The Master's Paper analyses the scope of the right to self-defence under international law. The Author seeks to present a thorough evaluation of the provisions of the United Nations Charter, the rules formed in the customary international law, the jurisprudence of the International Court of Justice as well as the state practice in respect of the implementation conditions of the right to self-defence.The Paper also focuses on the analysis of the theory of preventive self-defence undergoing the formation process as well as on the disclosure of the predicted negative entailments attached to its legalisation.

The first efforts to formulate the norms banning the use of force were reflected in the 1928 Kellogg–Briand pact. In the contemporary international law, prohibition of force has gained an extremely immense significance with the balance of powers changing and the processes of globalisation picking up pace. Emerging threats and the legal character of how different states respond to them is one of the most pressing topics of today’s international law. Obviously, the authors of the Charter could not have foreseen the modern challenges for the international peace and security, like the threat of weapons of mass destruction and the terrorism. The peacekeeping forces, the peace agenda, the humanitarian intervention have come to be the new examples of response to the contemporary challenges for the international peace and security and of a flexible practical application of the Charter’s provisions.

This master thesis provides an analysis of the legality of preemptive self-defence under international law. In assessing the lawfulness of preemptive self-defence two basic sources of international law: customary and treaty law are examined. The analysis of the UN Charter rules showed that there is strong disagreement between scholars regarding the legality of anticipatory self-defence. However, the term “armed attack” in article 51 UN Charter should embrace imminent threats. Two basic reasons are: the advent of weapons of mass destruction (WMD) and new methods of warfare; the inherent right of anticipatory self-defence was not exhausted after the adoption of the UN Charter. The examination of customary international law showed that the Caroline doctrine allows states to act in anticipation of an armed attack if the requirements of necessity and proportionality are fulfilled. In addition, the analysis of state practice and opinion juris prior and after September 11, 2001, revealed that anticipatory self-defence is not prohibited. The conclusion is maid that the right of anticipatory self-defence, if requirements of necessity and proportionality are fulfilled, is not illegal under international law. In contrast, the analysis of the UN Charter rules showed that preemptive self-defence against perceived threats is not legal under the UN Charter, because there is no actual armed attack or imminent threat against which state can legally defend itself. In addition, preemptive... [to full text] / Šioje magistro tezėje analizuojamas preventyviosios savigynos teisėtumo tarptautinėje teisėje klausimas. Du pagrindiniai tarptautinės teisės šaltiniai: sutarčių bei paprotinė tarptautinė teisė yra nagrinėjami siekiant išsiaiškinti, ar preventyvioji savigyna yra legali tarptautinė teisėje. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjamas preventyviosios savigynos prieš neišvengiamas grėsmes (angl. anticipatory self-defence) legalumas dviejų pagrindinių tarptautinės teisės šaltinių atžvilgiu. Pagrindinė tarptautinė sutartis reguliuojanti karinės galios naudojimą yra Jungtinių Tautų (JT) Chartija. Nagrinėjant preventyviosios savigynos prieš neišvengiamas grėsmes legalumo JT Chartijos normų, reguliuojančių savigyną, atžvilgiu, buvo nustatyta, kad autoriai nesutaria dėl to, ar JT Chartija leidžia naudoti karinę galią prieš neišvengiamas grėsmes. Pagrindiniai mokslininkų nesutarimai kyla dėl JT Chartijos 51 straipsnio, kuris leidžia JT valstybėm narėm savigynos tikslais naudoti karinę galią, ginkluoto užpuolimo atveju, formuluotės. Iš esmės, nesutariama dėl dviejų frazių vartojamų JT Chartijos 51straipsnyje: „prigimtinė teisė“ bei „ginkluotas užpuolimas“ (angl. „the inherent right“, „armed attack“). Autorių susiskaidymas šiuo klausimu neleido nustatyti, ar preventyvioji savigyna prieš neišvengiamas grėsmes yra legali. Dėl to, buvo nagrinėjama, ar JT Chartijos 51 straipsnyje minima ginkluoto užpuolimo sąvoka apima neišvengiamas grėsmes ir tokiu būdu minėta tarptautinė sutartis leidžia... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame diplominiame darbe nagrinėjamas civilinių teisių gynybos institutas – savigyna. Lietuvoje ji buvo žinoma nuo seniausių laikų. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, savigyna buvo uždrausta. Kadangi šiuolaikinėje Lietuvos civilinėje teisėje šis institutas atsirado kartu su naujuoju Civiliniu kodeksu, Lietuvos teisės teoretikų jis dar beveik neanalizuotas. Teismų praktika taikant savigyną reglamentuojančias teisės normas irgi labai nedidelė. Visa tai nulėmė autoriaus pasirinkimą plačiau paanalizuoti savigyną Lietuvos civilinėje teisėje. Darbe magistrantas atskleidžia savigynos teisinę prigimtį, t. y. nurodo jos vietą civilinių teisių gynybos sistemoje. Autorius prieina išvadą, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse savigyna įtvirtinta kaip viena iš neteisminių civilinių teisių gynybos formų. Magistrantas analizuoja savigynos sąvokos ir turinio probleminius aspektus. Atsižvelgdamas į tai, kaip savigyna Lietuvoje buvo suprantama Statutų galiojimo ir vėlesniais laikais, ir remdamasis savigynos samprata kitų valstybių civiliniuose įstatymuose, jis konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse savigynos samprata yra nepagrįstai susiaurinta. Remiantis atliktu tyrimu, siūloma keisti kai kurias savigyną reglamentuojančias teisės normas. Darbe pateikiama savigynos būdų samprata. Plačiau analizuojamas vienas iš jų – daikto sulaikymas. Magistro darbo autorius atkreipia dėmesį į tai, kad, taikant daikto sulaikymo teisę reglamentuojančias normas praktiškai gali kilti tam... [to full text] / Presented work analyses the institute of the defence of civil rights – self-defence. It has been known in Lithuania for a very long time. Self-defence was forbidden when Lithuania was occupied by the Soviet Union. As this institute only appeared in the modern civil law in Lithuania together with the new Civil Code, it has not yet been analyzed by Lithuanian law theoreticians in more detail. Practice of courts applying legal norms which regulate self-defence is also limited. All the above mentioned reasons have influenced the author’s decision to analyze civil-defense in the Lithuanian civil law in greater detail.

Darbo teisių ir pareigų įgyvendinimas apibrėžiamas kaip teisės normų įgyvendinimas esant faktiniams teisiniams santykiams. Vien tik elgesio taisyklių (darbo teisių ir pareigų) darbo teisinių santykių subjektams nustatymas teisės normų pagalba, tai dar nereiškia teisės normos įgyvendinimo. Teisės norma pradeda veikti atsiradus juridiniam faktui, kitaip tariant, teisės norma įgyvendinama, kai tik atsiranda joje numatytų situacijų ir aplinkybių. Taigi darbo teisių ir pareigų įgyvendinimas pasiekiamas šiomis darbo teisių ir pareigų įgyvendinimo stadijomis: visų pirma turi būti sukuriamos pačios darbo teises ir pareigas formuluojančios teisės normos, antra, turi atsirasti juridinis faktas, o fiziniai ir juridiniai asmenys turi turėti darbinį teisnumą ir veiksnumą ir taip prieinama prie teisinio santykio, esančio teisės normos įgyvendinimo rezultatu. Tam, kad darbo teisės ir pareigos būtų ne deklaratyvios, bet ir realiai įgyvendinamos, būtina garantuoti darbo subjektams galimybę pasinaudoti teisėtais darbo teisių gynimo būdais, iš kurių svarbiausi yra darbo teisių savigyna ir darbo teisių gynimas, pasinaudojant kompetentingomis valstybės ar nevalstybinėmis institucijomis. Tiesiogiai įgyvendinant teisės normą, praktikoje susiduriama su įvairiomis problemomis: nereti atvejai, kai teisės normos yra suprantamos skirtingai ir subjektyviai, tokiai pačiai situacijai yra nustatomas skirtingas teisinis reguliavimas, o dėl gyvenimo ir socialinės elgsenos, kuriai norima daryti įtaką, kaitos... [toliau žr. visą tekstą] / Implementation of labour rights and duties is defined as implementation of legal rules under actual legal relationship. Establishing the code of conduct (labour rights and duties) for the entities engaged in labour legal relationship with the help of legal rules alone does not mean implementation of legal rule. Legal rule starts functioning after the appearance of legal fact, in other words, legal rule is implemented as soon as the foreseen situations and circumstances appear therein. Thus, implementation of labour rights and duties is achieved through the following stages of implementation of labour rights and duties: firstly, the very legal rules formulating labour rights and duties should be established; secondly, legal fact should emerge, and natural as well as legal entities should have labour legal capacity, and in this way it comes to legal relationship existing as the result of legal rule implementation. In order labour rights and duties were not only declarative, but also really implemented, it is necessary to guarantee the possibility for labour entities to make use of legal methods for protection of labour rights, where the most important are self-protection of labour rights and protection of labour rights by using competent public or independent institutions. In direct implementation of legal rule various problems are faced in practice: quite often cases are when legal rules are understood differently and subjectively, different legal regulation is established for... [to full text]

Prevencinė savigyna laikoma teisėta pagal tarptautinę teisę tik tada, kai jos panaudojimą sankcionuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Darbe bandoma įrodyti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, dėl bendro sutarimo tarp jos nuolatinių narių nebuvimo ir veto teisės dažno naudojimo, prevencinės savigynos panaudojimą sankcionuoja itin retai. Kyla problema – dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos neefektyvumo sankcionuojant prevencinės savigynos naudojimą, valstybės prevencinę savigyną įgyvendina pačios, tuo pažeisdamos vieną pagrindinių tarptautinės teisės principų – jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Šita „patinė situacija“ paskatino kai kurias didžiąsias valstybes (Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatines nares), ignoruojant tarptautinę teisę, savo karinėse doktrinose numatyti vienašališką prevencinės savigynos naudojimo galimybę. Susidariusi situacija reikalauja spręsti šią problemą arba legalizuojant prevencinės savigynos naudojimą, arba ieškant būdų kaip priversti Saugumo Tarybą vykdyti savo pirminį uždavinį – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Darbo tikslas – atskleisti valstybių prevencinės savigynos naudojimo problematiką, akcentuojant Vidurio Rytų regioną. Tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai: 1. Aptarti jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo sampratą, šio principo įtvirtinimą šiuolaikinėje teisėje bei jo išimtis. 2. Išanalizuoti valstybių savigynos rūšis bei rasti lietuviškus atitikmenis valstybių savigynos rūšių - preemptive ir preventive... [toliau žr. visą tekstą] / The paper attempts to prove that the United Nations Security Council (UNSC) due to the absence of mutual agreement between its permanent members and frequent usage of veto right, sanctions the usage of preventive self-defence notably rarely. The problem then occurs: because of the ineffectiveness of the UNSC in sanctioning the usage of preventive self-defence, the states implement the preventive self-defence by themselves, in this way violating one of the main international law principles – refraining from threatening or using force principle. This situation encouraged some big states (permanent members of the UNSC) to foresee the possibility to use unilateral preventive self-defence in their military doctrines in this way ignoring international law. The current situation requires dealing with this issue either legalizing the usage of preventive self-defence or searching for the ways how to force the UNSC to implement its primary task – to maintain international peace and security. The goal of the paper – to reveal the issues of the states’ usage of preventive self-defence emphasizing the Middle East region. The following objectives have been formulated for achieving the goal: 1. To discuss the concept of refraining from threatening or using force principle, the consolidation of this principle in contemporary law as well as analysis of exceptions. 2. To analyze the types of states’ self-defence and find Lithuanian equivalents to English terms of states’ self-defence types:... [to full text]

Cyber has been around for over a decade and yet we are still faces with a situation of a very weak or rather no regulation. This is being heavily influenced by our weak technological development and due to the nature of cyberspace and the Internet. Cyber warfare poses interesting questions for us. It is one of a kind type of warfare, the one we cannot see or feel, but it‘s impacts are instantaneous and potentially devastating. States and scholars agree on that. This thesis attempts to explore possibilities of application of existing international laws to amend this situation and answer the questions if it is adequate or at all possible. While scholars are still arguing about the basics of what cyber warfare and cyberspace actually is, it keeps on evolving. States on the other hand have recognized the potential threat of cyber warfare a long time ago and are attempting to mend the existing legal void, however not successfully. The effects of their efforts are limited only to a small number of States. States who are not willing to give up their cyber capability would also stay clear from such international legislation. International treaties and State practice were analyzed in search of a way to accommodate cyber warfare under the current regime. The findings show that application of existing legal basis to cyber warfare is at best difficult and strained. The reality is that cyber warfare does not fit adequately under any of the legal umbrellas at the moment. Application of... [to full text] / Kibernetinis karas jau egzistuoja daugiau nei dešimtmeti tačiau mes vis dar turime labai silpną šio reiškinio reguliavimą. Tokia situacija yra stipriai įtakota mūsų silpnu techniniu galimybių bei interneto struktūros. Kibernetinis karas yra labai keblus. Tai yra naujoviškas kariavimo būdas kurio mes nematome, bet jo pasekmes gali būti žaibiškos ir niokojančios. Mokslininkai ir pasaulio valstybės tai jau seniai pripažino. Šis darbas bando atskleisti galimybes tarptautines teises reguliavimui kibernetinio karo atžvilgiu, jeigu tai iš viso yra įmanoma. Tačiau mokslininkai vis dar ginčijasi dėl kibernetinio karo ir kibernetines erdvės terminologijos, tuo tarpu kibernetinio karo grėsme tik didėja. Pasaulio valstybes tai suprasdamos bando ištaisyti teisės trukumus, tačiau nesėkmingai. Bet kokie pasiūlymai ir susitarimai galioja tik nedideliam valstybių ratui. O didžiosios valstybės tuo tarpu nenoriai atsisakytu savo kibernetinio pajėgumo. Darbe buvo išanalizuotos tarptautinės sutartys bei valstybių praktika bandant pritaikyti esamus režimus kibernetinio karo reguliacijai. Darytinos išvados, kad esamos tarptautinės teisinės bazės taikymas geriausiu atveju yra sudėtingas ir nenatūralus. Realybė yra tai, kad kibernetiniam karui netinka nei vienas režimas. O toks jo taikymas, deja sukelia daugiau problemų nei buvo prieš tai. Tačiau dar nėra išsemtos visos galimybės ir ateitis gali parodyti teisingą sprendimą. Tuo tarpu valstybes yra pasiruošusios vesti derybas dėl tarptautinės... [toliau žr. visą tekstą]