Disertacijoje nagrinėjama pilietiškumo samprata ispanų kilmės XVI amžiaus Lietuvos lotyniškosios literatūros autoriaus Petro Roizijaus (Pedro Ruiz de Moros, ~1505 –1571) kūryboje. Toks aspektas leidžia žvelgti į kūrybą šiuolaikinio skaitytojo akimis, apibrėžti autoriaus kūrybos santykį su skirtingų laikų visuomenėmis. Teoriniu darbo pagrindu pasirinkti recepcijos teorijos Hanso Roberto Jausso svarstymai jo literatūrinio lūkesčių horizonto sąvoka, teksto analizei konkrečiose darbo dalyse naudoti intertekstualumo teoretikų pastebėjimai. Disertacijoje atskirai nagrinėjami Roizijaus poetiniai ir teisiniai tekstai, bandant ieškoti juose pilietiškumo raiškos. Poetiniuose tekstuose Roizijus, norėdamas paveikti skaitytoją, kreipia itin didel��� dėmesį į detalų ir konkretų vaizdavimą, taigi čia valstybės – piliečio santykis atsiskleidžia didiko herojaus, „verto tėvo ir tėvynės“ paveiksle. Teisiniame Roizijaus veikale Lietuvos sprendimai autorius atskleidžia pilietiškumo sampratą daugiau iš filosofinės pusės. Čia civis ir civitas sąvokos turi jungčių tiek su antikiniu romėnų pasauliu, kurį atveria intertekstinės struktūros, tiek su Lenkijoje ir Lietuvoje įprasta ir Lietuvos statutuose pabrėžiama piliečio kaip gyventojo traktuote. Pilietiškumas gali tapti elementu, kuris priartina mūsų dienų žvilgsnį prie istoriniu tapusio diskurso. Roizijaus tekstus šiandieninis skaitytojas turi galimybę atrasti iš naujo, nes jie, publikuojami ir tyrinėjami, turi įtakos ir šiandieniniam lūkesčių... [toliau žr. visą tekstą] / This work is mainly to investigate the concept of citizenship in the creation of Petrus Royzius (Pedro Ruiz de Moros, ~1505 –1571). This poet is a creator of the 16th c. Latin poetry in Lithuania. The aspect like this allows the observation towards the literature with the contemporary reader‘s eyes and determines the relationship between the author and the society of different époques. As a theoretical base of the investigation we have chosen a reception theory discussed by Hans Robert Jauss and his conception of literary horizon of expectations. The theoretical considerations of intertextuality there were used for the text analysis in the concrete places of the text. The poetical texts are considerable different from the judicial ones, while looking for the expression of citizenship in them. Royzius is very attentive for the detailed and concrete images or metaphors in order to make an influence on the reader; so the state–citizen relation reveals through the illustration of a noble hero, who is „worth his father and his fatherland“. The author reveals more philosophical conception of citizenship in his work The Lithuanian Decisions (Decisiones Lituanicae). The origin of Civis and Civitas are connected both with the antique Roman world, which is revealed by the intertextual structures, and the treatment of the citizen as an inhabitant, common in Lithuanian Statutes. The citizenship may become a connecting element between our days and the discourse becoming slowly a... [to full text]

Disertacijos tyrimo objektas – europinė epistolografijos tradicija ir jos perėmimo formos LDK XIV–XVI a., išryškinant žanrinius ir tipologinius aspektus, raidos tendencijas. Šiame darbe analizuojama, kaip susikuria ir kaip kinta europinė laiškų rašymo tradicija, teorinio vadovėlio struktūra, turinys, laiško samprata ir modelis; kokie egzistavo panašumai ir skirtumai tarp Viduramžių ir Renesanso laiškų rašymo vadovėlių; kokias vertybes jie formavo; kokią reikšmę turėjo bendroje švietimo sistemoje, kultūros formavimęsi. Tiriama, kada ir kokiu būdu europinė lotyniškosios epistolografijos tradicija perimama LDK, kaip ji funkcionavo lotyniškoje LDK epistolikoje, mokymo programose, kultūriniame gyvenime. Disertacijoje analizuojama, kaip keičiasi LDK epistolikos įvairovė XIV–XVI a., kaip laiškas, Viduramžiais atlikęs gana formalizuotas dalykinio ir asmeninio bendravimo funkcijas, Renesanso epochoje virsta saviraiškos forma, literatūriniu kūriniu. Pagrindiniai atlikto tyrimo šaltiniai – Viduramžių laiškų rašymo vadovėliai (artes dictandi) ir renesansiniai epistolografijos teoriniai veikalai (modi epistolandi). Dvi skirtingas epistolografijos tradicijas šiame darbe iliustruoja Ldk Vytauto (1350–1430) laiškai, kaip Viduramžių kanceliarinės korespondencijos pavyzdys, ir Saliamono Risinskio (? –1625) laiškų rinkinys, kaip humanistinė Renesanso laiškų išraiška. Konstatuojama, kad LDK XIV–XVI a. nebuvo sukurta originalių teorinių laiškų rašymo veikalų, bet buvo remiamasi europiniu... [toliau žr. visą tekstą] / Subject of the dissertation research is European epistolographic tradition and forms of its acceptance in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, by emphasizing the aspects of genre and typology, as well as trends of its development. The present paper analyzes the birth and development of the European epistle writing tradition, structure and contents of the epistolographic theory textbook, concept and model of an epistle; similarities and differences of epistle writing textbooks in the Middle Ages and Renaissance, the values influenced by such textbooks and their significance for common education system and culture formation. The dissertation makes a research on the time periods and ways, how the epistolographic tradition reached the Grand Duchy of Lithuania, how it was adopted and functioned in epistle writing of the country, school curricula and cultural life in general. Based on specific examples, the dissertation discloses the changes in variety of epistle writing in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, stressing out how an epistle, as a former and fairly formal form of business and personal communication in the Middle Ages, is turned into means of self-expression and piece of literature during the period of Renaissance. Key sources of the research performed are the epistle writing textbooks (artes dictandi) published in the 11th – 14th centuries and epistolographic theory works (modi epistolandi), extant from the 15th... [to full text]

Subject of the dissertation research is European epistolographic tradition and forms of its acceptance in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, by emphasizing the aspects of genre and typology, as well as trends of its development. The present paper analyzes the birth and development of the European epistle writing tradition, structure and contents of the epistolographic theory textbook, concept and model of an epistle; similarities and differences of epistle writing textbooks in the Middle Ages and Renaissance, the values influenced by such textbooks and their significance for common education system and culture formation. The dissertation makes a research on the time periods and ways, how the epistolographic tradition reached the Grand Duchy of Lithuania, how it was adopted and functioned in epistle writing of the country, school curricula and cultural life in general. Based on specific examples, the dissertation discloses the changes in variety of epistle writing in the Grand Duchy of Lithuania, within the 14th – 16th centuries, stressing out how an epistle, as a former and fairly formal form of business and personal communication in the Middle Ages, is turned into means of self-expression and piece of literature during the period of Renaissance. Key sources of the research performed are the epistle writing textbooks (artes dictandi) published in the 11th – 14th centuries and epistolographic theory works (modi epistolandi), extant from the 15th... [to full text] / Disertacijos tyrimo objektas – europinė epistolografijos tradicija ir jos perėmimo formos LDK XIV–XVI a., išryškinant žanrinius ir tipologinius aspektus, raidos tendencijas. Šiame darbe analizuojama, kaip susikuria ir kaip kinta europinė laiškų rašymo tradicija, teorinio vadovėlio struktūra, turinys, laiško samprata ir modelis; kokie egzistavo panašumai ir skirtumai tarp Viduramžių ir Renesanso laiškų rašymo vadovėlių; kokias vertybes jie formavo; kokią reikšmę turėjo bendroje švietimo sistemoje, kultūros formavimęsi. Tiriama, kada ir kokiu būdu europinė lotyniškosios epistolografijos tradicija perimama LDK, kaip ji funkcionavo lotyniškoje LDK epistolikoje, mokymo programose, kultūriniame gyvenime. Disertacijoje analizuojama, kaip keičiasi LDK epistolikos įvairovė XIV–XVI a., kaip laiškas, Viduramžiais atlikęs gana formalizuotas dalykinio ir asmeninio bendravimo funkcijas, Renesanso epochoje virsta saviraiškos forma, literatūriniu kūriniu. Pagrindiniai atlikto tyrimo šaltiniai – Viduramžių laiškų rašymo vadovėliai (artes dictandi) ir renesansiniai epistolografijos teoriniai veikalai (modi epistolandi). Dvi skirtingas epistolografijos tradicijas šiame darbe iliustruoja Ldk Vytauto (1350–1430) laiškai, kaip Viduramžių kanceliarinės korespondencijos pavyzdys, ir Saliamono Risinskio (? –1625) laiškų rinkinys, kaip humanistinė Renesanso laiškų išraiška. Konstatuojama, kad LDK XIV–XVI a. nebuvo sukurta originalių teorinių laiškų rašymo veikalų, bet buvo remiamasi europiniu... [toliau žr. visą tekstą]

The goal of this work is to analyse how identity is represented in recent novels by writers of Lithuanian origin living outside the homeland, using a methodology that combines literary, cultural and sociological approaches. With renewed independence in 1990, emigration has strongly increased, as have the number of literary works that refer to problems of identity. The object of the analysis is five novels by three writers: Irena Mačiulyte-Guilford‘s Glebys, 2003 ( The Embrace, l999), Antanas Šileika‘s Bronzinė moteris, 2009 ( Woman in Bronze, 2004) and Pogrindis, 2012 ( Underground, 2011), and Valdas Papievis‘ Vienos vasaros emigrantai, 2009 and Eiti, 2010. Papievis, who grew up in Soviet Lithuania, has continued writing in Lithuanian since settling in Paris in 1995, while the other two writers are second-generation Canadian Lithuanians writing in English. The protagonists of all the novels live between more than one identity. To understand their problems, in addition to postcolonial concepts like mimicry, hybridity and the in-between, and the narratological theory of possible worlds, sociological approaches to identity are also used: the imaginary community, identity negotiations, possible selves and social and collective memory. These help distinguish similarities and differences among the novels; their protagonists may be trapped by historical forces (Pogrindis) or feel they can never reconcile confronting identities (Glebys), or may find a creative solution (Bronzinė... [to full text] / Šios disertacijos tikslas – išanalizuoti tapatumo problematikos akcentus bei kaitą pasirinktų lietuvių išeivių/emigrantų svetur rašytuose literatūriniuose tekstuose. Disertacijos tematika nubrėžia probleminius klausimus, kurių išsamesnis atskleidimas neapseina be tarpdisciplininio teorinio pagrindimo. Taikomas sociologinis metodas, istorinės ir kultūrinės prieigos, kai kurie dekonstrukcijos elementai. 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ženkliai pagausėjo emigracija į kitas šalis, kas iš dalies tapo impulsu kūrybai užsienio šalyse. Šio darbo objektas – lietuvių rašytojų išeivijoje parašyti romanai: Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantai“ (2003 m.) bei „Eiti“ (2010 m.), Irenos Mačiulytės-Guilford „Glėbys“ (2003 m.) ir Antano Šileikos „Bronzinė moteris“ (2009 m.) bei „Pogrindis“ (2012 m.) ir tapatumo išraiškos būdai juose. Valdas Papievis gimė ir pradėjo savo kūrybinį kelią Lietuvoje iki persikėlimo į Paryžių 1995 m. Tuo tarpu du kiti autoriai – antrosios kartos Kanados lietuviai, rašantys jau anglų kalba. Visų analizuojamų romanų protagonistų būtis balansuoja tarp kelių tapatumų. Analizuojant tapatumo problematiką aktualizuota vietos pakeitimo svarba, liminalios erdvės samprata, kito kategorija. Taikomos tokios sąvokos, kaip slenkstis, kultūrinė briauna, kultūrinio hibridiškumo terminas, dalinio subjekto kategorija, naratologinė galimų pasaulių teorija, sociologinės prieigos, galimų tapatybių teorija, kolektyvinės ir socialinės atminties fenomenas. Minėtos teorinės... [toliau žr. visą tekstą]

Šios disertacijos tikslas – išanalizuoti tapatumo problematikos akcentus bei kaitą pasirinktų lietuvių išeivių/emigrantų svetur rašytuose literatūriniuose tekstuose. Disertacijos tematika nubrėžia probleminius klausimus, kurių išsamesnis atskleidimas neapseina be tarpdisciplininio teorinio pagrindimo. Taikomas sociologinis metodas, istorinės ir kultūrinės prieigos, kai kurie dekonstrukcijos elementai. 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ženkliai pagausėjo emigracija į kitas šalis, kas iš dalies tapo impulsu kūrybai užsienio šalyse. Šio darbo objektas – lietuvių rašytojų išeivijoje parašyti romanai: Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantai“ (2003 m.) bei „Eiti“ (2010 m.), Irenos Mačiulytės-Guilford „Glėbys“ (2003 m.) ir Antano Šileikos „Bronzinė moteris“ (2009 m.) bei „Pogrindis“ (2012 m.) ir tapatumo išraiškos būdai juose. Valdas Papievis gimė ir pradėjo savo kūrybinį kelią Lietuvoje iki persikėlimo į Paryžių 1995 m. Tuo tarpu du kiti autoriai – antrosios kartos Kanados lietuviai, rašantys jau anglų kalba. Visų analizuojamų romanų protagonistų būtis balansuoja tarp kelių tapatumų. Analizuojant tapatumo problematiką aktualizuota vietos pakeitimo svarba, liminalios erdvės samprata, kito kategorija. Taikomos tokios sąvokos, kaip slenkstis, kultūrinė briauna, kultūrinio hibridiškumo terminas, dalinio subjekto kategorija, naratologinė galimų pasaulių teorija, sociologinės prieigos, galimų tapatybių teorija, kolektyvinės ir socialinės atminties fenomenas. Minėtos teorinės... [toliau žr. visą tekstą] / The goal of this work is to analyse how identity is represented in recent novels by writers of Lithuanian origin living outside the homeland, using a methodology that combines literary, cultural and sociological approaches. With renewed independence in 1990, emigration has strongly increased, as have the number of literary works that refer to problems of identity. The object of the analysis is five novels by three writers: Irena Mačiulyte-Guilford‘s Glebys, 2003 ( The Embrace, l999), Antanas Šileika‘s Bronzinė moteris, 2009 ( Woman in Bronze, 2004) and Pogrindis, 2012 ( Underground, 2011), and Valdas Papievis‘ Vienos vasaros emigrantai, 2009 and Eiti, 2010. Papievis, who grew up in Soviet Lithuania, has continued writing in Lithuanian since settling in Paris in 1995, while the other two writers are second-generation Canadian Lithuanians writing in English. The protagonists of all the novels live between more than one identity. To understand their problems, in addition to postcolonial concepts like mimicry, hybridity and the in-between, and the narratological theory of possible worlds, sociological approaches to identity are also used: the imaginary community, identity negotiations, possible selves and social and collective memory. These help distinguish similarities and differences among the novels; their protagonists may be trapped by historical forces (Pogrindis) or feel they can never reconcile confronting identities (Glebys), or may find a creative solution (Bronzinė... [to full text]

The subject of this dissertation is the representation of temporality, trauma and sexuality in Antanas Škėma’s fiction. The chapter “Temporal structures” examines temporal order in the writer’s novella “Isaac” according to Genettes narratology. The analysis reveals deliberately inserted mechanisms in the construction of the text, which disrupt the narrative investigation. A survey of temporal structures exposes invented events in the text and the definitions of “factual reality” and “imaginary reality” are introduced. The narrative analysis results in a hypothesis that Škėma’s text has been constructed as an imitation of human memory and as a representation of the factual reality outside the text. The chapters “Representation of trauma” and “Representation of sexual perversion” use Freud’s trauma theory and sexual theory as a method. Trauma appears to constitute the construction of the narrator and his urge to distort temporal links between the narrative and the story. When the narrator in Škėma’s “Isaac” focuses on the depiction of sexually perverted consciousness, the text affects the reader by forcing him to break off his horizons of expectation. The depiction of rape in Škėma’s fiction links the themes of sexuality and power and of sexuality and trauma. The writer detaches the representation of sexuality from the definition of love: sexuality, portrayed in the analyzed texts, appears to create its own norms. This is one of many ways to transform the depiction of sexual perversion into a social norm in Škėma’s narrative. The chapter “Škėma’s Autobiography and literary critics” provides a re-reading of the writer’s autobiography and his journalistic texts. The chapter ”Publication and reception of Škėma’s fiction” provides a compiled reading of earlier research and a survey of the writer’s books published in exile.

La importancia de la identidad ciudadana se percibe también en las obras poéticas y jurídicas del autor de procedencia española Pedro Ruiz de Moros (Petras Roizijus, Petrus Royzius Maureus, Piotr Royzjusz, ~1505 – 1571). Ese poeta es el más productivo, claro, y probablemente el único escritor de ese tiempo que no ha escrito poemas extensos según la tradición épica de la Antigüedad. Su punto de vista constructivo y lacónico se refleja en la poesía epigramática y en los versos ocasionales escritos para los próceres de Lituania y Polonia, y se caracterizan por un estilo muy realista. Como es fácil entender, particularmente ese tipo de poesía es el mejor y el más eficaz para reflejar variados matices de la época; tales versos constituyen un curioso barómetro que mide diversos aspectos de la vida social de aquella comunidad. / Disertacijoje nagrinėjama pilietiškumo samprata ispanų kilmės XVI amžiaus Lietuvos lotyniškosios literatūros autoriaus Petro Roizijaus (Pedro Ruiz de Moros, ~1505 –1571) kūryboje. Toks aspektas leidžia žvelgti į kūrybą šiuolaikinio skaitytojo akimis, apibrėžti autoriaus kūrybos santykį su skirtingų laikų visuomenėmis. Teoriniu darbo pagrindu pasirinkti recepcijos teorijos Hanso Roberto Jausso svarstymai jo literatūrinio lūkesčių horizonto sąvoka, teksto analizei konkrečiose darbo dalyse naudoti intertekstualumo teoretikų pastebėjimai. Disertacijoje atskirai nagrinėjami Roizijaus poetiniai ir teisiniai tekstai, bandant ieškoti juose pilietiškumo raiškos. Poetiniuose tekstuose Roizijus, norėdamas paveikti skaitytoją, kreipia itin didelį dėmesį į detalų ir konkretų vaizdavimą, taigi čia valstybės – piliečio santykis atsiskleidžia didiko herojaus, „verto tėvo ir tėvynės“ paveiksle. Teisiniame Roizijaus veikale Lietuvos sprendimai autorius atskleidžia pilietiškumo sampratą daugiau iš filosofinės pusės. Čia civis ir civitas sąvokos turi jungčių tiek su antikiniu romėnų pasauliu, kurį atveria intertekstinės struktūros, tiek su Lenkijoje ir Lietuvoje įprasta ir Lietuvos statutuose pabrėžiama piliečio kaip gyventojo traktuote. Pilietiškumas gali tapti elementu, kuris priartina mūsų dienų žvilgsnį prie istoriniu tapusio diskurso. Roizijaus tekstus šiandieninis skaitytojas turi galimybę atrasti iš naujo, nes jie, publikuojami ir tyrinėjami, turi įtakos ir šiandieniniam lūkesčių... [toliau žr. visą tekstą] / This work is mainly to investigate the concept of citizenship in the creation of Petrus Royzius (Pedro Ruiz de Moros, ~1505 –1571). This poet is a creator of the 16th c. Latin poetry in Lithuania. The aspect like this allows the observation towards the literature with the contemporary reader‘s eyes and determines the relationship between the author and the society of different époques. As a theoretical base of the investigation we have chosen a reception theory discussed by Hans Robert Jauss and his conception of literary horizon of expectations. The theoretical considerations of intertextuality there were used for the text analysis in the concrete places of the text. The poetical texts are considerable different from the judicial ones, while looking for the expression of citizenship in them. Royzius is very attentive for the detailed and concrete images or metaphors in order to make an influence on the reader; so the state–citizen relation reveals through the illustration of a noble hero, who is „worth his father and his fatherland“. The author reveals more philosophical conception of citizenship in his work The Lithuanian Decisions (Decisiones Lituanicae). The origin of Civis and Civitas are connected both with the antique Roman world, which is revealed by the intertextual structures, and the treatment of the citizen as an inhabitant, common in Lithuanian Statutes. The citizenship may become a connecting element between our days and the discourse becoming slowly a... [to full text]

Studiet av post-sovjetisk litauisk emigrantlitteratur är ett forskningsområde som har vuxit fram först de senaste åren. Forskningen har hittills fokuserats på hur litauiska emigranter bevarar eller inte bevarar sin litauiska identitet utanför hemlandet. Denna uppsats har en annan inriktning. Med utgångspunkt från de kronotopmodeller som tagits fram av litteratur-vetaren Juris Rozītis analyseras två böcker av litauiska författare som skriver om liv i Storbritannien respektive Irland med syfte att undersöka hur det upplevda emigrantlivet framställs. Forskningsfrågorna är: Hur avbildas emigrantlivet i post-sovjetisk litauisk emigrantlitteratur? Hur skiljer sig den avbildning från den som framkommer i lettisk efterkrigslitteratur? Den nya ”Inspärrad i det nya landet”-modellen visar sig vara mycket lik en av Rozītis modeller, dock inte den som avbildar livet i det nya landet utan den modell som avbildar livet i flyktinglägren. ”Inspärrad i det nya landet”-modellen visar hur emigranterna lever i värld där det inte finns utrymme för det egna jaget eller intima förhållanden. De lever i en grå zon. I det nya landet men inte riktigt en del av det nya landet. Den närmaste omgivningen utgörs av andra som är marginaliserade i samhället: andra migranter, kriminella osv. Emigranterna är inspärrade i denna gråa zon. De stängs in av ett osynligt men ändå påtagligt stängsel mellan dem och det inhemska samhället. En väsentlig skillnad mot Rozitis flyktinglägersmodellen är dock att banden till hemlandet inte har skurits av utan utgör en levande del av emigrantens liv. / The study of post-Soviet Lithuanian emigrant literature is a research field that only recently has emerged. The research published so far generally concentrates on “identity”: how Lithuanians conserve or do not conserve their Lithuanian identity while living abroad. This paper has another approach. Based on the chronotope models elaborated by literary scholar Juris Rozītis, two books by Lithuanian authors writing about life in the UK and Ireland are analysed with the aim to investigate how emigrant life is depicted. The research questions are: How is emigrant life depicted in post-Soviet Lithuanian emigrant literature? How does this image differ from the one in Latvian post-World War II exile literature? The resulting “confined in the new country model" turned out to be very similar to the "life in the refugee camps model" presented by Rozītis. The “confined in the new country model" shows emigrants living in a world where there is no space for personal self or for intimate relations with family or loved ones. Instead they live in a grey zone, IN the new country but not really as a PART OF it. Their immediate environment is constituted by other ”outsiders”: other immigrants, petty criminals, etc. Confining this zone of ”outsiders” there is an invisible but no less real delimitation from the normal society of the host country. However, there is a significant difference from the "life in the refugee camp model": the presence of active contacts with the home country.