Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių teisinės valstybės statusą patvirtinančių siekiamų tikslų. Magistro darbe teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos procesine teisine prasme, t. y. teisė pareikšti ieškinį (pareiškimą), analizuojama pasitelkiant lyginamąjį tyrimo metodą, įgalinantį palyginti atskirų valstybių - Lietuvos Respublikos (toliau – Lietuvos) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau –Vokietijos) - teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinės tvarkos teisinį reguliavimą. Abejose šalyse teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos reglamentuojama aukščiausią teisinę galią turinčio teisės akto, t. y. Konstitucijos, normomis. Teisės kreiptis į teismą teisinis reguliavimas, esant asmens teisių pažeidimui privatiniuose teisiniuose santykiuose, Lietuvoje ir Vokietijoje skiriasi: Vokietijos Pagrindinio įstatymo 19 str. 4 d. garantuoja teisę kreiptis į teism���� tik tuo atveju, kai teisių pažeidėjas yra viešoji valdžia. Tačiau Vokietijos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisiniams ginčams, nepatenkantiems į Pagrindinio įstatymo 19 str. 4 d. ribas, teisė kreiptis į teismą garantuojama įtvirtintu teisinės valstybės principu. Priešingai nei Vokietijoje, Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta bendroji teisės norma, taikoma kilusiems ginčams tiek civiliniuose, tiek kitokio pobūdžio teisiniuose santykiuose. Kiekvienas, norintis pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise kreiptis į teismą, privalo laikytis... [toliau žr. visą tekstą] / Die Gewaehrleistung vom Justizgewaehrungsanspruch ist eines der Axiome, die den Status von dem Rechtsstaat betont. In dieser Magisterarbeit wird der Justizgewaehrungsanspruch im Sinne des prozessrechtlichen Aspektes, d. h. wie das Recht vor Gericht einzuklagen, analysiert. Die Eroerterung vom Justizgewaehrungsanspruch wird mit Anwendung eines Vergleichsmethodes erledigt. Das Ziel dieser Magisterarbeit ist die Prozessordnung der Verwirklichung vom Justizgewaehrungsanspruch in Litauen und in Deutschland zu vergleichen. In beiden Laendern wird der Justizgewaehrungsanspruch auf der obersten Regelungsebene verankert – im Grundgesetz (GG) der Bundesrepublik Deutschlands und in der Verfassung Litauens. Die Rechtsschutzgarantie in privatrechtlichen Verhaeltnissen ist in verfassungrechtlichen Normen unterschiedlich geregelt: Art. 19 Abs.4 GG schuetzt die Rechte des Menschens nur bei Velretzung durch oeffentliche Gewalt. Das Bundesverfassungsgericht hat den aus dem Rechtsstaatsprinzip in Verbindung mit den Grundrechten folgenden allgemeinen Justizgewährungsanspruch zunächst als Grundlage des Rechtsschutzes in zivilrechtlichen Streitigkeiten anerkannt, für die Art.19 Abs.4 GG nicht anwendbar ist. Im Gegensatz dazu gibt es eine allgemeine verfassungsrechtliche Norm in Verfassung Litauens, die nicht nur fuer die oeffenltich-rechtlichen, sondern auch fuer die zivilrechtlichen Streitigkeiten gilt. Jeder, wer sein Recht vor Gericht einzuklagen realisieren moechte, muss es gemaess... [to full text]

SANTRAUKA Tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ir Lietuvos Respublikos CK, ir CPK įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos nuostatoms. Tokia išvada neabejotinai inspiruota Konstitucijos 135 straipsnio. Jame sakoma, kad Lietuva pripažįsta visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus. O vienas iš tokių yra tarptautinės teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principas. Todėl sprendžiant klausimus, susijusius su asmens teise kreiptis į teismą, pirmiausia reikia remtis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, kuri yra labai svarbi, nes plečiamai aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Būtent Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos nacionalinių teismų praktika, sprendžiant klausimus, susijusius su asmens teisės kreiptis į teismą nagrinėjama šiame darbe. Darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, kurie... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY The right to apply to court and private ownership are the main human rights that are defended by Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. The civil code and civil procedure code of the Republic of Lithuania consolidates the principle of priority of international law over national law. When Lithuania ratified the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, it became the part of national law system that is why Lithuanian courts should interpret and apply national law in the context of this Convention, and in the case of collision between national law and the provisions of Constitutions give priority to the attitudes of Convention. This conclusion is undoubtedly inspired by the 135 article of the Constitution, which firms that the Republic of Lithuania shall follow the universally recognised principles and norms of international law. And one of them is the supremacy of international law over national law. Therefore solving questions related with the persons right to apply to court foremost must quote the 1 part of the 30 article of the Constitution of the Republic of Lithuania, the attitudes of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms and practice of the European Court of Human Rights which is very important because expansively interprets the attitudes of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. Exactly the European Court of Human Rights and... [to full text]

Šio darbo tikslas – kompleksiškai išanalizuoti ir palyginti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką pagal Lietuvos ir Austrijos civilinio proceso įstatymus. Abiejose šalyse konstituciniu lygmeniu įtvirtintą teisę kreiptis į teismą detalizuoja civilinio proceso įstatymuose nustatyta šios teisės įgyvendinimo tvarka. Darbe teorinių ir empirinių metodų pagalba yra analizuojama teisė kreiptis į teismą, jos turinys, teisės kreiptis į teismą prielaidos ir sąlygos, nustatytos atsisakymo priimti ieškinį pagrinduose, įtvirtintuose Lietuvos ir Austrijos civilinio proceso įstatymuose. Remiantis moksline literatūra, teisės aktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Austrijos Aukščiausiojo Teismo (Oberster Gerichtshof) praktika atskiruose baigiamojo darbo skyriuose analizuojami Lietuvos ir Austrijos civilinio proceso kodeksuose numatyti atsisakymo priimti ieškinį pagrindai. Atlikus lyginamąją Lietuvos ir Austrijos civilinio proceso įstatymų analizę, prieinama išvados, kad abiejų valstybių civilinio proceso įstatymuose įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį pagrindai yra beveik identiški, teisė kreiptis į teismą yra tinkamai reglamentuota ir įgyvendinama nepažeidžiant įstatymuose numatytų reikalavimų. Tiek Lietuvoje, tiek Austrijoje įtvirtinti baigtiniai atsisakymo priimti ieškinį pagrindų sąrašai nesudaro kliūčių asmenims pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Taip pat darbe pateikiami pasiūlymai Lietuvos įstatymų leidėjui dėl kai kurių civilinio proceso įstatymų nuostatų... [toliau žr. visą tekstą] / In dieser Magistrusarbeit analysiert man die Ordnung der Verwirklichung des Justizgewährungsanspruchs anhand der Gesetze des Zivilprozesses in Litauen und Österreich. Den Justizgewärungsanspruch, den die Verfassungen der beiden Ländern durchsetzen, detailisiert die Ordnung der Verwirklichung dieses Rechts in den Gesetzen des Zivilprozesses. In der Arbeit analysiert man den Justizgewärungsanspruch, Inhalt des Justizgewährungsanspruchs (die Prozessvoraussetzungen und die Rechtszugvoraussetzungen sind in den Gesetzen des Zivilprozesses verwirklicht, die in den Gründen der Zurückweisung der Klage festgesstelt sind). Hier werden auch die Werke der Rechtswissenshaftler in Litauen und Österreich besprochen. In einzelnen Teilen dieser Arbeit werden die Gründen der Zurückweisung der Klage besprochen. Diese Gründe analysiert man anhand der Gesetze, der Rechtsprechung, der Wissenschaft des Zivilprozessrechtes. Nach der vergleichenden Analyse der Gesetze des Zivilprozesses in Litauen und Österreich kann man die Schlussfolderung ziehen, das die Gründen der Zurückweisung der Klage fast identisch sind. Der Justizgewährungsanspruch ist ausführlich reglementiert und verwirklicht man ohne Verletzungen der Gesetze. Sowohl in Litauen als auch in Österreich ist die Endliste der Gründen der Zurückweisung der Klage verwirklicht, die keine Hindernisse der Personen, die den Justizgewährungsanspruch nutzen wollen, machen. In der Arbeit werden auch die Vorschläge für den Gesetzgeber Litauens wegen... [to full text]

Teisė kreiptis į teismą yra esminė individo subjektinių teisių apsaugos sąlyga. Tas pats pasakytina ir apie asmenims suteikiamas teises Bendrijos teisės sistemoje. Europos Teisingumo Teismas (ETT) turi išimtinę teisę atlikti Europos Bendrijos institucijų priimtų aktų teisėtumo priežiūrą. Be to, ETT pavesta aiškinti EB teisės nuostatas. Šiuo metu tiesioginio kreipimosi į ETT ribos, vadovaujantis EB Sutarties 230(4) straipsniu, yra griežtai apribotos. Todėl netiesioginis kreipimasis į ETT, pasinaudojant preliminaraus nutarimo procedūra, valstybių narių nacionaliniuose teismuose tapo bene labiausiai paplitusiu ir dažniausiai naudojamu teisinės gynybos keliu asmenims, siekiantiems apginti savo teises ir teisėtus interesus, kuriuos laiduoja EB teisė. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad preliminaraus nutarimo procedūra laikytina alternatyva tiesioginio ieškinio padavimo procedūrai pagal EB Sutarties 230 straipsnio 4 dalį ir tuo būdu akcentavęs EB Sutartimi įtvirtintos teisinių priemonių sistemos universalumą. Vis dėlto ETT vėlesnėje praktikoje netiesiogiai pripažino, kad ši Bendrijos teisėje įtvirtinta teisinių gynybos priemonių sistema nėra tokia ideali, kokios norėtųsi, ir kartu nurodė valstybėms narėms pareigą panaikinti joje egzistuojančius trūkumus ir spragas. Pagrindinė preliminaraus nutarimo procedūros problema yra ta, kad ji nėra tiesiogiai prieinama individams, o skirta valstybių narių nacionaliniams teismams. Pastariesiems suteikta teisė... [to full text] / Access to court is essential for the protection of all rights of individuals. The same holds true for the rights individuals derive from Community law. The European Court of Justice (ECJ) is the only court competent to review the legality of acts of the Community institutions. In addition, the ECJ has the last word on the interpretation of Community law. The direct access for individuals to the ECJ, pursuant to Article 230(4) EC, is strictly limited. Thus, the indirect access to the Court through national courts by means of the preliminary ruling procedure has become the most common procedural route for individuals. The Court has repeatedly indicated this procedure as an alternative to Article 230(4) EC and has emphasised the completeness of the system of remedies of the EC Treaty. Although in the last jurisprudence the ECJ has indirectly admitted that the system of remedies is not as complete as it should be and has appealed to the responsibility of the Member States to amend the system. The main problem with the preliminary ruling procedure is that it is not a matter of right for individuals. It is up to the national court to decide whether or not to seek a preliminary ruling and how to phrase the questions submitted to the ECJ. National courts “against whose decisions there is no judicial remedy” are obligated to refer questions of Community law to the ECJ, but the Court has ruled that this duty is not absolute. Apparently it happens that these limitations, and the... [to full text]

1992 m. vasario 7 d. pasirašyta Mastrichto sutartis į ES sistemą įvedė ES pilietybės institutą. Europos pilietybė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, todėl, kalbant apie ją nereikėtų remtis valstybių narių pilietybės suvokimu. Sutartyje numatyta, kad Sąjungos piliečiu gali būti kiekvienas asmuo, jei jis turi kurios nors valstybės narės pilietybę. Tik pati valstybė narė turi teisę apibrėžti sąlygas, kurioms esant asmenys įgyja ar praranda tos valstybės pilietybę, o kitos valstybės narės privalo gerbti šią jos teisę. Tačiau pagrindinis šiame magistro darbe nagrinėjamas klausimas yra ne Sąjungos pilietybės samprata, bet teisės, išplaukiančios iš ES pilietybės, įtvirtintos EB steigimo sutarties Antroje dalyje. Įsteigus ES pilietybės institutą, asmenims suteikiamos tam tikros papildomos teisės toms, kurios jau egzistuoja nacionaliniame ar Bendrijos lygmenyje. Šiame darbe koncentruojamasi į antrinės teisės aktus, detalizuojančius minėtų teisių įgyvendinimo sąlygas bei ribojimo pagrindus bei Europos Teisingumo Teismo praktiką. Viena iš tokių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Darbe pabrėžiama, kad laisvo asmenų judėjimo principas sudaro vieną iš Europos Bendrijos pagrindų. Ilgą laiką ši asmenų judėjimo laisvė buvo siejama su reikalavimu asmenims užsiimti tam tikra ekonomine veikla. Tačiau situacija pasikeitė ir dabar kiekvienas Sąjungos pilietis, net ir ekonomiškai neaktyvus, gali naudotis šia teise. Be to, Sąjungos piliečiai... [toliau žr. visą tekstą] / Maastricht Treaty signed on 7 February 1992 introduced citizenship concept into the framework of European Union. European citizenship embodying specific features differs from traditional notion of national citizenship. To be a European citizen one must first be a national of a Member State. Only Member States can lay down the conditions under which individuals acquire and lose nationality and other states must respect this competence. However the central issue of this master’s thesis is not the concept of the European citizenship, but the rights stemming from the citizenship of the Union covered in the Part II of EC Treaty. The establishment of the European citizenship composes an additional sphere of rights to those currently existing in the national and Community sphere. This master thesis focuses on the instruments of the secondary legislation containing provisions, detailing the exercise and limitation of the mentioned rights. One of such fundamental rights is the right to move and reside freely within territory of the Member States. The author stresses that the free movement of persons comprises one of the basis of European Community. For a long time this freedom had been bound to requirement to pursue economic activity. Despite this now every citizen of the Union may enjoy this right outside the economic context. Besides citizens of the Union residing in another Member State of which they are not nationals have the right to participate as voters or as candidates in... [to full text]

The Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms drawn up in Rome on 4 November 1950, entered into force in September 1953, consolidated the minimal standarts of human rights protection which are equally binding for all democratic Europe countries. Article 6 guarantees the right to a fair trial – one of the favourable condition to realize human rights. It is the fundamental right and the guarantee of other human rights protection. The aim of the master thesis is to scrutinize the conception of the right to a fair trial under the Article 6 of the European Convention, its content and the practice of The European Court of Human Rights on this question. It is considering especially urgent questions of the Article‘s 6 application. On that ground the position of the Court is formed and the analysed regulations becomes the part of theory. The master thesis should create the basis for the further analysis of the Article 6 and promote the publication of the problem on human rights and safeguard them in Lithuania. In the Article 6 there is determined the right that everyone is entitled to a fair and public hearing within a reaonable time by an independent and impartial tribunal established by law. In the Convention sense the right to a fair trial is interpreted widely because of its significance in the democratic society. Otherwise the narrow interpretation of Article 6 would not answer the purpose. The right to a fair trial should be analysed as the whole... [to full text]