5-aminolevulino rūgštis (ALA) – provaistas naudojamas fotodinaminėje (FDT) terapijoje, protoporfirino IX prekursorius hemo biosintezės kelyje. Manoma, kad FDT vienas iš selektyviausių odos vėžio gydymo metodų. Nors ALA naudojimas FDT yra daug žadantis tiek terapiniu tiek komerciniais požiūriais, gydytojai vis dar sunkiai priimą šį gydymo metodą. Perkutaninės vaistinės formos dažnai kritikuojamos dėl nepakankamos skvarbos per raginį sluoksnį į odą ir dėl nepakankamo stabilumo. Skvarbai pagerinti yra kelios priemonės: skvarbos stiprikliai (dimetilsulfoksidas (DMSO), oleino rūgštis (OR) ir kt.), ALA derivatizacija į esterius, raginio sluoksnio pašalinimas ir kt. Dideli kiekiai DMSO, ar OR žymiai pagerina skvarbą, tačiau oda gali būti negrįžtamai pažeista. ALA esterių naudojimas vienas iš sėkmingesnių būdų įvesti ALA į odą, tačiau irgi nevisada sėkmingas. Kai kurios ligos pasireiškia jau su pažeistu raginiu sluoksniu (pvz. aktininė keratozė), šiuo atvejų gerai skvarbai užtikrinti nebūtina atlikti jokių papildomų farmacinės formos ruošimo, ar terapinių procedūrų. Viena iš buvusių opiausių ALA farmacinių formų problemų – stabilumas tiek farmacinių formų saugojimo metu, tiek atliekant ekstrakciją biocheminių tyrimų metų. Daugumos autorių nuomone ALA stabilumas užtikrinamas sumažinant pH bent iki 5. Tačiau per daug sumažinus galima sukelti odos paraudimus, ar net pažeidimus, be to mažas pH slopina PpIX biosintezę. Pastaruoju metu yra nemažai atliktų tyrimų prasiskverbusiam ALA... [toliau žr. visą tekstą] / 5-amineluvulinic acid (ALA) is a prodrug that is used in pfotodynamic therapy (PDT). It is a precursor of protoporphyrin IX (PpIX) in heme biosynthesis pathway. It is known, that FDT is promising treatment method according to both commercial and therapeutical aspects. Topical pharmaceutical forms are being criticised due to insufficient penetration to skin and ALA instability. Penetration enhancers such as dimethylsulfoxide (DMSO) or oleic acid (OA) could be used in order to improve penetration to skin. ALA derivatization to obtain more lipopfilic esters and stratum corneum disruption procedures could also be used for penetration improvement. Some skin lessions provide disrupted SC barrier (actinic keratosis). In this case, ALA penetration to skin is often sufficient to obtain therapeutical effect. Various authors state that ALA to be stable at pH 5 or lower, but too low pH can result in skin erythema, or more seriuos damage, moreover low pH inhibits PpIX biosynthesis. Nowadays there are numerous articles about ALA in skin penetration studies. Mostly, the HPLC method method might be epmloyed with a requirement of common derivatization reactions for amino acid determination. Liquid scintillation may also be employed in penetration studies, but it is quite expensive and require radioactive substances for quantitative determination. There are only few methods available for direct analysis. Ion pairing, ion exchange chromathography and capillary electrophoresis (CE) may be used... [to full text]

The objective of the present work was systematic investigation of water-based headspace single-drop microextraction (SDME) technique, its conjunction with capillary electrophoresis, and application for the analysis of volatile inorganic compounds (cyanide and ammonium) in biomedical and environmental samples. Theoretically evaluated and experimentally confirmed that the manipulation in the volatility of the analyte by its chemical modification in the sample and/or in the acceptor phase is the most effective way to enhance the extraction performance in headspace SDME. Maximum extraction efficiency for cyanide was observed in the pH range 4.5–7.5, where cyanide anion is completely transferred into volatile HCN. Complete cyanide recoveries (≥96%) from metal-cyanide complexes were obtained by using two ligand-exchange reagents (ethylenediamine and dithizone). Maximum extraction efficiency was observed by the extraction of ammonia from alkaline samples (pH≥11) with neutral or slightly acidic acceptor phase (pH 3-7). Compared to existing methods water-based headspace SDME is significantly faster and simpler. In addition, proposed technique does not require any sample pre-treatment (deproteinization, acidic/alkaline distillation, etc.) and thus is much less susceptible to interferences. Finally, it offers possibility to choice of a wider variety of solvents and, consequently, enhances the range of extractable analytes as well as the range of analytical methods that can be coupled... [to full text] / Daktaro disertacijoje nuodugniai ištirtas mikroekstrakcijos iš viršerdvės vandens lašu metodas, apjungtas su kapiliarine elektroforeze bei pritaikytas lakių neorganinių junginių (cianido ir amonio) koncentravimui ir nustatymui biomedicininiuose ir aplinkos objektuose. Teoriniais skaičiavimais parodyta ir eksperimentiškai patvirtinta, kad efektyviausias būdas mikroekstrakcijos iš viršerdvės efektyvumui pagerinti – analitės lakumo didinimas chemiškai modifikuojant ją prieš ekstrakciją ir/arba jos lakumo mažinimas modifikuojant ją akceptorinėje fazėje. Maksimalus cianido mikroekstrakcijos efektyvumas pasiekiamas pH srityje 4,5- 7,5, kur cianidas kiekybiškai pervedamas į lakų HCN. Ištyrus cianido mikroekstrakciją tirpiklio lašu iš metalų cianidinių kompleksų tirpalų nustatyta, kad kiekybiškas silpnai surišto cianido suardymas (cianido išgavos siekia ≥96%) pasiekiamas panaudojus ligandų mainus etilendiamino ir ditizono mišiniu. Maksimalus amonio mikroekstrakcijos efektyvumas pasiekiamas ekstrahuojant jį iš pašarmintų mėginių (pH≥11) akceptorine faze, kurios pH 3-7. Lyginant su standartiniais metodais, siūlomas metodas yra greitesnis ir paprastesnis, visiškai eliminuojama mėginio matricos įtaka, nereikalingos jokios drastiškos (deproteinizacija, veikimas rūgštimis/šarmais, distiliacija ir pan.) manipuliacijos su mėginiu, todėl išvengiama mėginio matricos įtakos. Mikroekstrakcija iš viršerdvės vandens lašu praplečia mikroekstrakcijos metodų taikymo sritis: atveriama galimybė labai... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijos objektas yra žmogaus širdies laidžiosios sistemos ir kitų širdies audinių morfologinių skirtumų tyrimas spektroskopiniais, histocheminiais ir proteominiais metodais. Disertacijoje pateikti žmogaus širdies laidžiosios sistemos ir kitų širdies audinių palyginamieji spektroskopiniai ir proteominiai tyrimai parodė aiškius struktūrinius šių audinių skirtumus. Baltymų elektroforezės metodu rasta baltymų grupė aptinkama tik širdies laidžiosios sistemos audinyje. Darbe konstatuojama, kad rasti fluorescenciniai ir baltyminės sudėties skirtumai tarp žmogaus širdies laidžiosios sistemos ir miokardo audinių leidžia manyti, kad bioelektrinio impulso sklidimo greičių skirtumus sąlygoja ne tik ląstelių išsidėstymas, skersmuo, bet ir specifiniai morfologiniai skirtumai. Pasinaudojus nustatytais morfologiniais skirtumais galima sukurti žmogaus širdies laidžiosios sistemos vaizdinimo metodiką, kuri leistų nustatyti širdies laidžiosios sistemos anatomines ypatybes. / The theme covered in the dissertation is about investigation of the morphological differences of the conduction system of the human heart and those of other heart tissues, applying spectroscopic, histochemical and proteomic methods. The described spectroscopical and proteomic investigations of the human heart conduction system and other heart tissues in the dissertation indicate clear structural differences between these tissues. Electrophoresis shows protein groups which may be detected only in a conduction system tissue. The dissertation concludes that estimated fluorescence and proteomic differences between His bundle and myocardium tissues may allow us to suggest that distinction of the bioelectrical impulse velocity in these tissues is determined by the specific morphological odds. According to these differences it is possible to create the visualization method of the conduction system.

The theme covered in the dissertation is about investigation of the morphological differences of the conduction system of the human heart and those of other heart tissues, applying spectroscopic, histochemical and proteomic methods. The described spectroscopical and proteomic investigations of the human heart conduction system and other heart tissues in the dissertation indicate clear structural differences between these tissues. Electrophoresis shows protein groups which may be detected only in a conduction system tissue. The dissertation concludes that estimated fluorescence and proteomic differences between His bundle and myocardium tissues may allow us to suggest that distinction of the bioelectrical impulse velocity in these tissues is determined by the specific morphological odds. According to these differences it is possible to create the visualization method of the conduction system. / Disertacijos objektas yra žmogaus širdies laidžiosios sistemos ir kitų širdies audinių morfologinių skirtumų tyrimas spektroskopiniais, histocheminiais ir proteominiais metodais. Disertacijoje pateikti žmogaus širdies laidžiosios sistemos ir kitų širdies audinių palyginamieji spektroskopiniai ir proteominiai tyrimai parodė aiškius struktūrinius šių audinių skirtumus. Baltymų elektroforezės metodu rasta baltymų grupė aptinkama tik širdies laidžiosios sistemos audinyje. Darbe konstatuojama, kad rasti fluorescenciniai ir baltyminės sudėties skirtumai tarp žmogaus širdies laidžiosios sistemos ir miokardo audinių leidžia manyti, kad bioelektrinio impulso sklidimo greičių skirtumus sąlygoja ne tik ląstelių išsidėstymas, skersmuo, bet ir specifiniai morfologiniai skirtumai. Pasinaudojus nustatytais morfologiniais skirtumais galima sukurti žmogaus širdies laidžiosios sistemos vaizdinimo metodiką, kuri leistų nustatyti širdies laidžiosios sistemos anatomines ypatybes.