XVII – XIX a. ir XX a. II pusės – XXI a. liaudies tapyba Lietuvos dailės istorijoje izoliuotos ir tarpusavyje beveik nelyginamos. XVII–XIX a. lietuvių liaudies tapybos reiškinį apibrėžia buitis ir religija. Valstiečio gyvenime abi sritys buvo neatskiriamos, tai reiškia, jog viena kitą veikė. Šventojo atvaizdas buvo interpretuojamas ne tik kaip estetikos pagrindu sukurtas religinis objektas, bet ir kaip ryšininkas tarp materialaus ir transcendentalaus pasaulio. Dėl tos priežasties atvaizdai iš bažnyčių (kurios suvoktos kaip šventa erdvė) paplito valstietijos tarpe. Periferijos bažnyčių interjerą puošė pasimokiusių liaudies meistrų paveikslai - profesionaliosios bažnytinės tapybos kartotės. Jos tapdavo pagrindu savamokslių meistrų kūrybai. Priklausomai nuo bažnyčios titulo, ir maldos namuose kabėjusių paveikslų – nuo parapijos globėjo iki stebuklingų atvaizdų kartočių – valstietijos tarpe plito analoginiai pavyzdžiai. Egzistavo keletas „universalių“ šventųjų, kurių atvaizdai plito nepriklausomai nuo propaguoto kulto. Jie daugeliu atvejų susiję su pragmatiškuoju aspektu: saugojo nuo gaisro, ligų, kitokių nelaimių. Tiek pasimokę, tiek savamoksliai meistrai tapė griežtai pagal krikščioniškos ikonografijos taisykles: šventieji buvo atpažįstami iš jiems būdingų atributų. Autorinei kūrybai vietos beveik nebuvo. XX a. pradžioje liaudies tapybos tradicija nunyko dėl spausdintinių devocinių atvaizdų gausos, „gražumo“ ir pigumo. Liaudies tapybos sugrįžimą žymi XX a. II pusė. Dėl... [toliau žr. visą tekstą] / Lithuanian folk paintings periods during their existence from 17th to 19th and from the second half of the 20th to 21st centuries were isolated and no one has ever tried to compare them. 17th – 19th centuries Lithuanian folk painting defines the phenomenon of everyday life and religion. Both these areas of peasant life, were connected. What is more, it means that they used to influence each other. Holy image was interpreted not only as an aesthetic-based religious object, but also as a liaison between the material and the spiritual world. Periphery church interior used to be decorated with folk art paintings of instructed unprofessional artists, who have had reiterated church paintings. These images became the basis of self-taught artists works Both instructed unprofesionals and self-taught masters painted in strict accordance with the rules of Christian iconography: the saints were recognizable from their characteristic attributes. There were no space for artists imagination. In the beggining of the 20th century folk painting tradition disappeared because of industrial prints. They were „beautiful“ and cheep. Folk painting returned in the second half of 20th century. Because of the political situation (the second Soviet occupation of Lithuania had lasted from 1944 to 1990) in the public domain folk paintings have evolved only in conformistic genres: landscape, portrait, genre paintings, or ideological images. Sacral folk painting mostly unfolded in a private space, so they... [to full text]

Darbe, laikantis prielaidos, jog Irano pasiryžimas tęsti branduolinę programą ir agresyvi valdančiųjų retorika yra tikslingos, nuosekliai vykdomos strategijos dalis, buvo užsibrėžtas tikslas išsiaiškinti, kokio pobūdžio yra Irano strategija: puolamojo ar gynybinio tipo, kas padėtų atsakyti į klausimą, ar Islamo Respublika kelia potencialią grėsmę kitoms šalims (darbe akcentuojant JAV ir Izraelį) ar ne. Irano motyvai vykdyti gynybos ar puolimo strategijas yra, atitinkamai, saugumo siekis bei ambicijų įgyvendinimo siekis. Tiek vienas, tiek kitas motyvas turi tvirtą pagrindimą Irano kontekste bei atitinka dabrtinius Irano veiksmus bei valdančiųjų retoriką. Irane kilusios visuomeninės bei institucinės įtampos yra didelė grėsmė valstybės integralumui, tad Irano branduolinę programą bei agresyvią valdančiųjų retoriką yra logiška sieti su aršios visuomenės mobilizacijos forma. Vis dėlto preziumuojant, kad Irans vykdo gynybos ar puolimo strategiją nukreiptą į išorę, mobilizacija tampa tik taktiniu žingsniu strateginio tikslo link. Iranas yra itin ambicinga šalis. Be to, JAV pajėgoms, esant nepajėgioms stabilizuoti Irako ir Afganistano, Irano galimybės įgyvendinti šias ambicijas vis stiprėja. Vis dėlto, nors Iraną galima būtų įvardyti kaip revizionistinio elgesio tipo valstybę, kurios intersai yra susiję su plėtra ir dominavimu - didelės išorinės grėsmės režimo išlikimui verčia Iraną prioretizuoti saugumo siekį. Tad tikėtina, kad Iranas vykdys gynybinio tipo strategiją, ką, iš esmės... [toliau žr. visą tekstą] / Since Islamic Revolution in 1979 relations between Iran and international community are tensed. Though current situation, which could be described as impasse, has emerged just in the 2002, when the scope of Iran’s nuclear capabilities was first made public by the Iranian opposition group. Still the 2005 could be considered as a date, when Iran‘s and international communities relations gained current structure. In the 2005 new president M.Ahmedi-Nejad has been elected and nuclear works were resumed. Whereupon Iran is demonstrating determinacy to continue its nuclear enrichment and officials who are involved in decision making process are using aggressive rhetoric in account to U.S. an Israel. Though mentioned rhetoric is directed towards U.S. and Israel, other interrelated countries have arrogated these signals to themselves. And they were understood completely different: from assessment that their meaning is coincident with Iran’s peaceful purpose declaration to judgement that they are direct menace towards Western world. Consequently the assessment of Iran’s behaviour and intentions became complicated and that happened for several reasons: first, Iran’s rhetoric is controversial – averment that nuclear programme is peaceful logically don’t merge with declared willingness to destroy opponents. Second, rhetoric and behaviour don’t match - peaceful programme doesn’t go with a concealment of nuclear activities. Third, political assessment still rest upon realism postulates that... [to full text]