Santrauka Šio magistro darbo tema - F. Nietzsche‘s nihilizmo interpretacija M Heideggerio ir K. Lowith‘o filosofijoje. Analizuojamos dvi F. Nietzsche‘s nihilizmo interpretacijos : M. Heideggerio ir K. Lowith‘o. M. Heideggeriui F. Nietzsche‘s nihilizmo interpretacija aktuali tuo, kad ji atskleidžia, jog ne tik žmogus yra tikrovės kūrėjas, bet kad jau egzistuoja tikrovė, su kuria sąveikaudamas, žmogus rūpinasi savo paties laikina būtimi. Tuo tarpu F. Nietzsche tikrovę įvardijo kaip chaotiškumą, kuriai žmogus siekia suteikti formą. M. Heideggeris, interpretuodamas F. Nietzsche‘s nihilizmą, didžiausią dėmesį skyrė ontologinėms problemos atskleisti, tokioms kaip : Kokia yra žmogaus buvimo prasmė? Koks yra žmogaus santykis su tikrove? Kas yra tiesa? K. Lowith‘o F. Nietzsche‘s nihilizmo interpretacijos aktualumas atsiveria iš filosofinės antropologijos perspektyvos, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas aptarti Vakarų žmonių tarpusavio santykius, kurie ir leido F. Nietzsche‘i išsakyti teiginį, kad nėra jokių moralinių fenomenų, o tik jų interpretacijos. Tuo tarpu K. Lowith‘as manė, kad nėra jokių moralinių fenomenų savyje, tačiau tai dar nereiškia, kad jų nėra žmoguje. Magistro darbe taip pat lyginamos M. Heidegerio ir K. Lowith‘o F. Nietzsche‘s nihilizmo interpretacijos, tai leidžia išryškinti šių filosofų skirtingas prieigas prie F. Nietzsche‘s nihilizmo teorijos. / Summary The master thesis analyzes two interpretations of F. Nietzsche’s nihilism: M. Heidegger’s and K. Lowith’s ones. The interpretation of F. Nietzsche’s nihilism is relevant to M. Heidegger since it reveals the fact that not only a man is the creator of the reality. It already exists and a man interacting with the reality cares for his own temporary entity. Meanwhile, F. Nietzsche named the reality as chaos to which a man seeks to provide form. M. Heidegger, interpreting F. Nietzsche’s nihilism, paid the greatest attention to reveal the ontological problems such as: What is the sense of a man’s being? What is a man’s relationship with the reality? What is the truth? The interpretation of F. Nietzsche’s nihilism is relevant to K. Lowith from the perspective of the philosophical anthropology in which the greatest attention is paid to discuss Western people’s correlation which allowed F. Nietzsche to state that there are no moral phenomena but only their interpretations. On the other hand, K. Lowith thought that there are no moral phenomena in oneself but it does not mean that they are not in a man. M. Heidegger’s and K. Lowith’s interpretations of F. Nietzsche’s nihilism are also compared in the master thesis which allows to highlight these philosophers’ different approaches to the theory of F. Nietzsche’s nihilism.

<p>Predmet istraživanja predstavlja problem jedinstva Aristotelove prve filozofije. Pojmovnost koju Aristotel izgrađuje unutar istraživanja koja su naknadno objedinjena pod imenom Metafizika, određujuća je celokopan potonji razvoj filozofije. U pogledu na datu određenost razvoja povesti filozofije Aristotelovom Metafizikom, suočavanje sa onim &scaron;to je sam Aristotel rekao, kao i sa čitavom tradicijom tumačenja Metafizike, pokazuje se kao problem od su&scaron;tinskog značaja za samorefleksiju pripadnu filozofiji.<br />Početnu tačku istraživanja čini pitanje same mogućnosti razumevanja Aristotelove prve filozofije. U svrhu odgovora na dato pitanje istraživanje polazi od prostora vladajućih interpretacija jedinstva prve filozofije. Unutar datog interpretativnog prostora Aristotelova Metafizika pojavljuje se kao određena protivrečno&scaron;ću svoja dva određenja, pretpostavljena vladajućim interpretacijama: reč je, naime, o protivrečnosti ontolo&scaron;kog (metaphysica generalis) i teolo&scaron;kog (metaphysica specialis) smisla Metafizike. Razvijajući imanentnu kritiku vladajućih interpretacija, tačnije interpretativnog onto-teolo&scaron;kog okvira, istraživanje dolazi do izgradnje vlastitog razumevanja prve filozifije kao dijalektičke arheologije. Dato razumevanje omogućava ne samo to da se Aristotelovoj misli ne nameće novovekovni konktest i smisao razlike ontologija-teologija, već i da se ona zahvati u svom povesno-filozofskom konktestu, odnosno u vezi sa predsokratovskom fizikom i dijalektikom poznog Platona.<br />U svrhu potvrde karaktera Aristotelove prve filozofije kao dijalektičke arheologije, istraživanje nastoji da se izbori za prikaz samog metoda Aristotelove prve filozofije. Smatramo ovo značajnim usled toga &scaron;to Aristotel nigde nije neposredno reflektovao na način vlastitog postupanja u Metafizici i &scaron;to se tek u pogledu na razumevanje načina mi&scaron;ljenja ovde preduzetih Aristotelovih istraživanja možemo izboriti za smisao njihovog jedinstva. Nakon rekonstrukcije Aristotelove endoksičko-dijalektičke i aporetičko-dijalektičke metode, istraživanje nastoji da smisao prve filozofije kao dijalektičke arheologije potvrdi kroz iscrpnu analizu &Lambda; knjige Metafizike, kao jedinog mesta u pogledu na koje se može zadobiti smisao jedinstva prve filozofije.<br />U krajnjem, istraživanje pokazuje da se utvrđivanjem dijalektičko-arheolo&scaron;kog karaktera Aristotelove prve filozofije omogućava zahvatanje jedinstva prve filozofije, koje je onemogućeno vladajućim onto-teolo&scaron;kim horizontom razumevanja Metafizike.</p>

Thinking of difference in this dissertation is presented by a philosophical reconstruction of the notion of “ontological difference” in the philosophy of Martin Heidegger, and of the notion of ethical difference in the philosophy of Emmanuel Levinas. It is shown that while in Western philosophy even before Heidegger there was research and intellectual developments regarding difference, difference itself was not considered a philosophical problem. It is in Heidegger’s philosophy that one first finds formulated the problem of difference or the philosophical problem of difference as the founding principle of philosophy and Western spirituality itself. Through an analysis of Dasein (“being there”), temporality, and the two different ways of being of entities, as found elaborated in his early work Being and Time, it is shown that the notion of ontological difference is first of all the perspective of thinking from which Heidegger raises the question of the meaning of being. Further, by discussing other fundamental problems of philosophy, such as those which arise with the concepts of time, truth, ground, and identity, it is shown how in Heidegger’s philosophy the problem of ontological difference is formulated. The latter problem opens the possibility of rethinking the essence of metaphysical thinking, which is seen by Heidegger as a forgetfulness of being and difference. The dissertation shows that there is an ambiguity in Heidegger’s conception of ontological difference:... [to full text] / Disertacijoje skirties mąstymas pristatomas rekonstruojant ontologinio skirtumo plėtotę Heideggerio filosofijoje bei etinio skirtumo plėtotę Levino filosofijoje. Parodoma, kad nors Vakarų filosofijoje iki Heideggerio ir brėžiami bei svarstomi įvairūs „skirtumai“, filosofine problema skirtumas čia taip ir netampa. Tuo tarpu Heideggerio filosofijoje suformuluojama filosofinė skirties, kaip steigiančio principo, problema. Atliekant štai-būties, laikiškumo, esinių skirtingo buvimo būdų analizę parodoma, kad ontologinis skirtumas visų pirma yra mąstymo perspektyva iš kurios Heideggeris kelia būties prasmės klausimą. Aptariant kitas fundamentalias filosofijos problemas – laiko, tiesos, pagrindo, tapatybės, atskleidžiama, kaip Heideggerio filosofijoje suformuluojama ontologinio skirtumo problema. Tai atveria galimybę permąstyti metafizinio mąstymo esmę, kuri Heideggerio pamatoma kaip būties, o drauge ir kaip skirtumo užmarštis. Ontologinio skirtumo dviprasmiškumas atskleidžiamas parodant ontologinį skirtumą kaip pačią metafizikos prielaidą bei numatant metafizikos įveikos galimybę. Pereinant prie Levino skirties sampratos analizės, parodoma, kad skirties mąstymas yra, viena vertus, tai kas jungia šiuos du mąstytojus, antra vertus, tai kas juos labiausiai ir atskiria. Disertacijoje analizuojama, kuria prasme ontologinis skirtumas yra Levino skirties mąstymo išeities taškas bei atskleidžiama, kaip performuluojama skirties problema. Būties ir esinio skirtumo radikalizavimas ir... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje skirties mąstymas pristatomas rekonstruojant ontologinio skirtumo plėtotę Heideggerio filosofijoje bei etinio skirtumo plėtotę Levino filosofijoje. Parodoma, kad nors Vakarų filosofijoje iki Heideggerio ir brėžiami bei svarstomi įvairūs „skirtumai“, filosofine problema skirtumas čia taip ir netampa. Tuo tarpu Heideggerio filosofijoje suformuluojama filosofinė skirties, kaip steigiančio principo, problema. Atliekant štai-būties, laikiškumo, esinių skirtingo buvimo būdų analizę parodoma, kad ontologinis skirtumas visų pirma yra mąstymo perspektyva iš kurios Heideggeris kelia būties prasmės klausimą. Aptariant kitas fundamentalias filosofijos problemas – laiko, tiesos, pagrindo, tapatybės, atskleidžiama, kaip Heideggerio filosofijoje suformuluojama ontologinio skirtumo problema. Tai atveria galimybę permąstyti metafizinio mąstymo esmę, kuri Heideggerio pamatoma kaip būties, o drauge ir kaip skirtumo užmarštis. Ontologinio skirtumo dviprasmiškumas atskleidžiamas parodant ontologinį skirtumą kaip pačią metafizikos prielaidą bei numatant metafizikos įveikos galimybę. Pereinant prie Levino skirties sampratos analizės, parodoma, kad skirties mąstymas yra, viena vertus, tai kas jungia šiuos du mąstytojus, antra vertus, tai kas juos labiausiai ir atskiria. Disertacijoje analizuojama, kuria prasme ontologinis skirtumas yra Levino skirties mąstymo išeities taškas bei atskleidžiama, kaip performuluojama skirties problema. Būties ir esinio skirtumo radikalizavimas ir... [toliau žr. visą tekstą] / Thinking of difference in this dissertation is presented by a philosophical reconstruction of the notion of “ontological difference” in the philosophy of Martin Heidegger, and of the notion of ethical difference in the philosophy of Emmanuel Levinas. It is shown that while in Western philosophy even before Heidegger there was research and intellectual developments regarding difference, difference itself was not considered a philosophical problem. It is in Heidegger’s philosophy that one first finds formulated the problem of difference or the philosophical problem of difference as the founding principle of philosophy and Western spirituality itself. Through an analysis of Dasein (“being there”), temporality, and the two different ways of being of entities, as found elaborated in his early work Being and Time, it is shown that the notion of ontological difference is first of all the perspective of thinking from which Heidegger raises the question of the meaning of being. Further, by discussing other fundamental problems of philosophy, such as those which arise with the concepts of time, truth, ground, and identity, it is shown how in Heidegger’s philosophy the problem of ontological difference is formulated. The latter problem opens the possibility of rethinking the essence of metaphysical thinking, which is seen by Heidegger as a forgetfulness of being and difference. The dissertation shows that there is an ambiguity in Heidegger’s conception of ontological difference:... [to full text]

Magistrinio darbo tikslas - parodyti Aristotelio metafizikos Vienio teoriją santykyje su šiuolaikinio mokslo teorinėmis paradigmomis. Darbą sudaro 4 dalys: „Galimybės ir tikrovės samprata Aristotelio Metafizikoje, „Elementų tarpusavio sąveika“, „Judėjimas ir kryptis“, „Santykio trejybiškumas“. Dalis tarpusavyje sieja bendra – judėjimo krypties pokyčio ir emocinio išgyvenimo įtakos šiam pokyčiui paieška. Suformuluojamas Substancinio kitimo ir elementų sąveikos dėsnis, kuris teigia, jog „substancinis kitimas ir elementų sąveika vyksta skirtingomis kryptimis.“ Darbe pagrindžiama nuomonė, jog psichiniai reiškiniai vyksta pagal du skirtingus judėjimo dėsnius: patyrimas – substancinio kitimo principu, o pažinimas – elementų sąveikos principu. Daroma išvada, jog etiniai žmogaus sprendimai, turėtų būti grindžiami elementų sąveikos principu. Emociniai žmogaus išgyvenimai turėtų būti interpretuojami asmens santykyje su aplinka, pažinimą nukreipiant į skausmą keliančius išgyvenimus, o ne į skausmą sukeliantį objektą. Tyrimo išvados gali būti teoriniu pagrindu atliekant psichologinį empirinį tyrimą. Tyrimo metodas - analitinis lyginamasis. / The aim of the Master’s Thesis is to show the theory of oneness in Aristotle‘s Metaphysics as a relationship to the theoretical paradigms of contemporary science. The thesis consists of the following 4 parts: “Conception of Possibility and Reality in Aristotle‘s Metaphysics”, “Mutual Interaction of Elements”, “Movement and Direction”, and “Trinitarian Nature of Relationship”. The parts are connected by the common search for the change in the direction of movement and the impact of an emotional experience on that change. The law of the interaction between substantial fall and elements has been formulated, stating that “the interaction between substantial fall and elements happens in different directions”. The thesis finds the basis of the opinion that psychic phenomena occur according to these two different laws of movement: as regards experience, according to the principle of change, while in the case of knowledge, according to the principle of the interaction of elements. Individual‘s ethical choices should be based on the principle of the interaction of elements. Emotional experiences should be interpreted in the light of individual‘s relationship to the environment, and the knowledge should be directed to the painful experiences, rather than to the object that causes them. The conclusions of the study can serve as a theoretical basis for the psychological-empirical investigation. The study uses analytical comparative method.

Šiame tyrime atliekamas dvejopo pobūdžio darbas. Naudojantis plačiu Martino Heideggerio raštų palikimu, siekiama artikuliuoti šio filosofo metafizikos sampratos pamatinius dalykus. Šis siekis atliekamas naudojantis viso kūrybinio Heideggerio laikotarpio tekstais. Taigi yra suspenduojamas vadinamojo Kehre (posūkio) motyvas, kaip ypatingos svarbos įvykis šio mąstytojo intelektualinėje biografijoje. Pasirinkta metafizikos artikuliacijos prieiga vyksta dviem svarbiausiais lygiais: išskiriami pagrindiniai probleminiai momentai, vadintini lūžiniais metafizikos sampratos įvykiais ir jie artikuliuotini pasitelkus atskirų filosofijos istorijos laikotarpio mąstytojų, atliekančių su šiais esminiais sampratos kaitos momentais sietinų mąstymo paradigmų įtvirtinimo, veiksmus. Heideggerio metafizikos sampratos eksplikacija sudaro galimybes diskutuoti su tokia metafizikos koncepcija. Ši neformali diskusija tampa antruoju šio tyrimo sluoksniu. Šalia heidegeriškos metafizikos sampratos yra keliami poleminiai klausimai, taip siekiant suvokti ir pateikti esminius metafizikos unikalumo bruožus. Turint omenyje Heideggerio filosofijos įtaką humanitarinių mokslų korpusui, atsižvelgiant į jo metafizikos, kaip filosofijos pabaigos interpretaciją, tyrimas gali būti laikytinas savotiškais prolegomenais nagrinėti XX amžiuje iškylančias pagrindines filosofines problemas. / In this study is accomplished the dual character of the work. In use of a wide legacy of Martin Heidegger’s texts, author is trying to articulate the metaphysical concept of reference points of this philosopher. This goal is carried out through the Heidegger's texts of his entire creative period. Thus is suspended the motif of the so-called Kehre (Turn), as the key event in the intellectual biography of the thinker. Pick of approach of the metaphysical articulation is proceeding on two prime levels: the main problematic moments are highlighted, called as the turning-point of events of the metaphysical concept and these events are articulated in use through the different thinkers in the history of philosophy in their actions to solidify the paradigm of thought in essential moments of concept's changes. Heidegger's explication of the concept of metaphysics is open up the possibility of discussion with philosopher's concept. This informal discussion became a second layer of this study. In addition to heideggerian metaphysical concept, the polemic issues are raised up, to understand and provide readers with the essential features of the uniqueness of metaphysics. In a view of the Heidegger’s influence to corpus of the humanities, according to his interpretation of metaphysics, named as The End of Philosophy, the study may be regarded as some sort of prolegomena to examine the key philosophical problems, highlighted in the XXth century.

Disertacija yra teorinis kantiškosios patyrimo sampratos tyrimas, kuriame nagrinėjamas Kanto epistemologinis apriorizmas, grindžiamas skirtimi tarp juslinės medžiagos ir konceptualinės pažinimo formos bei Kanto pažinimo teorijos metafizinė dalis. Tam tikrus metafizinius aspektus išreiškia kita svarbi kantiškoji skirtis tarp „daikto savaime“ ir „reiškinio“. Pastaroji skirtis yra integrali Kanto patyrimo teorijos dalis ir ji yra artimai susijusi su Kanto epistemologija. Disertacijoje pateikiamais argumentais siekiama parodyti abiejų pagrindinių kantiškųjų skirčių svarbius aspektus ir filosofines implikacijas, ir ypač svarbą daikto savaime idėjos, kuri išreiškia tam tikrų metafizinio ir empirinio pažinimo ribų supratimą Kanto patyrimo teorijoje. Disertacijoje kritikuojami įvairūs požiūriai į Kanto patyrimo teorijos dalis, taip pat remiamasi įvairių Kanto filosofijos interpretatorių ir tyrėjų veikalais. Istorinė kantiškosios patyrimo sampratos recepcijos apžvalga leido pateikti argumentus, kurie Kanto patyrimo sampratą supriešina su metafiziniu realizmu, su filosofija, grindžiama mąstymo ir būties vienove, ir su naiviuoju epistemologiniu realizmu. Taip pat tyrimas išryškina Kanto filosofinės patyrimo teorijos metafizinį nominalizmą ir epistemologinį realizmą. / The dissertation is a theoretical inquiry into Kantian conception of experience. It includes investigation of Kant’s epistemological apriorism, which is based on the difference between sensuous mater and conceptual form of cognition and the investigation of metaphysical part of Kantian theory of cognition. Certain metaphysical aspects are introduced by another significant distinction between “thing-in-itself” and “appearance”. The last difference is integral part of Kant’s theory of experience; it is closely combined with Kant’s epistemology. Polemics of the dissertation tends to show the significant aspects and philosophical implications of both main distinctions and especially the importance of idea of the thing-in-itself, which expresses certain understanding of the limits of metaphysical and empirical cognition in Kantian theory of experience. Present work not only criticizes various views on certain parts of Kant’s theory of experience, but at the same time uses the wide variety of other significant works of interpreters and investigators of Kant’s philosophy as well. The historical review of the reception of Kantian conception of experience enabled to present arguments contrasting Kant’s theory of experience with metaphysical realism and with the philosophy grounded on the postulate of unity of thinking and being and with naïve epistemological realism. Also research highlights metaphysical nominalism and epistemological realism apparent in Kant’s philosophical theory on... [to full text]

Disertacija yra teorinis kantiškosios patyrimo sampratos tyrimas, kuriame nagrinėjamas Kanto epistemologinis apriorizmas, grindžiamas skirtimi tarp juslinės medžiagos ir konceptualinės pažinimo formos bei Kanto pažinimo teorijos metafizinė dalis. Tam tikrus metafizinius aspektus išreiškia kita svarbi kantiškoji skirtis tarp „daikto savaime“ ir „reiškinio“. Pastaroji skirtis yra integrali Kanto patyrimo teorijos dalis ir ji yra artimai susijusi su Kanto epistemologija. Disertacijoje pateikiamais argumentais siekiama parodyti abiejų pagrindinių kantiškųjų skirčių svarbius aspektus ir filosofines implikacijas, ir ypač svarbą daikto savaime idėjos, kuri išreiškia tam tikrų metafizinio ir empirinio pažinimo ribų supratimą Kanto patyrimo teorijoje. Disertacijoje kritikuojami įvairūs požiūriai į Kanto patyrimo teorijos dalis, taip pat remiamasi įvairių Kanto filosofijos interpretatorių ir tyrėjų veikalais. Istorinė kantiškosios patyrimo sampratos recepcijos apžvalga leido pateikti argumentus, kurie Kanto patyrimo sampratą supriešina su metafiziniu realizmu, su filosofija, grindžiama mąstymo ir būties vienove, ir su naiviuoju epistemologiniu realizmu. Taip pat tyrimas išryškina Kanto filosofinės patyrimo teorijos metafizinį nominalizmą ir epistemologinį realizmą. / The dissertation is a theoretical inquiry into Kantian conception of experience. It includes investigation of Kant’s epistemological apriorism, which is based on the difference between sensuous mater and conceptual form of cognition and the investigation of metaphysical part of Kantian theory of cognition. Certain metaphysical aspects are introduced by another significant distinction between “thing-in-itself” and “appearance”. The last difference is integral part of Kant’s theory of experience; it is closely combined with Kant’s epistemology. Polemics of the dissertation tends to show the significant aspects and philosophical implications of both main distinctions and especially the importance of idea of the thing-in-itself, which expresses certain understanding of the limits of metaphysical and empirical cognition in Kantian theory of experience. Present work not only criticizes various views on certain parts of Kant’s theory of experience, but at the same time uses the wide variety of other significant works of interpreters and investigators of Kant’s philosophy as well. The historical review of the reception of Kantian conception of experience enabled to present arguments contrasting Kant’s theory of experience with metaphysical realism and with the philosophy grounded on the postulate of unity of thinking and being and with naïve epistemological realism. Also research highlights metaphysical nominalism and epistemological realism apparent in Kant’s philosophical theory on... [to full text]