Europos Sąjunga, didžiausias viršvalstybinis projektas pasaulio istorijoje, tampa tarptautiniu saugumo aktoriumi. Daugelį metų išorinės ir vidinės jėgos jai neleido šia linkme padaryti pažangos. ES buvo griežtai ekonominis projektas. Po SSRS žlugimo, JAV iškilus kaip vienintelei didžiajai galiai, naujame vienpoliame pasaulyje Europa pradėjo ieškoti savo naujos tarptautinės tapatybės. 1993 m. pradėta Europos Sąjungos sutartimi, prieš tai vadinta Europos politiniu bendradarbiavimu, Bendroji usžeinio ir saugumo politika (BUSP) atrodė kaip reikšmingas žingsnis link naujos Europos integracijos eros. Tačiau, naudodami tarptautinių santykių ir Europos integracijos teorijas: racionalizmą, liberalizmą, funkcionalizmą ir federalizmą, matome, kad „aukštosios politikos“ ypatumas neleidžia ES pasiekti reliatyvios integracijos „žemosios politikos“ sferoje sėkmės. Todėl BUSP yra griežtai tarpvyriausybinio pobūdžio. Vietoj to, kad būtų didžiąja galia, ES yra tik pilietinė ar normatyvinė galia. Mažosios valstybės sudaro ES narių daugum��. Tačiau, akivaizdu, kad dauguma su BUSP susijusiu iniciatyvų yra inicijuojamos didžiųjų Europos valstybių. Prancūzija, Vokietija ir JK dominuoja ES užsienio politikoje. Pagal požiūrį į BUSP, nepaisant problematiškos mažos valstybės koncepcijos, galime išskirti 3 šalių grupes ir teoriniame lygmenyje apsvarstyti jų užsienio politikos veiksmus. Kai kurios neutralios, taip pat kaip keletas, JAV įtaką siekiančių atsverti mažųjų NATO narių, remia glaudesnę... [toliau žr. visą tekstą] / European Union, the biggest supranational project in World’s history, is becoming the international security actor. For many years the endogenous and exogenous forces prevented it from advancing in this direction. EU had been a strictly economical endeavor. After the collapse of Soviet Union and with the rise of the U.S. as a single super-power in the new unipolar word, Europe started to search for its new international identity. Launched by the Treaty of European Union in 1993, preceded by European Political Cooperation, The Common Foreign and Security Policy (CFSP) seemed as a decisive step towards the new era of European integration process. However, by utilizing the most established International Relations and European integration theories: rationalism, liberalism, functionalism and federalism, we see that particularity of “high politics” does not allow the EU to match the relative success of integration in “low politics” areas. Therefore CFSP is of strictly intergovernmental nature. Instead of being super or great, EU is only civilian or normative power. Small countries constitute the majority of the EU members. However it is quite obvious that most of the CFSP related initiatives come from the big European powers. France, Germany and the UK have been dominating the foreign politics of the EU. Within the framework of CFSP, despite the awkward nature of the small state concept, we can distinguish 3 groups of countries and theorize about their foreign policy behavior... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjama, ką ES užsienio ir saugumo politikoje reiškia politinės valios argumentas, kokiomis aplinkybėmis jis paprastai naudojamas ir kaip galėtų būti interpretuojamas. Aiškinamasi, kodėl ES valstybės narės bendrai priėmusios strategijas su konkrečiais tikslais, vėliau nesiima jų įgyvendinimo. Pateikiama BUSP raidos ir esamos padėties apžvalga, vidinių procesų analizė; nagrinėjama politinės valios samprata ir galimos jos interpretacijos. Analizuojant ES tarptautines sutartis, ekonominius statistinius duomenis, atskirų ES valstybių narių užsienio politikos prioritetus ir dvišalių santykių raidą, aiškinamasi, kodėl ES deklaruota politika konkrečiais atvejais nebuvo sėkmingai įgyvendinta ir kokį ryšį su tuo turi politinės valios argumentas. / Incapability of the EU to act unanimously in the field of foreign and security policy and efficiently participate in resolution of international issues is very often justified by insufficient political will of the EU member states. Non-existence of the image of EU as international player raises issues concerned with capability of this organization to be a subject of international law, raises doubts as for its reliability as much as it concerns other players of international relations. Political will should be understood as a degree of determination of political leaders to seek for and put into practice a certain type of policy. However, when lack of political will is used to justify inaction, the reasons for that lie much deeper. The problem considered in this paper sounds as follows: although the EU member-states declare particular goals of foreign policy, however they do not take any measures to implement them while justifying themselves by lack of political will or determination. The purpose of this paper is to investigate what the argument of political will means in the context of EU foreign and security policy, what circumstances it is used at and what could be possible interpretations of it. It is asserted that the lack of political will in the EU foreign and security policy conceals the differences of member states’ national interests that cause the lack of political will of entire EU as well as create a gap between the goals declared in the CFSP and actual decisions... [to full text]