At the end of the 20th century, significant changes occurred in Lithuanian photography: a certain part of photography relinquished earlier traditions of Lithuanian photography and did not conform to the conventional criteria of artistry of photography altogether. Photographers and other artists abandoned expressive visual form and humanist content, which had dominated Lithuanian photography since 1960s, and came up with featureless photography suggesting a reflective approach towards a person and his or her environment. Such photography transcended relatively narrow boundaries of artistic photography and became a part of the Lithuanian and international contemporary art scene. At the same time the theme of personal identity gained importance in Lithuanian photography. The works of Lithuanian photographers and artists of the young generation encouraged critical look at the stereotypes of personal identity as well as the role of photography itself in the shaping of such stereotypes. Authors of contemporary photography began to treat personal identity not as a natural feature recorded in pictures, but as a problematic phenomenon. The dissertation analyses the works of Lithuanian authors, created from the second half of the 1980s to this day. The goal of the thesis is to define different creative tactics used by Lithuanian authors as well as to reveal different versions of the relationship between the image and the identity of a person in photography. This goal is achieved by... [to full text] / Baigiantis XX amžiui, Lietuvos fotografijos mene išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, dominavusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingos formos, refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką skatinančią fotografiją. Tokia fotografija, peržengus sąlyginai siauras meninės fotografijos ribas, tapo Lietuvos ir tarptautinės šiuolaikinio meno scenos dalimi. Tuo pačiu metu Lietuvos fotografijoje tapo svarbi asmens tapatybės tema. Jaunosios kartos lietuvių fotografai ir menininkai savo darbais provokavo kritišką žvilgsnį tiek į asmens identiteto stereotipus, tiek į pačios fotografijos vaidmenį jų formavime. Šiuolaikinės fotografijos kūrėjai žmogaus identitetą ėmė traktuoti ne kaip nuotraukose užfiksuotą duotybę, bet kaip problemišką reiškinį. Disertacijoje analizuojamos nuo XX a. devinto dešimtmečio antros pusės iki šių dienų sukurtos lietuvių autorių fotografijos. Vadovaujantis nauju teoriniu požiūriu, pagrįstu šiuolaikinės fotografijos sampratos ir performatyvumo teorijos sinteze, siekiama apibūdinti skirtingas lietuvių autorių kūrybinės taktikas ir tuo pačiu atskleisti skirtingus žmogaus atvaizdo ir identiteto santykio fotografijoje variantus. Disertacijoje taip pat apibrėžiama Lietuvos šiuolaikinės... [toliau žr. visą tekstą]

Darbe nagrinėjama tikrovės ir imitacijos problema fotografijoje pagal Jean‘ą Baurillard‘ą, menamos ir realios tikrovių koegzistavimo bei sąveikos problema. Darbe keliamas tikslas – imituotas peizažas: nagrinėjama imitacijos tendencija šiuolaikinėje kūrybinėje fotografijoje, kai išryškinami realybės neatitikimai, t.y. kur „imituotas peizažas“ prasilenkia su menamu realiu peizažu. Darbo objektas yra „imituoto peizažo“, kaip šiuolaikinio meno objekto, vaizdavimas, konstravimas. Klausimai, susiję su tokiu peizažu, yra nagrinėjami, vadovaujantis simuliakrų teorija. Šio tikslo siekiama analizuojant imituotą peizažą, kuris yra susijęs su šiomis problemomis: jis nėra pasaulio (tikrovės) atspindys, tačiau, nebūdamas pasaulio atspindžiu, vis tiek atspindi pasaulį (klausimas: kokį), erdvę ir laiką, aptariami tokio peizažo šifravimo kodai, ženklai ir nusakoma, kaip tai susiję ar nesusiję su simuliakrų teorija. Tyrimo metodai, naudoti teoriniame darbe: menotyrinės literatūros analizė ir apibendrinimas, komparatyvinė analizė, menininkų darbų analizavimas ir interpretavimas, sisteminimas. Tikrovės ir imitacijos problemos fotografijoje analizė išryškino, jog šiuolaikinė fotografija, dažnai apibūdinama simuliakro sąvoka, neneigia galimybę fotografuojant fiksuoti objektyvią tikrovę. Pagrindus simuliacijos esmę, išryškėja jos didelis vaidmuo šiuolaikinėje fotografijoje: menininkai kartu kelia klausimą dėl fotografijos kuriamo tikrovės atvaizdo patikimumą, parodo, kad fotografija nėra... [toliau žr. visą tekstą] / This work analyzes the problem of imitation and reality in the photography according to Jean Baurillard. Also it is looked into the problem of coexistence and interaction of apparent and actual realities. The aim of this work is the imitated scenery: the tendency of imitation in the modern creative photography is examined; the inadequacies of reality are highlighted that is how “the imitated scenery” is inadequate to the apparent real scenery. The object of this work is to construct and depict “the imitated scenery” as an object of postmodern art. The questions concerned with the imitated scenery are analyzed in accordance with Jean Baurillard’s simulacra and simulation theory. In order to reach this goal the imitated scenery is analyzed, which is concerned with these issues: the imitated scenery is not a reflection of real-life (reality), however, it still reflects the world (the question is what world it reflects), space and time. Furthermore, the encoding of codes and signs in such scenery is discussed with reference to the simulacra and simulation theory. The research methods used in this work are: the analysis and generalization of literature on art criticism, comparative analysis, the analysis and interpretation of artistic works, the systemization of accomplished analyses. The analysis of the problem of reality and imitation in the photography has revealed that contemporary photography, which is often described by the concept of simulacra, do not deny the possibility... [to full text]

Magistro darbo objektas – šiuolaikinis Lietuvos dokumentinis kinas. Darbo tikslas – darbo objektą išanalizuoti komunikaciniu bei kultūriniu aspektais. Pagrindiniai darbo uždaviniai – nustatyti dokumentinio filmo definiciją, ištirti dokumentinį kiną herojaus vaizdo vaidmenimis, įvardinti lietuviškų dokumentinių filmų struktūrų bei novatoriškumo tendencijas. Naudojantis kino bei fotografijos teksto kokybinės analizės metodu bei pasirinktomis komunikacijos ir kultūrų teorijomis, prieita prie išvados, kad senoji dokumentikos kaip tikrovės atspindžio definicija nebeatitinka reiškinio empirikos, todėl teikiamas naujas apibrėžimo variantas; taip pat, – kad tam tikri protagonistų vaidmenys yra būdingi tik tam tikriems dokumentikos žanrams; ir kad mūsų dokumentikos specifiką sąlygoja nacionalinis kūrėjų charakteris bei kultūrinis pagrindas. Atlikus tyrimą nustatyti trys pagrindiniai komponentai: žanrinis lietuvių dokumentinio kino laukas, jo struktūrinės sąrangos bei jame veikiančių herojų tipai. Naratyvai suskirstyti į dvi – uždarojo ir atvirojo pobūdžio struktūras. Toks struktūravimas patvirtino prielaidą, jog pasirinktas filmo naratyvas lemia vaizduojamųjų vaidmenis, jų santykį su tikrove, verbaliką. Išsiaiškinta, jog lietuvių dokumentikos kontekste tarp kitų figūruoja du žanrai: publicistika bei poetika; pirmasis jų suvokiamas sklandžiai, nes primena televizinį produktą, antrojo percepcija yra kur kas sudėtingesnė dėl nekonvencionalaus turinio, todėl jam priimti būtina speciali... [toliau žr. visą tekstą] / The paper deals with the analysis of contemporary Lithuanian documentary film in the field of communication and culture theories, where “contemporary” film is considered to be made more or less in the last ten years. It analyses the object in the terms of innovation of definition, iconography of the protagonist and structures of narratives. The definition of documentary film is examined on the one hand from the journalistic point of view, characterizing it as a fact-based film that depicts actual events and persons; on the other hand, in the film theory sight it is considered to be a manipulative narration of the story, taken out of reality. A central question is if characteristics of factuality is remaining the main one talking about the documentary film, as the examples of Lithuanian poetic documentaries are far-off exposing of reality. That is why this study suggests a new definition of the object, putting a director’s role in the narrative above actual reflection of factuality: a documentary is called here a director’s viewpoint (in the case of Lithuanian poetic genre – a meditation) on the phenomena of the objective reality. Qualitative film text analysis and the communicational approaches of John Fiske, Marshall McLuhan and Jean Baudrillard’s ideas provide the theoretical framework for the study. Documentary films are analyzed as the object of science of communication. It is focused on reading the communicational codes and conventions in different genres of documentary... [to full text]