Valstybės civilinės deliktinės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlyginimo sąlygas reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 1 dalis. Šios normos pagrindu Lietuvos teismuose pareiškiama nemažai ieškinių, todėl pagrindinė nukentėjusiojo garantija gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, - tinkamas normoje numatytų atsakomybės sąlygų aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje. Atlikta pastarųjų metų teismų praktikos analizė atskleidė, kad teismų praktikoje pastebimas neteisėtų veiksmų sampratos plėtimas. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas neteisėtų veiksmų sąrašas nelaikomas baigtiniu. Civilinėje byloje sprendimas dėl veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo, nagrinėjant, ar yra pagrindas atlyginti žalą pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, priimamas nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas procesinis veiksmas buvo skundžiamas baudžiamajame ar administraciniame procese. Išteisinamasis teismo nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime buvo neteisėti. Teismų praktika nacionaliniu lygmeniu sąlygojo, jog esant teisės į teismą per kuo trumpiausią laiką pažeidimui, galimybė reikalauti žalos atlyginimo pagal LR CK 6.272 straipsnį 1 dalį yra laikoma teisinės gynybos priemone... [toliau žr. visą tekstą] / Provisions of state's liability in the cases of damage resulting either from unlawful conviction, or unlawful arrest, as a measure of suppression, as well as from unlawful detention, or application of unlawful procedural measures of enforcement, or unlawful infliction of administrative penalty - arrest - are contained in Article 6.272 part I of the Civil Code. This provision is the legal basis for many lawsuits that are submitted to Lithuanian courts. Therefore, the proper interpretation of the provisions provided by the law in court practice is the main guarantee for the aggrieved person to receive just compensation for the damage. The analysis of courts' practice of late years reveals that the concept of unlawful actions has been broadened. The list of actions envisaged in Article 6.272 part I of the Civil Code is not finite. The decision of lawfulness or unlawfulness of actions in a civil case while analyzing existence of right to the compensation of damage in accordance with Article 6.272 part I of the Civil Code is taken irrespective of the fact whether the aggrieved person lodged a complaint of particular procedural decision in criminal or administrative proceedings. The decision, by which the person has been acquitted, is not a presumption to declare in a civil case that the whole criminal proceedings, as well as certain actions of officers in pre-trial investigation, were unlawful. Court's practice stipulated that in case of the breach of "reasonable time" requirement... [to full text]

Pagrindinė kliūtis taikyti valstybei civilinę atsakomybę ilgą laiką buvo valstybės imuniteto (arba suvereno imuniteto, arba įstatymų leidėjo imuniteto) doktrina, kuri neleidžia taikyti valstybei deliktinės atsakomybės už viešojoje srityje atliktus veiksmus. Šis principas kildinamas iš anglų karalių teisės. Šiandien imuniteto egzistavimą bandoma teisinti valstybės turto apsaugos svarba, siekiu užtikrinti valdžių padalijimo principo veikimą, institucijos, turinčios kompetenciją nagrinėti bylas prieš valstybę (ar įstatymų leidėją), nebuvimu, adekvačių teisių gynimo būdų egzistavimu, išrinktų valdžios atstovų pozicijos stiprinimu bei tradicija. Viduramžiška imuniteto doktrina yra nesuderinama demokratinių valstybių principais, tad turi būti visiškai pašalinta. Lietuvos Teismų praktika šios doktrinos egzistavimo Lietuvoje nepripažįsta. Įstatymų leidėju paprastai laikomas subjektas, kuriam suteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Lietuvoje įstatymų leidėju laikomas Parlamentas bei Tauta. Įstatymų leidėjo kompetenciją ir diskreciją riboja Konstitucijoje nustatyti bei prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Tarptautinių sutarčių pagrindu, pavyzdžiui, EŽTK, Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti pagrindines teises asmenims, esantiems jos jurisdikcijoje. Įstatymas, pažeidžiantis tokią tarptautinę sutartį, laikytinas neteisėtu, tačiau nacionalinė teisė jokiai institucijai nėra suteikusi kompetencijos tikrinti įstatymų atitikimą tarptautinėms... [toliau žr. visą tekstą] / A main let to apply tort liability to the state is the principle of sovereign immunity (or state immunity; or legislator immunity), derived from Medieval English law, which says that government is immune from tort liability. Today remains of sovereign immunity doctrine usually is justified by: the importance of protecting government treasuries; separation of powers; the absence of authority for suits against the government; the existence of adequate alternative remedies; strengthening the position of elected politicians; and tradition. The doctrine of immunity is inconsistent with the main principles, recognized by democratic countries, so has no place in democracy and should be repealed entirely. The legislator is a subject, who has a right to make a final and unchallenged decision in the law making process. In Lithuania there are two legislators: the Parliament (Seimas) and the Nation. Competence and discretionary powers of legislature are limited by the Constitution and obligations of the state under the international and European Community law. By international contracts, such as European Convention of Human rights, Lithuania is obliged to confer the main rights to individuals in its jurisdiction. The national law that violates such provisions must be held unlawful, but there are no national institutions that have a competence to state that violation. Individuals may get remedy only if the European Court of Human Rights states the violation; in the same judgment the Court... [to full text]