Psychological research into women’s embodied experience in pregnancy and the first year after birth is contradictory and mainly quantitative in nature. In response to these inconsistencies and the paucity of qualitative research in this area, this study investigated the embodied experience of women during pregnancy and the postpartum year. The study was conducted in Lithuania and the UK, using semi-structured interviews and drawings; the data were analysed using the qualitative methodology of Interpretative Phenomenological Analysis. Six women participated, all primigravidae, aged 26-35. Each woman was seen five times; thrice during pregnancy and twice after her baby was born. A rich description of the women’s embodied experience emerged from the accounts, supporting the notion of bodily experience in pregnancy being dynamic, complex and firmly embedded in their life-world. Due to limitations of size with regard to the PhD thesis, only the results of one consecutive case and four superordinate themes which emerged from the interviews with all of the women in the second trimester of pregnancy viz: the uncontrollable body, the body as my teacher, uncertainty about inner and outer boundaries and embodied identity in the making, were presented and discussed. The study provides insights into this lived experience that may be useful in psychological theory and in practice when working with women at this important transitional life stage. / Psichologijoje įkūnytas moterų patyrimas nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo vis dar retai tyrinėjamas, o esantys tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai, atskleidžiantys prieštaraujančius rezultatus. Šiame tyrime buvo siekiama identifikuoti, aprašyti ir struktūruoti tai, kaip savo įkūnytą nėštumo ir pogimdyminio periodo patyrimą supranta ir įprasmina pačios pirmą kartą besilaukiančios moterys. Tyrimas atliktas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, taikant giluminius pusiau struktūruotus interviu ir piešinius. Tekstai analizuoti naudojant kokybinį interpretacinės fenomenologinės analizės metodą. Tyrime dalyvavo šešios 26–35 metų amžiaus moterys. Su kiekviena moterimi buvo susitikta penkis kartus: tris kartus joms besilaukiant ir du kartus jau gimus vaikui. Gautas labai turtingas moterų įkūnyto patyrimo aprašymas, leidžiantis galvoti apie kūno patyrimą nėštumo metu kaip apie dinamišką, sudėtingą ir stipriai jų gyvenime įsišaknijusį fenomeną. Disertacijoje išsamiai pristatomas ir aptariamas vienas nuoseklus motinystės atvejis ir keturios metatemos (besilaukiančio kūno nekontroliuojamumas, kūnas – mano mokytojas, kūno vidinių ir išorinių ribų neaiškumas, besiformuojantis kūniškas identitetas), kurios buvo suformuluotos atlikus visų moterų interviu analizes antrajame jų nėštumo trimestre. Tyrimas suteikia galimybę pamatyti, kaip kasdienybėje yra patiriamas šis fenomenas, praturtindamas teorinę ir praktinę šio reiškinio sampratą.

Psichologijoje įkūnytas moterų patyrimas nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo vis dar retai tyrinėjamas, o esantys tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai, atskleidžiantys prieštaraujančius rezultatus. Šiame tyrime buvo siekiama identifikuoti, aprašyti ir struktūruoti tai, kaip savo įkūnytą nėštumo ir pogimdyminio periodo patyrimą supranta ir įprasmina pačios pirmą kartą besilaukiančios moterys. Tyrimas atliktas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, taikant giluminius pusiau struktūruotus interviu ir piešinius. Tekstai analizuoti naudojant kokybinį interpretacinės fenomenologinės analizės metodą. Tyrime dalyvavo šešios 26–35 metų amžiaus moterys. Su kiekviena moterimi buvo susitikta penkis kartus: tris kartus joms besilaukiant ir du kartus jau gimus vaikui. Gautas labai turtingas moterų įkūnyto patyrimo aprašymas, leidžiantis galvoti apie kūno patyrimą nėštumo metu kaip apie dinamišką, sudėtingą ir stipriai jų gyvenime įsišaknijusį fenomeną. Disertacijoje išsamiai pristatomas ir aptariamas vienas nuoseklus motinystės atvejis ir keturios metatemos (besilaukiančio kūno nekontroliuojamumas, kūnas – mano mokytojas, kūno vidinių ir išorinių ribų neaiškumas, besiformuojantis kūniškas identitetas), kurios buvo suformuluotos atlikus visų moterų interviu analizes antrajame jų nėštumo trimestre. Tyrimas suteikia galimybę pamatyti, kaip kasdienybėje yra patiriamas šis fenomenas, praturtindamas teorinę ir praktinę šio reiškinio sampratą. / Psychological research into women’s embodied experience in pregnancy and the first year after birth is contradictory and mainly quantitative in nature. In response to these inconsistencies and the paucity of qualitative research in this area, this study investigated the embodied experience of women during pregnancy and the postpartum year. The study was conducted in Lithuania and the UK, using semi-structured interviews and drawings; the data were analysed using the qualitative methodology of Interpretative Phenomenological Analysis. Six women participated, all primigravidae, aged 26-35. Each woman was seen five times; thrice during pregnancy and twice after her baby was born. A rich description of the women’s embodied experience emerged from the accounts, supporting the notion of bodily experience in pregnancy being dynamic, complex and firmly embedded in their life-world. Due to limitations of size with regard to the PhD thesis, only the results of one consecutive case and four superordinate themes which emerged from the interviews with all of the women in the second trimester of pregnancy viz: the uncontrollable body, the body as my teacher, uncertainty about inner and outer boundaries and embodied identity in the making, were presented and discussed. The study provides insights into this lived experience that may be useful in psychological theory and in practice when working with women at this important transitional life stage.

The thesis presents the research on the experience of aliveness, planned on the basis of the theory of existential-phenomenological psychology and the conception of intersubjectivity. The critical analysis of literature has highlighted several inconsistencies within the concept of the experience of aliveness. The aims of the research were the following: a) to describe the phenomenological structure of the experience of aliveness; b) to reveal the regularities of the attribution of meanings to the experience of aliveness. With reference to the conception of intersubjectivity, six people aged 35-63 were selected to participate in the research, i.e. business managers and patients treated for depression. The unstructured interview method was employed and all research participants were asked the same initial question, “What does it mean for you to feel alive?” The research results were analysed with the help of the Interpretative Phenomenological analysis (IPA) method (according to Jonathan A. Smith). On the basis of the research findings, the following phenomenological definition has been developed: the experience of aliveness is a subjective status of emotional involvement of varying intensity, the main sources of which are the level of physical experience and interpersonal relations. The research has revealed that individual differences of the experience of aliveness are related to the following factors: emotional tension, the level of physical experience, interpersonal... [to full text] / Disertacijoje pristatytas gyvumo išgyvenimo tyrimas, suplanuotas remiantis egzistencine-fenomenologine psichologijos teorija ir intersubjektyvumo koncepcija. Kritinė literatūros analizė išryškino gyvumo išgyvenimo sampratos nenuoseklumus. Tyrimu siekta: a) aprašyti gyvumo išgyvenimo fenomenologinę struktūrą; b) atskleisti reikšmių gyvumo išgyvenimui priskyrimo dėsningumus. Remiantis intersubjektyvumo koncepcija, dalyvauti tyrime buvo atrinkti šeši 35-63 m. asmenys: verslo srityje dirbantys vadovai ir depresija sergantys ligoniai. Buvo atliktas nestruktūruotas interviu su visiems vienodu pradiniu klausimu: „Ką jums reiškia jaustis gyvam/ai?“. Tyrimo duomenys išanalizuoti pasitelkus interepretacinės fenomenologinės analizės metodą (pg. J.A.Smith). Remiantis tyrimo rezultatais buvo suformuluotas šis fenomenologinis apibrėžimas: gyvumo išgyvenimas – tai subjektyvi kintančio intensyvumo emocinio įsitraukimo būsena, kurios pagrindiniai šaltiniai – fizinis patyrimo lygmuo ir tarpasmeniniai santykiai. Tyrimas atskleidė, kad individualūs gyvumo išgyvenimo skirtumai yra susiję su šiais veiksniais: subjekto patiriama emocine įtampa, fiziniu patyrimo lygmeniu, tarpasmeniniais santykiais, laikiškumo išgyvenimu ir gebėjimu suteikti prasmę savo patyrimui. Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, kad gyvumo išgyvenimas patiriamas optimalios fizinės, socialinės, psichologinės ir dvasinės stimuliacijos paieškos procese.

Subjektyvių seksualumo išgyvenimų paauglystėje analizė nėra dažna tema psichologinių tyrimų lauke. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume sutikti su paplitusia, tačiau mokslinę žiūrą ribojančia perspektyva, seksualumą tapatinančia tik su seksualine elgsena. Šioje disertacijoje atsisakoma išankstinių nuostatų paauglių seksualumą vertinti tik kaip problematišką ir rizikingą reiškinį. Kaip heteroseksualios mergaitės išgyvena savo seksualumą viduriniosios paauglystės laikotarpiu (14-17m.)? Kaip jų seksualumas atsiskleidžia kasdienybėje? Atsakymams atrasti šiame tyrime pasitelkta kokybinio tęstinio tyrimo strategija ir interpretacinės fenomenologinės analizės metodas. 9 tyrimo dalyvių interviu medžiaga atskleidė, jog 14 -15 m. amžiuje seksualumo patirtis galima struktūruoti kaip keturias metatemas: fizinio seksualumo atpažinimą; seksualios Aš fragmentiškumą; seksualumo patyrimą kaip santykio Aš-priešingos lyties KITAS, dalį; buvimo seksualia, bet ne „pasileidusia“: naujo tapatumo paieškas. Disertacijoje formuluojama žvilgsnio situacijos koncepcija, aiškinanti seksualios Aš įsisąmoninimą. Pristatomas nuoseklus buvimą ir tapsmą seksualia paaugle iliustruojantis atvejis. / The experience of sexuality in adolescence is not a frequent research object in the field of psychological inquiry. However, it does not mean that we must accept the narrow identification of sexuality with the sexual behavior. The discourse of this thesis denies the prejudices to see adolescent sexuality as the problematic and risky phenomenon only. How the girls undergo their experience of sexuality in mid-adolescence (age 14-17)? The novel strategy of the developmental longitudinal qualitative research and the method of interpretative phenomenological analysis were selected to answer this question. The findings of nine girls (age of 14-15) interview revealed that sexual experience can be structured as four meta-themes: a) recognition of physical sexuality; b) a fragmented sexual Self; c) sexual experience as a part of intersubjective relation between SELF and the opposite sex OTHER; d) a dilemma of being sexual, but not „promiscuous“: search for a new identity. The material provides new data on the first conscious sexual experiences, conceptualized as a gaze situation. The processes of being and becoming a sexual person are uncovered through the coherent case study.