FIZINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ ŽMONIŲ GYVENIMO PRASMĖS PATYRIMAS Situacijoje, kai žmogaus fizinės galios yra reikšmingai apribotos, vieninteliai tikri pagalbos resursai gali būti dvasiniai. Būtent tai, kas nepaisant praradimų padeda žmogui jausti pasitenkinimą gyvenimu ir savimi, kame jis įžvelgia stiprybės ir atspirties šaltinius, kas jo gyvenimą, nepaisant praradimų, daro vertingu, tai, ko negalia neatėmė ir negalės atimti – gyvenimo prasmės šaltiniai. Šiame darbe siekiame geriau suprasti žmonių, patyrusių fizinę negalią išgyvenimus, giliau panagrinėti jų subjektyvų gyvenimo prasmės patyrimą. Tam tikslui taikėme fenomenologinį analizės metodą pagal R. H. Hycner’į. Tyrimo dalyviai yra tikslinės atrankos principu atrinkti keturi vyrai ir keturios moterys, kurių amžius svyruoja nuo 29 iki 57 metų, patyrę sunkią fizinę negalią ilgiau nei prieš metus ir sutikę dalyvauti mūsų tyrime. Remiantis gautais rezultatais, galime teigti, kad beveik visi tyrime dalyvavę žmonės gyvenimą su negalia laiko kokybiškai skirtingu nuo prieš tai buvusio: jis siejasi su veiklos galimybių, o kai kuriems tyrimo dalyviams labiausiai vertinamų, apribojimu, bejėgiškumo, priklausomybės, pažeidžiamumo, vidinės dezorganizacijos ir mirties grėsmės išgyvenimais. Gyvenimo su negalia prasmės patyrimas, kaip jis atsispindi mūsų tyrimo dalyvių pasakojimuose, pasireiškia sveikatos ir rūpinimosi ja svarbos suvokimu, vertinant sveikatos atkūrimą ir išlaikymą kaip vieną prasmingiausių užsiėmimų; įvertinimu to, ką asmuo yra... [toliau žr. visą tekstą] / THE MEANING OF LIFE AS EXPERIENCED BY INDIVIDUALS WITH A PHYSICAL DISABILITY When one’s physical abilities are considerably restricted, one’s spirit becomes the sole source of support. That which makes life fulfilling and worthwhile despite one’s losses, that which serves as a source of strength and resilience, that which disability can never take away, - all this is precisely what gives life its meaning. This paper seeks to attain greater insight into the experiences of the physically disabled. It also aims to analyse their subjective understanding of what makes life meaningful. In order to achieve these purposes, we have employed the method of phenomenological analysis devised by R. H. Hycner. The participants, four men and four women aged 29-57, were selected by means of objective sampling and agreed to take part in the stidy. All of them have experienced severe physical disability for at least a year. The results allow us to maintain that almost all the participants consider life to be qualitatively different for a disabled person, as opposed to a non-disabled one: namely, one’s ability to take part in various activities is compromised (for some, these are precisely the activities they used to treasure most), and, what is more, one becomes prone to feelings of helplessness, dependency, vulnerability, inner disaragement and fear of death. The interviews conducted with our participants illustrate that, for the physically disabled, a meaningful life entails understanding the... [to full text]

Semantikos ir pragmatikos ribų problema kalbos filosofijoje Šio darbo tikslas - ištirti semantikos ir pragmatikos ribų problemą analitinėje kalbos filosofijoje. Ši problema svarbi sprendžiant klausimą, kokia turėtu būti semantinė teorija. Semantikos ir pragmatikos ribų problemą galima išspręsti tik tiksliai apibrėžus, kas yra semantika, ir kas yra pragmatika. Šias disciplinas galima aiškiai atskirti pagal jų tyrimo objektą. Semantika tiria kalbą kaip sisteminį darinį, o pragmatika tiria kalbą kaip kalbos vartotojų elgseną ir elgsenos bei nelingvistinio konteksto reikšmę perduodamai informacijai. Darbe analizuojami tiek Donaldo Davidsono, Davido Lewiso, Jerroldo Katzo, Hilary Putnamo ir kitų autorių semantiniai tyrinėjimai, tiek kasdienes kalbos filosofų - Ludwigo Wittgensteino, Paulo Grice’o, Johno Searle’o ir kitų autorių tekstai, nagrinėjantys kalbos pragmatinius aspektus. Darbe teigiama, kad Davidsono teisingumo sąlygų semantinė teorija, tiesą laikydama santykiu tarp sakinio, kalbėtojo ir laiko, kada sakinys yra pavartotas, neišvengiamai susidurs su būtinybe tirti pragmatikos sferai priskirtinus fenomenus, nes kasdienėje kalboje yra vartojami intencionalius būvius apibūdinantys sakiniai, kurių teisingumo sąlygos nėra savaime suprantamos. Darbe daroma išvada, kad vėlyvojo Wittgensteino „kalbiniai žaidimai“ ir Johno L. Austino „kalbiniai aktai“ yra tiksliausiai pragmatikos tyrimo objektą apibūdinantys konceptai. Pragmatika, siekdama nelikti vien aprašomosios disciplinos... [toliau žr. visą tekstą] / The Problem of the Boundary between Semantics and Pragmatics in Philosophy of Language The author analyses the problem of the boundary between semantics and pragmatics. This problem is highly important for the theoretical question what form a theory of semantics of a natural language should take. The author argues that they should be distinguished by the main field of inquiry. Semantics explores a sphere of language as a system, when pragmatics explores a language as behaviour of the language's users and explores the influence of non-linguistic contexts on utterances. From analysis of the philosophy of Donald Davidson the author concludes that Davidson's Truth conditional semantics cannot dissociate from the pragmatics either. Because Davidson views truth as a relation between a sentence, a person, and a time, he should analyse situations when persons are using words describing intentional states such as "I believe", "I love" etc. e. g. explore the sphere of pragmatics. Truth conditions of sentences describing intentional states are not obvious by themselves. The author analyses texts of Ludwig Wittgenstein, Paul Grice, John Searle, John L. Austin and others philosophers of language whose works concern pragmatical aspects of language. He concludes that Wittgenstein's language-games and Austin's speech acts are the most congenial terms to characterize the pragmatics. The author postulates that the pragmatics cannot dissociate from semantics as far as it tries to explain... [to full text]

Peculiarities of the expression of artistic individuality of future teachers are analysed in the dissertation. Problem of the investigation has been formulated: in what way and what impact the musical activity can exert on artistic individuality of future music teachers and to what extent this impact can be optimised. The model of the expression of artistic individuality of future music teachers has been created and substantiated both theoretically and empirically. The model encompasses the components of reflexivity, creativity, high artistic value and responsibility. Manifestations of artistic individuality in musical activity of future teachers and the level of expression of these manifestations, interrelations between components of artistic individuality and their dependence on the external factors (the type of higher education institution that provides different musical education (university, non-university) and the year the students are in, as well as internal factors (musical abilities, artistic experiences and recognition of the significance of values) have been revealed by the diagnostic examination. Statistically significant changes in the expression of artistic individuality of future music teachers have been determined and strategies for developing the expression of artistic individuality of future music teachers have been brought out and tested in the course of the education project. On the basis of the data of the research work the basic brought out strategies... [to full text] / Disertacijoje analizuojami būsimų muzikos mokytojų meninės individualybės raiškos muzikinėje veikloje ypatumai. Iškelta mokslinė problema: kaip ir kokią įtaką muzikinė veikla gali daryti būsimų muzikos mokytojų meninei individualybei ir kiek šią įtaką įmanoma optimizuoti. Sudarytas ir teoriškai bei empiriškai pagrįstas būsimų muzikos mokytojų meninės individualybės raiškos modelis, apimantis refleksyvumo (išreiškiamo per muzikos interpretavimo autentiškumą, savo gebėjimų vertinimą ir savo orumo jautimą), kūrybiškumo (per muzikos interpretavimo originalumą, vertinimų savitumą ir išgyvenimų intensyvumą), meniškumo (per muzikos interpretavimo harmoningumą, vertinimų gilumą ir išgyvenimų estetiškumą) ir atsakingumo (per prisiėmimą atsakomybės už muzikos kūrinių interpretavimą, vertinimų dorovingumą ir pareigos jautimą) komponentus. Atlikus diagnostinį tyrimą atskleista būsimų muzikos mokytojų meninės individualybės muzikinėje veikloje apraiškos, jų tarpusavio sąsajos, raiškos lygis, priklausomybė nuo išorinių (aukštosios mokyklos tipo ir studentų kurso) bei vidinių (muzikiniai gebėjimai, meniniai išgyvenimai ir vertybių reikšmingumo pripažinimas) veiksnių. Atlikto ugdymo projekto metu atskleisti meninės individualybės raiškos pokyčiai ir pagrįstos būsimų muzikos mokytojų meninės individualybės raiškos plėtojimo strategijos. Remiantis atlikto disertacinio tyrimo rezultatais, pateiktos rekomendacijos pedagogams muzikos mokytojų rengimo praktikoje taikyti praktiškai patikrintas... [toliau žr. visą tekstą]