Santrauka Šiame darbe tyrinėjama Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija laikotarpye nuo šalies krikšto (Vilniaus vyskupijoje 1387 m., Žemaičių vyskupijoje1417 m.) iki 1577 m., kai Tridento bažnytinio susirinkimo (1545-1563) nuostatai buvo paskelbti Gniezno bažnytinėje provincijoje, kuriai priklausė šios dvi vyskupijos. Parapinė dvasininkija čia aptariama, kaip nedidelė, bet krašto kristianizacijai itin svarbi socialinė grupė. Darbe nagrinėjami instituciniai saitai sieję parapinę dvasininkiją su pasauliečiai, kurie reiškėsi per koliacijos teisės realizavimą; parapinės dvasininkijos vieta Bažnyčios organizacinėje struktūroje bei jų instituciniai ir asmeniniai ryšiai su kitais dvasininkais; parapinės dvasininkijos charakteristikos, galėjusios įtakoti jų socializaciją vietos bendruomenėje. Tyrimo metu paaiškėjo, kad parapinė dvasininkija buvo nevienalytė. Instituciškai ji skaidėsi į beneficijas turėjusius ir jų neturėjusius dvasininkus. Pirmąjai grupei priklausė klebonai ir altaristos, antrajai klebonų samdyti vikrai, klierikai ir kiti bažnyčios tarnai. Beneficiniai dvasininkai buvo labiau integruoti į Bažnyčios struktūrą, nes buvo tiesiogiai subordinuoti vietos ordinarui, jie buvo socialiai aktyvesni, nes kur kas dažniau sutinkami rašytiniuose šaltiniuose, nei beneficijų neturėję jų kolegos. Savo ruožtu klebonų ir altaristų tarpe aiškiai išsiskyrė grupė dvaisninkų grupė, kuriai parapinė beneficija tebuvo papildomas pajamų šaltinis. Tai aukštieji dvasininkai... [toliau žr. visą tekstą] / The subject of master thesis “The parish clergy of Vilnius and Samogitia dioceses in 15 – 16 c. 3 quarter“ is the parish clergy of Vilnius and Samogitian Diocese from Christianization of country (Vilnius Diocese – 1387, Samogitian Diocese – 1417) to 1577, when in Gniezno archdiocese, to what belonged dioceses of Vilnius and Samogitia, was promulgated the canons and decrees of the Council of the Catholic Church of Trent (1545-1563). Parish priesthood there are treated as the small, but very important for Christianization of country social group, because in big part on them depended success of an adopting Christian culture and values in peripheral regions. The aim of research is to find characteristics of parish priesthood, which related them to local society and these, which separated. Thesis deals with such questions as: parish clergy’s institutional ties with laity, based on right of patronage (ius patronatus); a place of parish priesthood in Church Organizational Structure, their institutional and personal relations with other priests; the problems of a socialization of parish clergy in the local community. The investigation makes clear what parish priesthood was small but quit heterogeneous social group. On an institutional criterion was based the distinction to benefice clergy (parsons, altarists) and not benefice clergy (vicars, clergyman). The benefice clergy was better integrated to Church Structure because of direct subordination to a bishop. To them can be attributed... [to full text]

Tokio reiškinio kaip streikai iki XVIII amžiaus vidurio nereglamentavo nė vienos valstybės įstatymai. XVIII amžiaus pabaigoje priimti užsienio valstybių įstatymai netgi draudė streikuoti. Bet nuo XIX amžiaus vidurio, suaktyvėjus darbuotojų judėjimui, buvo pradėta akcentuoti teisės streikuoti svarba. Pripažinus darbuotojų teisę jungtis į profesines sąjungas, streikai tapo viena iš leidžiamų kovos už darbuotojų interesus formų. Lietuvoje streikų laisvė pirmą kartą buvo paminėta 1920 metų Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitucijoje. Taigi streikų teisino reglamentavimo istorija prasidėjo būtent nuo XVIII amžiaus pabaigos. Teisės streikuoti yra pripažįstama tiek tarptautiniuose teisės aktuose, tiek tarptautinių organizacijų praktikoje. Teisė streikuoti yra pripažįstama Europos socialinėje chartijoje, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje). Nors Europos Bendrijos steigimo sutartyje parašyta, kad Europos Bendrijai nepriklauso klausimai susiję su teise streikuoti, tačiau priimta Europos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, kurioje užtikrinama galimybė kilus interesų konfliktui imtis kolektyvinių veiksmų, įskaitant ir streikus. Teisė streikuoti nėra tiesiogiai deklaruojama nė vienoje TDO konvencijoje ar rekomendacijoje. Tačiau TDO priežiūros organai yra išdėstę principines teisės streikuoti nuostatas remdamiesi asociacijų laisvės ir teisės vesti kolektyvines derybas principais... [toliau žr. visą tekstą] / Until the middle of the eighteenth century there were no such phenomena like strikes to be regulated by national laws of the countries. Even in the end of the eighteenth century strike actions were forbidden by national laws. Since the middle of the nineteenth century the right to strike was emphasized. When workers right to join trade unions was acknowledged, strikes became one of the means to fight to their interest. The history of legal regulation of the right to strike started at the end of XVIII century. The right to strike is recognized in international acts and in jurisprudence of international organizations. The right to strike is also recognized by the European Social Charter of 1961, International Covenant on Economic, Social and Cultural Rights of 1966, European Social Charter (amended). Although in the Treaty Establishing the European Community is stated, that European Community does not deal with the right to strike, Charter of fundamental social rights of European Community workers recognizes workers rights to collective actions, including strikes. The right to strike is not recognized directly in ILO conventions and recommendations. But supervisory bodies of ILO have expressed the main principals of the right to strike according to the principals of freedom of association and right to bargain collectively, which are stated in Convention concerning Freedom of association and protection of the right to organise (No. 87) and Convention concerning the Application... [to full text]

Lietuvos geografijos mokslui Lietuvoje beveik 250metų, tačiau ant tvirtų mokslinių - metodologinių pagrindų jis atsistojo tik XX a. pradžioje. Atsiradus pirminėms geografijos mokslo pradmenims (XVI a.), iš pradžių žinios apie ją buvo paviršutiniškos, perteikiamos per kitas disciplinas – filosofiją, istoriją, fiziką, taikomąją matematiką ir kitas disciplinas. Geografija kaip atskira mokslo disciplina vis labiau tobulėjo – iš pradžių geografija buvo suprantama teoriškai, o vėliau vis svarbesnę reikšmę įgavo praktinė veikla. Iki XX a. geografinius tyrimus vykdė ne geografai, bet integruotų mokslo sričių specialistai, nes tuomet dar nebuvo dabartinės mokslo diferenciacijos. XX a. II pusėje jau ryškiai susiformavo atskiros geografijos mokslo šakų kryptys. XX a. II pusė geografijos moksle vadinama atgimimo laikotarpiu – atkurtos aukštosios mokyklos, įkurtas mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutas, VVU GMF 2 geografijos katedros, ir VPI geografijos katedra – tai yra pagrindiniai Lietuvos geografijos mokslo gimimo židiniai. Susiformavus geografijos mokslo kryptims ir mokslo vystymo įstaigoms, atsirado poreikis ruošti geografijos specialistus kurie, atliktų mokslinį ir pedagoginį darbus. Universitetai pradėjo ruošti profesionalius specialistus pedagoginiam ir moksliniam darbui. Susiformavus sudėtingai geografijos mokslo raidai, žinių apie ją surinkta labai daug – yra parašytos knygos apie žymiausius Lietuvos geografus, disertacijos ir straipsniai apie atskiras... [toliau žr. visą tekstą] / The stages of science history may be distinguished with regard either to development conditions or its content. There may be no chronological limits between these stages. In the present article the stages are distinguished taking into consideration the phases of state history which determined specific conditions for the development of science: • The Soviet years; • The present stage (beginning with 1990). An analysis of the content of these stages is the task of further studies of the history of geography. Two trends were established in school geography in the Soviet period: natural and social-economic was geography. Natural aspects of geography were the least ideological and equaled the standard in democratic countries in the academic sense. It is necessary to remember that students who studied geography in Lithuania enriched their knowledge only from text books in Russian. Now, when we can compare Soviet and western textbooks, we see that the Russians had wrong notions about some aspects. Moreover, it was much more ideological. The world was clearly divided into two parts: the socialist world and the capitalistic one. The elevation of achievements of the socialist system encouraged pseudo-patriotism and hostility to the rest of the world. Capitalistic (market economy, democratic) countries were not analyzed objectively. The year 1990 was a breaking year for many European countries and opened many opportunities for Lithuania. A huge wave of change flooded the educational... [to full text]

Mūsų seniausios istorijos šaltiniai išblaškyti. Kaimyninių šalių metraštininkai kartais tuos pačius dalykus vadindavo skirtingais vardais. Lakoniškai užrašyti faktai gali būti įvairiai aiškinami, o kartais užrašytos žinios prieštarauja viena kitai. Daug painiavos baltų genčių istorijoje yra sukėlę ir jotvingiai. Jų vardas rusų ir lenkų metraščiuose minimas rašant apie šių šalių kunigaikščių kovas, bandant pavergti jotvingius, priversti juos mokėti duoklę, padaryti savo valdiniais, taip pat minimas jotvingių plėšikavimas Rusios ir Lenkijos žemėse. Nuo XIX a. pradžios istorikams ir istorinės geografijos tyrinėtojams iš naujo teko aiškintis, kas buvo tie jotvingiai, sūduviai, poleksėnai, dainaviai-kur jie gyveno. Kalbininkai pamažu nustatė, kad jotvingiai buvo baltų genčių grupė, kad jų kalba (sprendžiant iš vietovardžių ir asmenvardžių) bus buvusi artima prūsų kalbai. Todėl jie skiriami vakarų baltų grupei. Tačiau pripažįstama, kad jų kalba yra giminiška ir lietuvių kalbai. Tik pasirodžius istorikų St.Zajączkowskio, A. Kaminskio, V. Pašutos, archeologų J.Antoniewicziaus, J.Jaskanio, M.Kaczynskio, J.Okulicziaus, V.Sedovo, kalbininkų K.BūgosV.Mažiulio, J.Nalepos ir kitų darbams įsivyravo nuomonė, kad jotvingių genčių grupę sudarė 4 stambesnės gentys:jotvingiai, dainaviai, polekėnai ir sūduviai. Aš savo darbu siekiau parodyti savotiška visuomenės pjūvį, jotvingių santykius su savo kaimynais lietuviais, rusais, lenkais, prūsais ir kryžiuočiais. Laikotarpis pasirinktas istorinę... [toliau žr. visą tekstą] / Sources on our most ancient history are scattered historians neighbouring countries one and the same things name different names. Briefly written down facts can on a miscellaneous speaks and sometimes records contradict the friend another a lot of mess in history of balts tribes have brought the jatviagians B the name in Russian and Polish chronicles is mentioned describing military campaigns of princes in this countries aspiring to enslave jatviagians, to force them to pay, to make their submitted. From the beginning of XIX century to historians and researchers of historical geography who again was necessary to find out these jatviagians where they lived. Linguists have established that jatviagians were group of the Baltic tribes, that their language is close to Prussian language. Therefore they belong to western balts. But admits, that their language родственнен to the Lithuanian language Only after there were works of historians, St.Zajaczkowskio, A. Kaminskio, V. Pasutos archeologists E.Antoniewicziaus, J.Jaskanio, M.Kaczynskio, J.Okulicziaus, V.Sedovo linguists K.BugosV.Maziulio, J.Nalepos and others, it was accepted jatviagians to divide into 4 groups:jotvingiai, dainaviai, polekėnai and sūduviai.. In the work I have shown a cut societies jatviagians, their attitudes with neighbours Lithuanians, Russian, Poles and crusaders The chosen period XIII very narrow in historical scale. Its choice was defined... [to full text]

Rusų knygotyros mokyklą, priskiriama kontinentinei Europos bibliologijos mokyklai, šiuo metu yra viena stipriausių, kadangi turi gilias šio mokslo tradicijas, ilgą laiką įtakojusias (ir įtakojačias) kaimyninių šalių, buvusios Tarybų sąjungos respublikų ir kitų, knygos mokslo raidą. Šis tyrimas yra knygos mokslo istorijos darbas, kurio objektas ¬– savarankiškas knygos mokslas, susiformavęs Rusijoje XX a. 2–3 dešimtmetyje, kuomet iš esmės pasikeitė jo santykis su iki tol apibendrinančio knygos mokslo vaidmenį atlikusia bibliografija. Tyrimo objektas yra naujas, viena vertus, dėl netradicinio, mokslo organizacinio, jo tyrimo aspekto, kita vertus, chronologinės aprėpties prasme, mat iki šiol nėra pateikta tokio knygotyros istorijos darbo, kuris apimtų visą savarankiško rusų knygos mokslo egzistavimo laikotarpį, t. y. XX amžių. Taigi, šis darbas yra pirmasis toks bandymas sistemingai atskleisti rusų knygotyros mokslo raidą XX amžiuje, pasitelkus mokslo organizacinės sistemos raidos analizę – toks ir buvo šio tyrimo tikslas. Rusų knygotyros mokslo organizacinė sistema buvo tiriama pagal tris lygmenis: knygotyrinės institucijos, knygotyrinės konferencijos ir knygotyros spauda. Nepaisant darbe taikyto analizės metodo, nesistengta mechaniškai atskirti tyrimo dalyko elementus, kadangi, dėl glaudžios jų visų sąveikos, visiškai izoliuotas (nors ir pirmoje tyrimo stadijoje) tyrinėjimas nebūtų buvęs nei efektyvus, nei, ko gero, apskritai įmanomas. Dėl ribotos darbo apimties ir temos... [toliau žr. visą tekstą] / Russian school of book science attributed to the Continental European bibliography school is at present one of the strongest since it has deep traditions of this science which have for a long time been influencing (and are still influencing) the development of the book science in the neighboring countries, the republics of the former Soviet Union and other countries. This research is a work on the book science history the object of which is an independent book science which has formed in the 2nd – 3rd decade of the 20th century in Russia when its relation with bibliography playing the generalizing role of the book science radically changed. The object of research is new on the one part due to its non-traditional scholarly organizational aspect and on the other part it’s new in chronological sense because no other research of the history of the book science has been carried out which included all period of independent existence of the Russian book science, i.e. the 20th century. Thus this paper is the first attempt to discover systematically the development of the Russian book science in the 20th century with the help of scholarly organizational system analysis – such was the aim of this research. Organizational system of the Russian book science was analyzed in three levels: book science institutions, book science conferences and book science press. Despite the method of analysis used, there was no attempt to separate mechanically the elements of the research since due to... [to full text]

Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos valstybėms, XX amžiuje teko patirti kelis politinės santvarkos lūžius, po kurių kaskart įvykdavo paveldo vertybių perkainojimas. Fiziniai bei nematerialūs Rusijos imperijos, Tarybų Sąjungos, tautinių mažumų praeities pėdsakai šiandien kelia rimtus iššūkius Lietuvos paveldosaugai, kuriai tenka laviruoti tarp objektyvių profesinių principų ir visuomenės bei kai kurių politinių jėgų daromo spaudimo atmesti „svetimą“ paveldą. Kaip tokiais atvejais elgiasi Lietuvos paveldosaugininkai? Ar jie turi pakankamai įgūdžių ir įrankių suvaldyti paveldo konfliktus? Kokios didžiausios problemos, su kuriomis jie susiduria šiame procese? Kaip tas problemas būtų galima išspręsti? Kaip visuomenė vertina paveldosaugininkų vykdomą politiką „svetimo“ palikimo atžvilgiu? Kokios nuostatos disonuojančio paveldo reprezentavimo atžvilgiu laikosi muziejai ir kitos kultūros paveldą pristatančios šalys? Į šiuos klausimus pagrįstai atsakyti gali mokslinis tyrimas. Darant prielaidą, jog būdingiausius disonuojančio paveldo Lietuvoje problemos bruožus gali atskleisti vieno pasirinkto miesto disonuojančio paveldo situacijos analizė, tyrimui pasirinktas Kauno miestas. Tyrimo objektas: Disonuojančio paveldo Kauno mieste politikos, administravimo, apsaugos ir sklaidos problemos. Tyrimo tikslas: Disonuojančio paveldo Kauno mieste problemų konceptualizavimas ir praktinių rekomendacijų joms spręsti pateikimas. Tyrimo uždaviniai: 1. Konceptualizuoti Kauno tvirtovės, žydų tautinės... [toliau žr. visą tekstą] / Notorious removal of the „Bronze soldier“ monument in Estonia in 2007 and serious political tensions that followed warned the neighbouring states that cultural heritage issues may spontaneously become a cause for an international conflict. Those events inspired the main question of this research work – is Lithuanian heritage preservation service able to control tensions that heritage causes? The object of research: problems of policy, management, preservation and spread of dissonant heritage in Kaunas. The purpose of research: conceptualization of problems caused by dissonant heritage in Kaunas and setting forth practical recommendations. The goals of research: 1. Conceptualization of heritage preservation problems caused by Kaunas fortress, Jewish and soviet legacies; 2. Displaying social opinion on the issues of Kaunas dissonant heritage by means of the social research method; 3. Defining of Kaunas museums attitude towards the dissonant heritage; 4. Verification of the „time distance“ contribution role in the management of heritage-based conflicts; 5. Setting forth practical recommendations on the heritage–preservation policy. The thesis combines several integrated researches: case studies, social- and resource research. The analysis ellucidates the sharpest aspects of the dissonant heritage problem in Kaunas. Kaunas fortress, built by Russian empire, is a huge complex of defensive, administrative and household buildings and systems. After the I world war the complex lost... [to full text]

Disertacijoje rekonstruojama modernios politinės minties raida Lietuvoje. Pagrindiniu analizės objektu siekiant šio tikslo tampa valstybės sąvoka, kuri sintezuoja ir iš politinės teorijos perspektyvos leidžia interpretuoti ją vartojančių intelektualų prielaidas apie asmens, visuomenės ir pačios politijos (bendriausia sąvoka nusakanti politinę tvarką) prigimtį. Analizė atliekama pasitelkiant ir derinant tris intelektualinės istorijos mokyklas: idėjų istoriją, sąvokų istoriją ir politiškumo istoriją. Disertacijoje parodoma, kad valstybės sąvokos atsiradimas XIX a. pr. ir įsitvirtinimas lietuvių kalboje bei politinėje mintyje yra neatsiejamos nuo modernių politinių paradigmų sklaidos. XIX a. pab. vykęs tautinis atgimimas taip pat skatino lietuviškų politinių sąvokų kūrimą, kurios leistų naujai apibūdinti politiją kaip abstraktų ir suverenų socialinį darinį. Per visą XX a. vykusi sąvokos ideologizacija – skirtingas vartojimas konkuruojantiems ideologiniams projektams pagrįsti – leidžia išskirti keletą Lietuvos visuomenei būdingų santykio su valstybe modelių. Tarpukariu labiausiai išryškėjo organiškas, tautininkiškas, demokratinis-legalistinis ir marksistinis-ekonomistinis valstybės konceptualizavimo būdai. Po II-ojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įtvirtintas marksistinis ir legalistinis valstybės apibrėžimo modelis, kai tuo tarpu išeivijoje buvo plėtojama organiškoji ir įdiegta liberalioji valstybės koncepcija. / This dissertation seeks to reconstruct the development of the modern Lithuanian political thought. The main object of the analysis for achieving this goal is the concept of the state (Lith. valstybė). It serves as a synthetic concept and helps to interpret the utterances of the important Lithuanian intellectuals about the person, society and polity as such from the standpoint of political theory. Analysis is done by combining three schools of intellectual history: history of ideas, conceptual history and history of the political. The dissertation shows that the genesis of the concept of the state since the beginning of the 19th century and its embedding in the modern political language and thought cannnot be separated from the development of a modern political paradigm. The national awakening at the end of the 19th century also led to the creation of new political concepts, which helped to define the polity as an abstract and sovereign entity. The ideologization of the concept (different usage of it in order to provide the basis for competing ideological projects) enables to distinguish several different attitudes towards the state specific for the Lithuanian political culture. During the Interbellum period it is possible to indicate four main modes to conceptualize the state: organic, nationalistic, democratic-legalistic and Marxist-economistic. After the Second World War Marxist and legalistic conceptualization of the state became the dominant ones in Lithuania, and the... [to full text]

This dissertation seeks to reconstruct the development of the modern Lithuanian political thought. The main object of the analysis for achieving this goal is the concept of the state (Lith. valstybė). It serves as a synthetic concept and helps to interpret the utterances of the important Lithuanian intellectuals about the person, society and polity as such from the standpoint of political theory. Analysis is done by combining three schools of intellectual history: history of ideas, conceptual history and history of the political. The dissertation shows that the genesis of the concept of the state since the beginning of the 19th century and its embedding in the modern political language and thought cannnot be separated from the development of a modern political paradigm. The national awakening at the end of the 19th century also led to the creation of new political concepts, which helped to define the polity as an abstract and sovereign entity. The ideologization of the concept (different usage of it in order to provide the basis for competing ideological projects) enables to distinguish several different attitudes towards the state specific for the Lithuanian political culture. During the Interbellum period it is possible to indicate four main modes to conceptualize the state: organic, nationalistic, democratic-legalistic and Marxist-economistic. After the Second World War Marxist and legalistic conceptualization of the state became the dominant ones in Lithuania, and the... [to full text] / Disertacijoje rekonstruojama modernios politinės minties raida Lietuvoje. Pagrindiniu analizės objektu siekiant šio tikslo tampa valstybės sąvoka, kuri sintezuoja ir iš politinės teorijos perspektyvos leidžia interpretuoti ją vartojančių intelektualų prielaidas apie asmens, visuomenės ir pačios politijos (bendriausia sąvoka nusakanti politinę tvarką) prigimtį. Analizė atliekama pasitelkiant ir derinant tris intelektualinės istorijos mokyklas: idėjų istoriją, sąvokų istoriją ir politiškumo istoriją. Disertacijoje parodoma, kad valstybės sąvokos atsiradimas XIX a. pr. ir įsitvirtinimas lietuvių kalboje bei politinėje mintyje yra neatsiejamos nuo modernių politinių paradigmų sklaidos. XIX a. pab. vykęs tautinis atgimimas taip pat skatino lietuviškų politinių sąvokų kūrimą, kurios leistų naujai apibūdinti politiją kaip abstraktų ir suverenų socialinį darinį. Per visą XX a. vykusi sąvokos ideologizacija – skirtingas vartojimas konkuruojantiems ideologiniams projektams pagrįsti – leidžia išskirti keletą Lietuvos visuomenei būdingų santykio su valstybe modelių. Tarpukariu labiausiai išryškėjo organiškas, tautininkiškas, demokratinis-legalistinis ir marksistinis-ekonomistinis valstybės konceptualizavimo būdai. Po II-ojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įtvirtintas marksistinis ir legalistinis valstybės apibrėžimo modelis, kai tuo tarpu išeivijoje buvo plėtojama organiškoji ir įdiegta liberalioji valstybės koncepcija.

Kultūriniu istoriniu požiūriu paleotipai – viena iš pačių įdomiausių knygų kategorijų, knyga kaip žinių šaltinis ir materialus objektas. Suprasti senovinę knygą kaip praktiškai naudojamą daiktą leidžia pažvelgti į daugelį kitų knygos architektonikos bruožų (įrišimą, spausdinimą, antraštinį lapą, marginalijas, iliustracijas ir t. t.). Spausdinimo išradimas XV a. sukėlė revoliuciją informacijos kultūroje, žymiai padidindamas knygų skaičių apyvartoje. Šiai transformacijai įtakos turėjo intelektinis Renesanso kultūros poveikis. Atgimimo kultūra negalėjo neatsispindėti to laikmečio knygoje. To laikotarpio knygos spausdinimas pirmą kartą istorijoje pasireiškė kaip galinga agitacijos, švietimo ir kovos už dvasines ir politines idėjas priemonė. XVI a. pirmoje pusėje knygos yra Didžiosios epochos ryškiausi paminklai. Būtinybė jas visapusiškai tyrinėti nekelia abejonių. Paleotipai – knygos išspausdintos nuo 1501 sausio 1 d. iki 1551 sausio 1 d., seniausiems ir vertingiausiems pasaulio spaudiniams priskiriamos knygos. Paleotipai, tai pereinamojo laikotarpio knygos, kurios turi tiek rankraštinės, tiek šiuolaikinės knygos bruožų. Tarptautinėje knygotyros praktikoje priimta ypatingą dėmesį skirti inkunabulų studijoms. Knygos istorijos darbuose didelę vietą užima inkunabulų medžiagos studijos, tuo mažiau dėmesio skiriant paleotipų tyrinėjimams. Darbo tikslas – nustatyti Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipų formaliųjų požymių kaitą. Pasirinkta tema – vienas iš mažiausia tyrinėtų... [toliau žr. visą tekstą] / Culturally, the post-incunabula is one of the most interesting categories of books – the book as a source of knowledge and a material object. Understanding of the ancient book as a practical thing allows viewing many other features of book ordinance (binding, printing, title page, marginalia, illustrations, etc.). Invention of printing in 15th century evoked the revolution in information culture, greatly increasing the number of books in circulation. The intellectual influence of the Renaissance culture had an impact on this transformation. The regenerative culture was unable to reflect these times in books. For the first time, the printing of books of that period manifested as a powerful means of agitation, education and fight for spiritual and political ideas. In the beginning of 16th century, books were the most glaring monuments of the Great Epoch. Necessity to examine them comprehensively is beyond any doubts. The post-incunabula are the books printed from 1 January 1501 to 1 January 1551, the books attributable to the oldest and the most valuable prints of the world. The post-incunabula are the books of the transitive period with the features both of manuscripts and modern books. In the practice of international book science, a particular attention is given to studies of incunabula. Among the researches of the book history, the studies of incunabula take a great place, herewith giving less attention to investigations of the post-incunabula. The aim of the present... [to full text]

<p>Upravne zgrade, pored religijskih, jesu najreprezentativniji javni<br />objekti podignuti u okviru planskog naselja. Tokom istorije se nužno<br />uspostavlja neraskidiva veza između izgrađene sredine i osobenosti<br />društva. Razvoj arhitektonskih oblika, njegov nastanak, geneza i smena<br />oblikovanja, zavise od socio-političkog, kulturološkog i istorijskog<br />rasta društva. U načinu na koji su oblikovane upravne zgrade, moguće<br />je, deduktivno, pratiti uspostavljanje, razvoj i izmenu upravnog<br />sistema nad određenim prostorom. Tako nastala arhitektonska forma<br />nemi je svedok minulih epoha.</p> / <p>Administration building, in addition to religious, are the most representative<br />public buildings which were built within a planned settlement. Throughout<br />history, necessarily establishes an unbreakable link between the built<br />environment and the characteristics of the society. Development of<br />architectural forms, the occurrence, the genesis and the change of design<br />depends on socio-political, cultural and historical growth of society. In<br />manner in which the administrative building are designed, it is possible,<br />deductively, monitor the establishment, development and amendment of the<br />administrative system over a specified area. The resulting architectural form<br />is silent witness of past eras.</p>