n'a été réalisée en dessous du rang familial tant pour le matériel fossile que pour les restes archéologiques. Dans cette étude, à partir de l'analyse de l'anatomie des stipes de palmiers actuels, un système descriptif est mis en place afin de réaliser des identifications plus précises. L'échantillonnage est réalisé de manière à recouvrir toutes les tribus sur l'ensemble des cinq sous-familles (Calamoideae, Nypoideae, Coryphoideae, Ceroxyloideae, Arecoideae). Ainsi, 154 spécimens appartenant à 81 genres sont analysés. La sous-famille des Coryphoideae est particulièrement étudiée (28/46 genres) et chacune de ses tribus est détaillée. Ces descriptions sont intégrées dans une base de connaissance élaborée avec le logiciel Xper2 (http://www.infosyslab.fr/Palm-ID/) qui permet de réaliser des identifications interactives au niveau sous-familial, tribal ou générique avec l'aide de 32 descripteurs et de 108 états. Cette étude a mis en évidence que les différentes sous-familles et que la plupart des tribus des Coryphoideae peuvent se différencier sur la base de structures anatomiques (faisceaux fibro-vasculaires, nombre de vaisseaux, organisation du parenchyme, répartition générale des faisceaux fibro-vasculaires dans la coupe transver- sale). Les différents modes de croissances sont redéfinis à partir de deux mécanismes : la croissance post-primaire du parenchyme fondamental et la différenciation centrifuge de la partie fibreuse des faisceaux fibro-vasculaires. Celle-ci se manifeste par la formation de nouvelles fibres au niveau de la périphérie de cette partie fibreuse et n'est pas observée chez les Coryphoideae (sauf chez les Caryoteae). Les résultats de cette étude ont ensuite été mis à profit pour l'examen de matériel archéologique avec l'identification de charbons de palmiers (Arabie Saoudite, iie siècle BCE) et d'un filet de pêche en palmier (Pakistan, ive millénaire BCE). Un retour sur quelques Palmoxylon non identifiés de deux sites du Sud-Est de la France (vallée d'Apt, Rupélien et Castellane, Tortonien) a permis d'identifier des tiges fossiles appartenant à la tribu des Cryosophileae. Cette tribu est aujourd'hui endémique au continent américain et n'a jusqu'ici jamais été retrouvée à l'état fossile hors de ce continent. L'étude des fossiles pourra par la suite permettre d'améliorer la compréhension de l'évolution de cette famille et ainsi fournir des informations supplémentaires sur la datation des phylogénies.

La Loire, souvent qualifiée de " dernier fleuve sauvage d'Europe ", a été aménagée dès l'Antiquité. A la différence de nombreux grands fleuves, elle n'a que peu bénéficiée de recherches en écologie. La végétation alluviale constitue un excellent intégrateur des conditions physiques, biologiques et anthropiques de l'hydrosystème. La caractérisation des communautés végétales a été réalisée grâce aux méthodes phytosociologiques, complétées par une quantification des paramètres abiotiques structurant le fonctionnement de l'hydrosystème (hydrologie, flux énergétiques, caractères édaphiques). L'étude des successions dans les forêts alluviales a fait l'objet d'une approche structurale. Ces investigations ont été menées sur sept sites répartis sur 500 km du cours moyen de la Loire. Les analyses statistiques ont permis de confirmer les corrélations qui existaient entre les conditions stationnelles et la flore associée ; elles ont également permis de mettre en évidence et de hiérarchiser les facteurs abiotiques qui structuraient le mieux la distribution spatiale des communautés végétales. Ainsi, l'inondabilité, la texture du substrat et le positionnement par rapport aux flux énergétiques sont d'excellents paramètres intégrateurs. Les connaissances acquises permettent d'établir une typologie écologique et phytosociologique complète de la végétation, ainsi que l'élaboration de schémas d'organisation et d'évolution des communautés végétales dans le temps. Pour les forêts alluviales, la méthode architecturale a démontré son efficience sur la Loire dans la compréhension des processus sylvigénétiques. Enfin, la confrontation de ces résultats autorise la mise en place d'un modèle prédictif d'évolution de la végétation. Ce modèle permettra de tester différents scénarios de gestion ou d'aménagement de l'hydrosystème dans un souci de conservation dynamique de la biodiversité.