Heideggerio ontologinė perspektyva regi Vakarų filosofijos tradiciją kaip metafizinę-ontinę mąstymo paradigmą. Tradicinė filosofija atsiskleidžia kaip mąsčiusi esinio būties prasmę atsietai nuo pačios būties, o būtį svarsčiusi esinio kategorijomis. Toks mąstymas, žvelgiant iš ontologinės perspektyvos, pasirodo kaip objektiškas tikrovės vertinimas pateikiantis prasmę užveriančias definicijas. Siekdamas neuzurpuojančio, autentiško būties mąstymo, Heideggeris susitelkia ties negatyviosios teologijos Dievo mąstymo strategija. Brandžiausias via negativa paradigmos atstovas, Mokytojas Eckhartas, mąsto Dievą atsisakęs visų jo įvaizdžių ir vardų. Ši Abgescheidenheit, Gelassenheit strategija, leidžia Mokytojui Eckhartui patirti Dievą kaip Niekį nepaverčiant jo esiniu. Pasitelkęs tokią mąstymo paradigmą Heideggeris prabyla apie būtį kaip bepagrindiškumą, Abgrund. Tokiu būdu, ontologinis mąstymas nepretenduoja adekvačiai išreikšti, apibrėžti būtį, bet siekia ją išgirsti, patirti. Jis tampa maldingu, būties pasalptį „saugančiu“ mąstymu.Tokia mąstymo paradigma peržengia filosofijos, kaip logikos ribas, ir atveria kelią postmetafizinei filosofijai. / Ontological Heidegger‘s perspective sees the tradition of Western Phylosophy as metaphysical thinking which has an ontic form. As Heidegger maintains traditional philosophy shows itself as a thought which separates the being from its Being and beside this talks about Being with using categories of being (thing). And so fundamental ontology discloses such methaphysical paradigm as objectical evaluation of reality which says nothing about meaning of Being in real. Heidegger himself seeks for the way of thought which would not usurp the Being and the meaning of it. For this reason he turns to the paradigm of via negativa and follows the strategy of Meister Eckhart in which God has been expressed as Nothing. The main words (and the meaning of them) of Meister Eckhart such as Abgescheidenheit and Gelassenheit inspire Heidegger and let him to think of Being as an Absence, Abgrund, Nothing. Such a way of thinking does not try to represent the Being adequately, but rather becomes a paradigm of prayfull thinking were Being shows up as a Mistery. Heidegger‘s ontological thought oversteps Methaphysics and opens the way to postmethaphysical thought.

Thinking of difference in this dissertation is presented by a philosophical reconstruction of the notion of “ontological difference” in the philosophy of Martin Heidegger, and of the notion of ethical difference in the philosophy of Emmanuel Levinas. It is shown that while in Western philosophy even before Heidegger there was research and intellectual developments regarding difference, difference itself was not considered a philosophical problem. It is in Heidegger’s philosophy that one first finds formulated the problem of difference or the philosophical problem of difference as the founding principle of philosophy and Western spirituality itself. Through an analysis of Dasein (“being there”), temporality, and the two different ways of being of entities, as found elaborated in his early work Being and Time, it is shown that the notion of ontological difference is first of all the perspective of thinking from which Heidegger raises the question of the meaning of being. Further, by discussing other fundamental problems of philosophy, such as those which arise with the concepts of time, truth, ground, and identity, it is shown how in Heidegger’s philosophy the problem of ontological difference is formulated. The latter problem opens the possibility of rethinking the essence of metaphysical thinking, which is seen by Heidegger as a forgetfulness of being and difference. The dissertation shows that there is an ambiguity in Heidegger’s conception of ontological difference:... [to full text] / Disertacijoje skirties mąstymas pristatomas rekonstruojant ontologinio skirtumo plėtotę Heideggerio filosofijoje bei etinio skirtumo plėtotę Levino filosofijoje. Parodoma, kad nors Vakarų filosofijoje iki Heideggerio ir brėžiami bei svarstomi įvairūs „skirtumai“, filosofine problema skirtumas čia taip ir netampa. Tuo tarpu Heideggerio filosofijoje suformuluojama filosofinė skirties, kaip steigiančio principo, problema. Atliekant štai-būties, laikiškumo, esinių skirtingo buvimo būdų analizę parodoma, kad ontologinis skirtumas visų pirma yra mąstymo perspektyva iš kurios Heideggeris kelia būties prasmės klausimą. Aptariant kitas fundamentalias filosofijos problemas – laiko, tiesos, pagrindo, tapatybės, atskleidžiama, kaip Heideggerio filosofijoje suformuluojama ontologinio skirtumo problema. Tai atveria galimybę permąstyti metafizinio mąstymo esmę, kuri Heideggerio pamatoma kaip būties, o drauge ir kaip skirtumo užmarštis. Ontologinio skirtumo dviprasmiškumas atskleidžiamas parodant ontologinį skirtumą kaip pačią metafizikos prielaidą bei numatant metafizikos įveikos galimybę. Pereinant prie Levino skirties sampratos analizės, parodoma, kad skirties mąstymas yra, viena vertus, tai kas jungia šiuos du mąstytojus, antra vertus, tai kas juos labiausiai ir atskiria. Disertacijoje analizuojama, kuria prasme ontologinis skirtumas yra Levino skirties mąstymo išeities taškas bei atskleidžiama, kaip performuluojama skirties problema. Būties ir esinio skirtumo radikalizavimas ir... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje skirties mąstymas pristatomas rekonstruojant ontologinio skirtumo plėtotę Heideggerio filosofijoje bei etinio skirtumo plėtotę Levino filosofijoje. Parodoma, kad nors Vakarų filosofijoje iki Heideggerio ir brėžiami bei svarstomi įvairūs „skirtumai“, filosofine problema skirtumas čia taip ir netampa. Tuo tarpu Heideggerio filosofijoje suformuluojama filosofinė skirties, kaip steigiančio principo, problema. Atliekant štai-būties, laikiškumo, esinių skirtingo buvimo būdų analizę parodoma, kad ontologinis skirtumas visų pirma yra mąstymo perspektyva iš kurios Heideggeris kelia būties prasmės klausimą. Aptariant kitas fundamentalias filosofijos problemas – laiko, tiesos, pagrindo, tapatybės, atskleidžiama, kaip Heideggerio filosofijoje suformuluojama ontologinio skirtumo problema. Tai atveria galimybę permąstyti metafizinio mąstymo esmę, kuri Heideggerio pamatoma kaip būties, o drauge ir kaip skirtumo užmarštis. Ontologinio skirtumo dviprasmiškumas atskleidžiamas parodant ontologinį skirtumą kaip pačią metafizikos prielaidą bei numatant metafizikos įveikos galimybę. Pereinant prie Levino skirties sampratos analizės, parodoma, kad skirties mąstymas yra, viena vertus, tai kas jungia šiuos du mąstytojus, antra vertus, tai kas juos labiausiai ir atskiria. Disertacijoje analizuojama, kuria prasme ontologinis skirtumas yra Levino skirties mąstymo išeities taškas bei atskleidžiama, kaip performuluojama skirties problema. Būties ir esinio skirtumo radikalizavimas ir... [toliau žr. visą tekstą] / Thinking of difference in this dissertation is presented by a philosophical reconstruction of the notion of “ontological difference” in the philosophy of Martin Heidegger, and of the notion of ethical difference in the philosophy of Emmanuel Levinas. It is shown that while in Western philosophy even before Heidegger there was research and intellectual developments regarding difference, difference itself was not considered a philosophical problem. It is in Heidegger’s philosophy that one first finds formulated the problem of difference or the philosophical problem of difference as the founding principle of philosophy and Western spirituality itself. Through an analysis of Dasein (“being there”), temporality, and the two different ways of being of entities, as found elaborated in his early work Being and Time, it is shown that the notion of ontological difference is first of all the perspective of thinking from which Heidegger raises the question of the meaning of being. Further, by discussing other fundamental problems of philosophy, such as those which arise with the concepts of time, truth, ground, and identity, it is shown how in Heidegger’s philosophy the problem of ontological difference is formulated. The latter problem opens the possibility of rethinking the essence of metaphysical thinking, which is seen by Heidegger as a forgetfulness of being and difference. The dissertation shows that there is an ambiguity in Heidegger’s conception of ontological difference:... [to full text]

Pasirinktos temos aktualumas išplaukia iš lietuvių filosofijos palikimo tyrinėjimo ir plėtojimo svarbos. Filosofinės minties raidos dabartis ir ateitis neatsiejama nuo praeities mąstytojų kūrybos įsisavinimo ir vertinimo. Vinco Vyčino mąstymas nusipelno dėmesio, nes iki šiol yra menkai tyrinėtas, nėra pakankamai integruotas į mūsų filosofinę apyvartą. Disertacija yra reikšminga pirmiausia tuo, kad, nagrinėjant Vyčino keltus probleminius klausimus ir aptariant reikšmingiausias jo filosofines sampratas, tyrinėjama jo mąstymo konceptualioji metodinė pusė, įvertinamas mąstytojo nuoseklumas ir savitumas, tęsiant Vakarų filosofijos fenomenologinį projektą. Gretinant Vyčino kūrybą su kitų lietuvių išeivijos filosofų tyrimais, disertacijoje pabrėžiama, kad juos sieja išskirtinis dėmesys senajam lietuviškam gyvenimo būdui ir iš jo kylantiems mąstymo ypatumams. Disertacijoje parodoma, kad, sekdamas Edmundo Husserlio raginimu eiti prie pačių daiktų, ieškodamas betarpiško sąlyčio su pasauliu ir bandydamas pagrįsti mąstymo pirmapradiškumą, Vyčinas daugiausia plėtoja Martino Heideggerio idėjas, padariusias didžiausią įtaką visam jo filosofiniam mąstymui. Pažymėtina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, persikėlęs į Vakarus ir apsistojęs Freiburge, Vyčinas intensyviai studijavo Heideggerio filosofiją, su kuria susipažino dar Antano Maceinos paskaitose, besimokydamas Vytauto Didžiojo universitete. Rašant disertaciją siekiama išryškinti Vyčino mąstymo savarankiškumą, įžvelgti jo minties... [toliau žr. visą tekstą] / Problem Analyzed in Dissertation Relevance of topic comes from the importance of development of heritage of Lithuanian philosophy. Present and future evolution of philosophy cannot be detached from analysis and evaluation of thinkers from the past. Thinking of Vincas Vyčinas is worth our attention because his work is poorly integrated in philosophical discourse. The subject of the dissertation is also important because of problematic questions, which Vyčinas has brought forward. The dissertation investigates his ideas, reveals the conceptual side and originality of his thinking, and evaluates his consistency of following phenomenological philosophy. The dissertation not only highlights specific aspects that we can find both in Vyčinas’ and other Lithuanian diaspora philosophers’ works, but shows exceptional attention to old Lithuanian way of living and their distinctive way of thinking intrinsic to them. The dissertation reveals, that Vyčinas is aware of Edmund Husserl’s phenomenological requirement to get closer to the things themselves, in other words - search for direct encounter with phenomena that brings philosopher closer to primordial thinking. We also emphasize that Vyčinas mostly follows Heidegger, who has made the most significant impact on philosophical thinking on this Lithuanian philosopher. It is important to emphasize that Vyčinas first encountered Heidegger’s ideas during Maceina’s lectures at Vytautas the Great University and after the Second World War he... [to full text]

Pasirinktos temos aktualumas išplaukia iš lietuvių filosofijos palikimo tyrinėjimo ir plėtojimo svarbos. Filosofinės minties raidos dabartis ir ateitis neatsiejama nuo praeities mąstytojų kūrybos įsisavinimo ir vertinimo. Vinco Vyčino mąstymas nusipelno dėmesio, nes iki šiol yra menkai tyrinėtas, nėra pakankamai integruotas į mūsų filosofinę apyvartą. Disertacija yra reikšminga pirmiausia tuo, kad, nagrinėjant Vyčino keltus probleminius klausimus ir aptariant reikšmingiausias jo filosofines sampratas, tyrinėjama jo mąstymo konceptualioji metodinė pusė, įvertinamas mąstytojo nuoseklumas ir savitumas, tęsiant Vakarų filosofijos fenomenologinį projektą. Gretinant Vyčino kūrybą su kitų lietuvių išeivijos filosofų tyrimais, disertacijoje pabrėžiama, kad juos sieja išskirtinis dėmesys senajam lietuviškam gyvenimo būdui ir iš jo kylantiems mąstymo ypatumams. Disertacijoje parodoma, kad, sekdamas Edmundo Husserlio raginimu eiti prie pačių daiktų, ieškodamas betarpiško sąlyčio su pasauliu ir bandydamas pagrįsti mąstymo pirmapradiškumą, Vyčinas daugiausia plėtoja Martino Heideggerio idėjas, padariusias didžiausią įtaką visam jo filosofiniam mąstymui. Pažymėtina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, persikėlęs į Vakarus ir apsistojęs Freiburge, Vyčinas intensyviai studijavo Heideggerio filosofiją, su kuria susipažino dar Antano Maceinos paskaitose, besimokydamas Vytauto Didžiojo universitete. Rašant disertaciją siekiama išryškinti Vyčino mąstymo savarankiškumą, įžvelgti jo minties... [toliau žr. visą tekstą] / Problem Analyzed in Dissertation Relevance of topic comes from the importance of development of heritage of Lithuanian philosophy. Present and future evolution of philosophy cannot be detached from analysis and evaluation of thinkers from the past. Thinking of Vincas Vyčinas is worth our attention because his work is poorly integrated in philosophical discourse. The subject of the dissertation is also important because of problematic questions, which Vyčinas has brought forward. The dissertation investigates his ideas, reveals the conceptual side and originality of his thinking, and evaluates his consistency of following phenomenological philosophy. The dissertation not only highlights specific aspects that we can find both in Vyčinas’ and other Lithuanian diaspora philosophers’ works, but shows exceptional attention to old Lithuanian way of living and their distinctive way of thinking intrinsic to them. The dissertation reveals, that Vyčinas is aware of Edmund Husserl’s phenomenological requirement to get closer to the things themselves, in other words - search for direct encounter with phenomena that brings philosopher closer to primordial thinking. We also emphasize that Vyčinas mostly follows Heidegger, who has made the most significant impact on philosophical thinking on this Lithuanian philosopher. It is important to emphasize that Vyčinas first encountered Heidegger’s ideas during Maceina’s lectures at Vytautas the Great University and after the Second World War he... [to full text]

The dissertation investigates Heidegger‘s thinking of being in terms of its relation to the philosophy of Aristotle. Whereas Heidegger‘s texts committed to reconstructing Aristotle‘s philosophy were released and started being translated to other languages relatively recently, the German‘s thinking has so far been rather poorly understood both in Lithuania and in the rest of the world. The Heideggerian phenomenological-hermeneutical exegesis of Aristotle‘s texts is apparently essential not only to the project of Being and Time but also to the thought developed after „the Turn“. When the thinking of the philosopher of the Black Forest is viewed in the background of interpreting Aristotle‘s philosophy, one can also better understand its historic(al) dimension, its relation to the pre-modern (ancient and medieval-Christian), modern and post-modern paradigms. The dissertation defends the thesis that the philosophy of Heidegger as a whole is a double move of destructuring and more primordially restructuring the philosophy of Aristotle (and – together – the Cartesian philosophy that conceptually as well as historically is dependent on Greek ontology). This move is performed by construing the basic concepts of Aristotle in terms of the twofold of being and entity which is enabled by the Christian experience of creatio ex nihilo. Furthermore, the construction of the philosophy of Aristotle in terms of the ontological difference is also a critique of modern and post-moderns paradigms... [to full text] / Disertacijoje tiriamas Heideggerio būties mąstymas jo santykio su Aristotelio filosofija požiūriu. Kadangi Heideggerio tekstai, skirti Aristotelio filosofijos rekonstrukcijai, buvo išleisti ir pradėti versti į kitas kalbas palyginti neseniai, šiuo požiūriu vokiečio mąstymas kol kas gan menkai suprastas ne tik Lietuvoje, bet ir likusiame pasaulyje. Haidegeriškoji fenomenologinė-hermeneutinė Aristotelio tekstų egzegezė, regis, ne tik esminga Būties ir laiko projektui, bet ir po „posūkio“ skleidžiamai minčiai. Žvelgiant į Juodosios Girios filosofo mąstymą Aristotelio filosofijos aiškinimo fone, galima geriau suprasti ir Heideggerio filosofijos istorinį matmenį, jos santykį su ikimoderniąja (antikine ir viduramžiškąja-krikščioniškąja), moderniąja ir postmoderniąja paradigmomis. Disertacijoje ginama tezė, jog Heideggerio filosofija kaip visuma yra dvigubas Aristotelio filosofijos (ir sykiu – nuo graikiškosios ontologijos konceptualiai ir istoriškai priklausomos karteziškosios filosofijos) išardymo ir pirmapradiškesnio atkūrimo judesys. Šis judesys atliekamas Aristotelio pamatines sąvokas aiškinant būties ir esinio dvisklaidos požiūriu, kurį leidžia krikščioniškoji creatio ex nihilo patirtis. Be to, Aristotelio filosofijos aiškinimas ontologinio skirtumo požiūriu yra ir moderniosios bei postmoderniosios paradigmų kritika, nes jos istoriškai ir konceptualiai siejamos su graikų ontologijoje taip pat glūdinčia būties užmarštimi kaip neautentiška šios ontologijos išsklaidos galimybe. ... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje tiriamas Heideggerio būties mąstymas jo santykio su Aristotelio filosofija požiūriu. Kadangi Heideggerio tekstai, skirti Aristotelio filosofijos rekonstrukcijai, buvo išleisti ir pradėti versti į kitas kalbas palyginti neseniai, šiuo požiūriu vokiečio mąstymas kol kas gan menkai suprastas ne tik Lietuvoje, bet ir likusiame pasaulyje. Haidegeriškoji fenomenologinė-hermeneutinė Aristotelio tekstų egzegezė, regis, ne tik esminga "Būties ir laiko" projektui, bet ir po „posūkio“ skleidžiamai minčiai. Žvelgiant į Juodosios Girios filosofo mąstymą Aristotelio filosofijos aiškinimo fone, galima geriau suprasti ir Heideggerio filosofijos istorinį matmenį, jos santykį su ikimoderniąja (antikine ir viduramžiškąja-krikščioniškąja), moderniąja ir postmoderniąja paradigmomis. Disertacijoje ginama tezė, jog Heideggerio filosofija kaip visuma yra dvigubas Aristotelio filosofijos (ir sykiu – nuo graikiškosios ontologijos konceptualiai ir istoriškai priklausomos karteziškosios filosofijos) išardymo ir pirmapradiškesnio atkūrimo judesys. Šis judesys atliekamas Aristotelio pamatines sąvokas aiškinant būties ir esinio dvisklaidos požiūriu, kurį leidžia krikščioniškoji creatio ex nihilo patirtis. Be to, Aristotelio filosofijos aiškinimas ontologinio skirtumo požiūriu yra ir moderniosios bei postmoderniosios paradigmų kritika, nes jos istoriškai ir konceptualiai siejamos su graikų ontologijoje taip pat glūdinčia būties užmarštimi kaip neautentiška šios ontologijos išsklaidos galimybe... [toliau žr. visą tekstą] / The dissertation investigates Heidegger‘s thinking of being in terms of its relation to the philosophy of Aristotle. Whereas Heidegger‘s texts committed to reconstructing Aristotle‘s philosophy were released and started being translated to other languages relatively recently, the German‘s thinking has so far been rather poorly understood both in Lithuania and in the rest of the world. The Heideggerian phenomenological-hermeneutical exegesis of Aristotle‘s texts is apparently essential not only to the project of 'Being and Time' but also to the thought developed after 'the Turn'. When the thinking of the philosopher of the Black Forest is viewed in the background of interpreting Aristotle‘s philosophy, one can also better understand its historic(al) dimension, its relation to the pre-modern (ancient and medieval-Christian), modern and post-modern paradigms. The dissertation defends the thesis that the philosophy of Heidegger as a whole is a double move of destructuring and more primordially restructuring the philosophy of Aristotle (and – together – the Cartesian philosophy that conceptually as well as historically is dependent on Greek ontology). This move is performed by construing the basic concepts of Aristotle in terms of the twofold of being and entity which is enabled by the Christian experience of creatio ex nihilo. Furthermore, the construction of the philosophy of Aristotle in terms of the ontological difference is also a critique of modern and post-moderns... [to full text]