Šis disertacija išsiskiria tuo, kad yra tiesiogiai skirta partizanų karo sampratos problematikai. Disertacijoje tiriama šiuolaikinei Lietuvos kultūrai būdinga partizanų karo samprata, atskleidžiama jos įtaka politiniams ir teisiniams reiškiniams ir sovietinės indoktrinacijos vaidmuo jai formuojantis. Disertaciją sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, šaltinių bei literatūros sąrašai. Pirmojoje dalyje atskleidžiama sovietinio pseudoistorinio pasakojimo apie partizanų karą įtaka šiuolaikinės Lietuvos istorinės kultūros susiformavimui. Antrojoje dalyje aptariamas politinis partizanų karo vertinimas, tiriami bandymai politiškai įprasminti partizanų karą ir tokios politikos atmetimas visuomenėje. Trečiojoje dalyje pagrindžiama, kad šiuolaikinė Lietuvos teisinė praktika kyla iš sovietinės „teisės“ tradicijos. Ši teisinės kultūros savybė siejama su istorinės ir politinės kultūros deformacijomis, sąlygotomis sovietinės pseudoistorijos primetimo. Ketvirtojoje dalyje nurodomos prielaidos formuotis alternatyviai, sovietinę indoktrinaciją atmetančiai partizanų karo sampratai. Visos viena kitą papildančios disertacijos dalys leidžia formuluoti išvadas apie sovietinės pseudoistorijos primetimo pasekmes šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje ir šios problemos sprendimo būdus. / This dissertation for the first time deals exceptionally with the concept of the guerrilla war. The main problem of the research is the influence of the specific concept of the guerrilla war on the political and legal spheres and the role of the soviet indoctrination in the formation of such concept. The dissertation consists of the introduction, four parts, conclusions and the lists of sources and literature. In the first part the influence of the soviet pseudohistorical narrative over the formation of the contemporary historical culture is being discussed. In the second part the efforts to pay political homage to the guerrilla war and the failure of such efforts is being investigated. In the third part it is being argued that the legal practice concerning the former guerrilla fighters stems from the soviet “legal” tradition, this being the consequence of the deformation of the historical culture. In the fourth part the premises for the formation of the alternative concept of the guerrilla war are being considered. The research enables to formulate the conclusions about the consequences of the soviet indoctrination in the culture of contemporary Lithuania and the possible ways to cope with this problem.

Šis disertacija išsiskiria tuo, kad yra tiesiogiai skirta partizanų karo sampratos problematikai. Disertacijoje tiriama šiuolaikinei Lietuvos kultūrai būdinga partizanų karo samprata, atskleidžiama jos įtaka politiniams ir teisiniams reiškiniams ir sovietinės indoktrinacijos vaidmuo jai formuojantis. Disertaciją sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, šaltinių bei literatūros sąrašai. Pirmojoje dalyje atskleidžiama sovietinio pseudoistorinio pasakojimo apie partizanų karą įtaka šiuolaikinės Lietuvos istorinės kultūros susiformavimui. Antrojoje dalyje aptariamas politinis partizanų karo vertinimas, tiriami bandymai politiškai įprasminti partizanų karą ir tokios politikos atmetimas visuomenėje. Trečiojoje dalyje pagrindžiama, kad šiuolaikinė Lietuvos teisinė praktika kyla iš sovietinės „teisės“ tradicijos. Ši teisinės kultūros savybė siejama su istorinės ir politinės kultūros deformacijomis, sąlygotomis sovietinės pseudoistorijos primetimo. Ketvirtojoje dalyje nurodomos prielaidos formuotis alternatyviai, sovietinę indoktrinaciją atmetančiai partizanų karo sampratai. Visos viena kitą papildančios disertacijos dalys leidžia formuluoti išvadas apie sovietinės pseudoistorijos primetimo pasekmes šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje ir šios problemos sprendimo būdus. / This dissertation for the first time deals exceptionally with the concept of the guerrilla war. The main problem of the research is the influence of the specific concept of the guerrilla war on the political and legal spheres and the role of the soviet indoctrination in the formation of such concept. The dissertation consists of the introduction, four parts, conclusions and the lists of sources and literature. In the first part the influence of the soviet pseudohistorical narrative over the formation of the contemporary historical culture is being discussed. In the second part the efforts to pay political homage to the guerrilla war and the failure of such efforts is being investigated. In the third part it is being argued that the legal practice concerning the former guerrilla fighters stems from the soviet “legal” tradition, this being the consequence of the deformation of the historical culture. In the fourth part the premises for the formation of the alternative concept of the guerrilla war are being considered. The research enables to formulate the conclusions about the consequences of the soviet indoctrination in the culture of contemporary Lithuania and the possible ways to cope with this problem.

SANTRAUKA Sovietinės okupacijos metu žuvo ir nukentėjo apie 350 tūkst. Lietuvos gyventojų. Visų jų atminimui nuo 1941 m. su pertraukomis buvo statomi įvairių tipų paminklai. Tyrimo objektas – rezistencijos dalyvių ir sovietinio genocido aukų įamžinimo paminklais procesas, jo ypatumai ir kylančios problemos, taip pat vietovių ir statinių, įamžintų paminklais, apskaitos ir įpaveldinimo klausimai. Jie iki šiol nenagrinėti ir nėra sulaukę tyrimo. Darbo tikslas – atskleisti Lietuvos gyventojų sovietinio genocido aukų ir rezistencijos dalyvių atminimo įamžinimo ir įpaveldinimo procesus bei su jais susijusias problemas. Tam įgyvendinti yra iškeliami šie uždaviniai: 1. nustatyti paminklų statybos etapus ir statytojų grupes, jas apibūdinti; 2. išsiaiškinti, kaip vykdoma vietovių ir statinių, pažymėtų paminklais, apskaita, koks šių objektų skirstymas; 3. apžvelgti, kaip vykdomi vietovių ir statinių tvarkymo bei įamžinimo darbai; 4. išsiaiškinti, kokios yra įamžinimo ir įpaveldinimo problemos. Tyrimo chronologija – tyrimas pradedamas XX a 5–uoju dešimtmečiu, kadangi jame prasidėjo pirmoji paminklų statymo banga ir įamžinimo darbai. Procesas nėra baigtinis, jis vyksta ir dabar, todėl apsibrėžiame 2006 m. Remiantis darbo tyrimu paminklų statyba sovietinio genocido aukų ir rezistencinio judėjimo dalyvių atminimui Lietuvoje vyko trimis etapais, kur memorialinių vietovių teritorijų tvarkymą, paminklų statybą ir memorialinių statinių ženklinimą vykdė įvairūs žmonės ir organizacijos, kuriuos... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY OF MASTER’S WORK During the Soviet occupation, around 350,000 Lithuanian residents suffered and died. From 1941 on, with interruptions, monuments of various kinds have been built to commemorate all of them. The subject of this investigation is the process of immortalizing members of the resistance movement and victims of Soviet genocide in monuments, the specific features of and problems encountered in this process, as well as issues concerning the inventory and memorialization of sites and buildings recognized as monuments. These have not been the subject of any study hitherto and have not been the focus of investigation. The goal of this work is to disclose the processes and associated problems of commemorating and memorializing Lithuanian victims of Soviet genocide and members of the resistance. To achieve this goal, the following tasks were formulated: 1. to determine the phases of monument construction and groups of builders, and to characterize them; 2. to explain how inventory of sites and buildings recognized as monuments takes place and how these objects are categorized; 3. to survey how work is carried out for the maintenance and commemoration of sites and buildings; 4. to ascertain the nature of problems involved in commemoration and memorialization. Based on the work of our investigation, the construction of monuments commemorating victims of Soviet genocide and members of the resistance movement took place in three phases in Lithuania, a process in which... [to full text]

„Armijos krajovos“ (AK) Vilniaus apygarda buvo pavaldi Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone ir AK vyr. štabui Varšuvoje. Jos tikslas buvo atkurti Lenkiją 1939 m. ribose. AK naudojo partizaninio karo taktiką: rengė diversijas, sabotažus, vykdė dezinformaciją ir okupantų įstaigų dezorganizaciją. Šiame darbe pristatoma AK Vilniaus apygardos struktūra ir veikla. Darbo tikslas yra naudojantis archyvine medžiaga pristatyti ir ištirti AK santykius su lietuviais, sovietais ir vokiečiais. Vilniaus krašto specifiškumas nacistinės okupacijos metais buvo toks, kad lietuviai, sovietai ir lenkai laikė jį savo valstybių dalimi. Todėl tautinių santykių atskleidimas yra labai svarbus. AK suprato santykių tarp įvairių tautybių svarbą ir pasitelkusi propagandą bandė patraukti gyventojus į savo pusę. Santykiai tarp lenkų ir vokiečių klostėsi sunkiai. Lenkų karinio pogrindžio judėjimo dalyviai buvo kalinami, sušaudomi. 1944 m. pr. Vokiečiai bandė patraukti AK Vilniaus apygardos vadovybę į savo pusę bendrai kovai su sovietų partizanais, tačiau AK atsisakė bendradarbiavimo. Sudėtingesni santykiai buvo tarp lietuvių ir AK. Lietuviai nacistinės Vokietijos nelaikė tokiu svarbiu priešu kaip Sovietų Sąjungos ir daug lietuvių dirbo vokiečių administracijos įstaigose Lietuvoje bei policijoje. AK juos laikė kolaborantais ir okupantais, todėl su jais kovojo. Didžiausia tarpusavio konflikto apraiška įvyko Glintiškėse ir Dubingiuose. Glintiškėse lietuvių policininkai sušaudė 38 civilius lenkų tautybės... [toliau žr. visą tekstą] / Armia Krajowa’s (AK) Vilnius area was subordinated to Polish Government in exile in London and to AK Armed Forces Staff in Warsaw. It’s main aim was to recover Poland in borders of 1939. AK used a tactic of partisan war: organizing diversions, sabotages, dis- information and organisation of work in occupant’s institutions. This work presents structure and it’s objects of AK’s Vilnius area, with the help of archive resources to present and make out problem of relations between AK and Lithuanians, Soviets and Germans. Vilnius area’s specific situation was that during the Nazi occupation Lithuanians, Soviets as well as Poles considered this region as part of their states. That is why national problems on this territory were very important. AK realized that and with a help of it’s propaganda apparatus tried to attract local national minorities to AK side. Polish and German relations were hard. Members of polish armed resistance movement had been imprisoned, others were killed. In early 1944 German side tried to involve AK to common war with soviet partisans, but AK refused. More complicated relations were between Lithuanians and AK. Lithuanians didn’t consider Nazi Germany as bad as Soviet Union, and a lot of them were working in German institutions, especially in police. They were considered by AK as collaborantors and occupants, so AK fought with them. Probably the worst case that could happen took place in Glitiškės and Dubingiai. In Glitiškės lithuanian policemen shot 38... [to full text]