At the end of the 20th century, significant changes occurred in Lithuanian photography: a certain part of photography relinquished earlier traditions of Lithuanian photography and did not conform to the conventional criteria of artistry of photography altogether. Photographers and other artists abandoned expressive visual form and humanist content, which had dominated Lithuanian photography since 1960s, and came up with featureless photography suggesting a reflective approach towards a person and his or her environment. Such photography transcended relatively narrow boundaries of artistic photography and became a part of the Lithuanian and international contemporary art scene. At the same time the theme of personal identity gained importance in Lithuanian photography. The works of Lithuanian photographers and artists of the young generation encouraged critical look at the stereotypes of personal identity as well as the role of photography itself in the shaping of such stereotypes. Authors of contemporary photography began to treat personal identity not as a natural feature recorded in pictures, but as a problematic phenomenon. The dissertation analyses the works of Lithuanian authors, created from the second half of the 1980s to this day. The goal of the thesis is to define different creative tactics used by Lithuanian authors as well as to reveal different versions of the relationship between the image and the identity of a person in photography. This goal is achieved by... [to full text] / Baigiantis XX amžiui, Lietuvos fotografijos mene išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, dominavusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingos formos, refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką skatinančią fotografiją. Tokia fotografija, peržengus sąlyginai siauras meninės fotografijos ribas, tapo Lietuvos ir tarptautinės šiuolaikinio meno scenos dalimi. Tuo pačiu metu Lietuvos fotografijoje tapo svarbi asmens tapatybės tema. Jaunosios kartos lietuvių fotografai ir menininkai savo darbais provokavo kritišką žvilgsnį tiek į asmens identiteto stereotipus, tiek į pačios fotografijos vaidmenį jų formavime. Šiuolaikinės fotografijos kūrėjai žmogaus identitetą ėmė traktuoti ne kaip nuotraukose užfiksuotą duotybę, bet kaip problemišką reiškinį. Disertacijoje analizuojamos nuo XX a. devinto dešimtmečio antros pusės iki šių dienų sukurtos lietuvių autorių fotografijos. Vadovaujantis nauju teoriniu požiūriu, pagrįstu šiuolaikinės fotografijos sampratos ir performatyvumo teorijos sinteze, siekiama apibūdinti skirtingas lietuvių autorių kūrybinės taktikas ir tuo pačiu atskleisti skirtingus žmogaus atvaizdo ir identiteto santykio fotografijoje variantus. Disertacijoje taip pat apibrėžiama Lietuvos šiuolaikinės... [toliau žr. visą tekstą]

Darbe analizuojami politiniai ritualai viešosiose miestų erdvėse, išskiriant teatrinių ir performatyvių elementų vaidmenį. Pirmojoje darbo dalyje apibrėžiamo politiniai ritualai ir pristatomi pagrindiniai jų analizės aspektai. Politiniai ritualai apibrėžiami kaip sekuliarūs ritualai, kuriais siekiama su valdžia, galios santykių performavimu susijusių tikslų. Taip pat politiniams ritualams būdinga tai, kad jie yra organizuota (vykstanti pagal tam tiktas taisykles, struktūruota) veikla, vykstanti specifinėje vietoje ir specifiniu laiku, suteikianti papildomą vertę naudojamiems objektams, nekurianti materialios naudos, kartojama (t.y. tradicijos palaikoma ir ją kurianti) bei atliekama turint tikslą. Taip pat išskiriami ir pasirinktai analizei išskirtinai svarbūs politinio ritualo bruožai - teatrališkumas bei performatyvumas. Pristačius teorinę prieigą, darbe toliau analizuojami konkretūs politiniai ritualai. Antra darbo dalis skirta valstybės šventėms. Valstybės šventės apibrėžiamos kaip oficialią politiką reprezentuojantis politinis ritualas, analizuojamas performatyvių ir teatrališkų elementų vaidmuo minint vasario 16ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją. Trečiame skyriuje analizuojamas kitas pasirinktas pavyzdys – eitynės. Jos veikia labiau kaip žanras, suteikiantis ritualo bruožų visiems juo besinaudojantiems. Konkrečių eitynių analizei pasirinktos skirtingas pažiūras, skirtingą santykį su valdžia demonstruojančios eitynės: patriotų eitynės „Tėvynei“, stačiatikių arkivyskupijos... [toliau žr. visą tekstą] / Thesis deals with political rituals in public city spaces extra focus lying on their theatrical and performative elements. First chapter of the thesis presents definition of political rituals. Political rituals are defined as secular, designed to gain or reconstruct power relations. Political rituals are also described as organized, taking part in specific environment on specific time, creating symbolical value for used objects and participants, not producing material value, repeated, purposeful activity. Separately are describes theatricality and performativity of public political rituals. After presenting theory examples are analyzed. Second part of thesis deals with state holidays. After showing that they can be regarded as political ritual, theatricality and performativity of February 16th, March 11th and July 6th are analyzed. Third part of the thesis goes on to analyze processions. Procession can be described as a genre. Using form of procession almost automatically makes an event ritualized. Further are analyzed processions that represent different political views and relations to official state politics: patriotic procession “For Homeland”, Christian procession “For Life” and procession for Tax freedom day organized by Liberal and centre union. In order to have broader perspective on how aesthetics, performativity and politics interact, fourth part of the thesis deals with political performance art, which uses elements of ritual or is ritualized by repeating it... [to full text]

Disertacijoje analizuojama problematika, susijusi su šiuolaikinio meno praktikomis, kai menininkas ar kuratorius, siekdamas įgyvendinti savo kūrybinį sumanymą, meno projekte kaip medžiagą pasitelkia žmones. Tokie projektai paprastai išeina už estetinio lauko ribų: jie nebe reprezentuoja socialinę ar politinę tikrovę, bet ją atlieka. Todėl disertacijoje siekiama suformuoti koncepcinį modelį, kuris leistų kelti ir analizuoti dalyvaujamojo meno, kaip lygiagrečiai estetinėje ir socialinėje sferoje egzistuojančios praktikos, problemas. Modelis pagrindžiamas ir išplėtojamas remiantis pirmiausia klasikinės gamybos ir veiksmo (poiēsis ir praxis) skirties permąstymu ir pamatine prielaida, kad šiuolaikinė gamyba vis labiau panėšėja į veiksmą (Paolo Virno, Giorgio Agambenas). Teigiama, kad dalyvavimo praktikos bene aiškiausiai išreiškia šią gamybos ir veiksmo dialektiką šiuolaikiniame mene. Į vieną tinklą susiejus skirtingas filosofines koncepcijas (šnekos, taktikos, kasdienių praktikų, performatyvumo, kartotės), suformuojamas modelis, kuris pritaikomas dalyvavimo praktikų Lietuvos šiuolaikiniame mene analizei. Parodoma, kaip žvelgiant per gamybos ir veiksmo prizmę išryškėja tam tikros bendros su dalyvavimu susijusios problemos (pvz., dokumentacijos, meno įvykio ir meno kūrinio, darbo ir pramogos santykio ir kt.). Drauge koncepcinis modelis padeda atskleisti kiekvieno paskiro projekto specifiką, kvestionuoti kai kurias įsigalėjusias meno kritikos nuostatas, išryškinti naujus aspektus. / The dissertation deals with issues of those art practices, where an artist or a curator employs people as a project material so as to realize his/her creative purpose. Projects like this commonly expand beyond the aesthetic field: instead of representing social or political reality, they actually perform it. Therefore the dissertation aims at constructing a conceptual model that would enable the analysis of the problems around participatory art, as a practice operating both in aesthetic and social fields. The model is based primarily on rethinking of the classical divide between production and action (poiēsis and praxis) and the principle premise that contemporary production is increasingly becoming akin to action (Paolo Virno, Giorgio Agamben). The dissertation suggests that participatory practices are the clearest evidence of this dialectics between production and action in contemporary art. The model constructed of diverse philosophical concepts (idle talk, tactics, everyday practices, performativity, iteration) is employed for analysis of participatory art practices in Lithuania, which shows how looking through the prism of production and action foregrounds certain problems, general to participatory art (e.g. those of documentation, relation between art event and artwork, labor and entertainment, etc.). At the same time it proves to be a handy tool that helps to highlight peculiarities of a particular project, to question certain established prejudices, and to unveil new... [to full text]