Šiame darbe nagrinėjama naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių gerovės režimų raida 1989–2009 m. Siekiama atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos gerovės režimas buvo plėtojamas neoliberalaus “minimalistinio” socialinio modelio link, nepaisant nuolat augusio daugumos visuomenės socialinių sluoksnių nepasitenkinimo. Darbe keliama hipotezė, kad valstybės gerovės režimo vystymosi kryptį (priklausomas kintamasis) lėmė visuomenės ir sprendimų priėmėjų ryšio pobūdis (nepriklausomas kintamasis). Silpnas Lietuvos visuomenės ir sprendimus priimančių asmenų ryšys, kurį tyrimo autorius siūlo apibrėžti pilietinės visuomenės charakteristikomis ir jos galimybėmis dalyvauti politikos formavimo procese, sąlygojo tai, kad Lietuvos gerovės režimo vystymosi kryptį lėmė didžiausią galią įgijusių verslo interesų grupių, įsivyravusio neoliberalaus diskurso ir tarptautinių finansų institucijų įtaka, naująsias pokomunistines ES šalis kreipusi neoliberalaus kapitalizmo tipo ir jo sudėtinės dalies – neoliberalaus socialinio modelio – link. Tuo tarpu alternatyvų socialinį modelį pasirinkusios kitos ES naujokės – Čekijos – valstybės ir piliečių daug stipresnė sąveika leidžia paaiškinti kitokią čekiško socialinio modelio vystymosi kryptį Vakarų Europos kontinentinių šalių konservatyvaus-korporatyvinio gerovės režimo link bei jos atsparumą neoliberaliam išorės veiksnių spaudimui. / This paper analyzes the development of the welfare regimes of the new European Union member states in the period of 1989–2009. The basic aim of this research is to distinguish main factors, which caused Lithuania to choose a neoliberal social model despite constantly increasing public dissatisfaction with the insufficient coverage of the national social welfare system. It is argued that the strength of the link between the state and society can help to explain the variation of the post-communist welfare regimes. The weak state-society link, which is assessed on the basis of the strength of the civil society and its opportunities to participate in the policy process, “restricted” the influence of Lithuanian citizens on governmental public policies. As a result, Lithuanian social model was influenced by strong business interest groups, dominating neoliberal discourse and intense influence from the neoliberal international financial institutions aimed at creating liberal welfare states. Meanwhile, stronger link between state and society in the Czech Republic, which can be classified to the group of conservative-corporatist welfare states, can explain the resistance of the Czech Republic to the influence of neoliberal external pressure.

This dissertation seeks to evaluate how Central and Eastern European (CEE) countries develop state under the conditions of liberal democracy and membership of the European Union (EU). The issues of quality of democracy and governance of postcommunist states are analysed through lenses of welfare politics. The main attention is paid to Baltic countries. The main method applied in dissertation is a qualitative comparison of several (similar) cases. In the first part of dissertation “middle-range” theories are observed, which allows to understand the general patterns of development of postcommunist countries. Distinction of modern and patronage states is established, which is best seen comparing CEE liberal democracies vis-à-vis postsoviet dictatorships. In the second part of dissertation these general patterns are analysed only at the level of CEE countries. It is established that the distinction of modern and patronage states to some extent also replicates among CEE countries themselves, and also among Baltic countries. By many important parameters indicating the level of state capacities Estonia distinguishes itself from other Baltic countries. In the third part, comparative research is focussed at the maximum. One analyses the development of healthcare – the core welfare policy – in the Baltic region. It is established that there are significant differences among Baltic countries in timing, speed and achieved results of healthcare reforms, which also has important... [to full text] / Šia disertacija siekiama įvertinti, kaip Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalims sekasi vystyti valstybę liberaliosios demokratijos ir narystės ES sąlygomis. Į pokomunistinių valstybių valdymo ir demokratijos kokybės problemas šioje disertacijoje žvelgiama pirmiausia per gerovės politikos prizmę. Didžiausias dėmesys skiriamas Baltijos šalims. Disertacijoje taikomas metodas – kokybinis kelių (panašių) atvejų lyginimas. Pirmojoje disertacijos dalyje apžvelgiamos „vidutinio nuotolio“ teorijos, kurios leidžia suprasti pokomunistinių šalių gerovės režimų raidos bendrąsias tendencijas. Nustatoma modernių ir patronažinių valstybių skirtis, kuri ryškiausiai matyti tarp VRE liberaliųjų demokratijų ir posovietinių diktatūrų. Toliau, antrojoje disertacijos dalyje, šios bendrosios tendencijos analizuojamos tik VRE šalių lygmeniu. Nustatoma, kad modernių ir patronažinių valstybių skirtis tam tikru mastu atsikartoja VRE regione ir taip pat tarp Baltijos šalių. Estija iš kitų Baltijos šalių išsiskiria daugeliu svarbių valstybės gebėjimų parametrų. Trečiojoje dalyje, lyginamasis tyrimas maksimaliai sufokusuojamas. Nagrinėjama sveikatos apsaugos – kertinės gerovės politikos – raida Baltijos šalyse. Nustatoma, kad sveikatos apsaugos reformos laikas, tempas ir pasiekti rezultatai reikšmingai skiriasi tarp Baltijos šalių, ir tai turi svarbių implikacijų šių valstybių raidai.