Europos Sąjunga, didžiausias viršvalstybinis projektas pasaulio istorijoje, tampa tarptautiniu saugumo aktoriumi. Daugelį metų išorinės ir vidinės jėgos jai neleido šia linkme padaryti pažangos. ES buvo griežtai ekonominis projektas. Po SSRS žlugimo, JAV iškilus kaip vienintelei didžiajai galiai, naujame vienpoliame pasaulyje Europa pradėjo ieškoti savo naujos tarptautinės tapatybės. 1993 m. pradėta Europos Sąjungos sutartimi, prieš tai vadinta Europos politiniu bendradarbiavimu, Bendroji usžeinio ir saugumo politika (BUSP) atrodė kaip reikšmingas žingsnis link naujos Europos integracijos eros. Tačiau, naudodami tarptautinių santykių ir Europos integracijos teorijas: racionalizmą, liberalizmą, funkcionalizmą ir federalizmą, matome, kad „aukštosios politikos“ ypatumas neleidžia ES pasiekti reliatyvios integracijos „žemosios politikos“ sferoje sėkmės. Todėl BUSP yra griežtai tarpvyriausybinio pobūdžio. Vietoj to, kad būtų didžiąja galia, ES yra tik pilietinė ar normatyvinė galia. Mažosios valstybės sudaro ES narių daugum��. Tačiau, akivaizdu, kad dauguma su BUSP susijusiu iniciatyvų yra inicijuojamos didžiųjų Europos valstybių. Prancūzija, Vokietija ir JK dominuoja ES užsienio politikoje. Pagal požiūrį į BUSP, nepaisant problematiškos mažos valstybės koncepcijos, galime išskirti 3 šalių grupes ir teoriniame lygmenyje apsvarstyti jų užsienio politikos veiksmus. Kai kurios neutralios, taip pat kaip keletas, JAV įtaką siekiančių atsverti mažųjų NATO narių, remia glaudesnę... [toliau žr. visą tekstą] / European Union, the biggest supranational project in World’s history, is becoming the international security actor. For many years the endogenous and exogenous forces prevented it from advancing in this direction. EU had been a strictly economical endeavor. After the collapse of Soviet Union and with the rise of the U.S. as a single super-power in the new unipolar word, Europe started to search for its new international identity. Launched by the Treaty of European Union in 1993, preceded by European Political Cooperation, The Common Foreign and Security Policy (CFSP) seemed as a decisive step towards the new era of European integration process. However, by utilizing the most established International Relations and European integration theories: rationalism, liberalism, functionalism and federalism, we see that particularity of “high politics” does not allow the EU to match the relative success of integration in “low politics” areas. Therefore CFSP is of strictly intergovernmental nature. Instead of being super or great, EU is only civilian or normative power. Small countries constitute the majority of the EU members. However it is quite obvious that most of the CFSP related initiatives come from the big European powers. France, Germany and the UK have been dominating the foreign politics of the EU. Within the framework of CFSP, despite the awkward nature of the small state concept, we can distinguish 3 groups of countries and theorize about their foreign policy behavior... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjamos mažųjų valstybių saugumo politikos pasirinktys šiuolaikinėje tarptautinėje sistemoje. Darbo problema – kodėl panašiose išorės sąlygose esančios mažosios valstybės savo nacionaliniam saugumui užsitikrinti renkasi skirtingus saugumo modelius. Teorinės įžvalgos mažųjų valstybių saugumo studijų srityje teigia, kad mažosios valstybės saugumo modelis yra determinuojamas valstybės geopolitinės padėties. Empiriniu atveju pasirinktų Pietų Kaukazo valstybių saugumo politika verčia šiuo teoriniu teiginiu suabejoti. Pietų Kaukazo valstybės – Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija, nors ir susidurdamos su panašiomis grėsmėmis bei panašia didžiųjų galių traktuote, praktikoje taiko tris skirtingus saugumo modelius, Armėnija – komplementarizmą, Gruzija – aljansą, Azerbaidžanas – neutralitetą. Analizuojant, kokie veiksniai lėmė situaciją, kad į panašius iššūkius Pietų Kaukazo valstybės atsako skirtingais būdais, veiksniai skirstomi į išorinius ir vidinius. Empirinio atvejo analizės rezultatais papildomos egzistuojančios teorinės įžvalgos mažųjų valstybių saugumo studijų srityje. / The question of small states in the academic literature is still treated as marginal, analyzing international relations as a “game of great powers”. But the fact, that majority of states in contemporary international arena can be described as small, proves that analysis of behavior of small states is also important. Even though the security of small state is always in challenge, the number of small states in international arena is not decreasing, but even increasing. That means, that the problem of (in)security of small state is not irresolvable. Even though the question of security of small state is essential and tends to determine other aspects of behavior of small state in international arena, this issue was deeply analyzed only in 1950’-1970’. After the end of Cold War, the nature of international system have been modified in several aspects, and this also affected the question of the security of small state. Nevertheless international conjuncture sets several constrictions on the choices of security of small state, the final combination of choices belongs to the competence of the small state itself. This combination of choices is considered to be the model of security – the complex of long-term political choices in the sphere of foreign and security politics, being fixed in the strategic documents (Concept of national security, Strategy of national security, Strategy of foreign policy, Military strategy) and constantly appearing in political practice. If permanent... [to full text]