Darbe pristatoma žinojimo augimo problema mokslo filosofijoje, pasirinkus Lakatoso ir Kuhno diskusiją šiuo klausimu. Lakatosas yra vienas iš žymiausių falsifikacionistų, labai prisidėjęs prie Popperio teorijų falsifikavimo metodologijos tobulinimo. Žinojimo augimas yra pagrindinė falsifikacionizmo koncepcija. Falsifikacija Kuhnui yra nepriimtina. Įvykus mokslo revoliucijai, senas žinojimas atmetamas. Nauja paradigma kaupia naują žinojimą. / The discussion between Lakatos and Kuhn is chosen to represent the growth of knowledge in philosophy of science. Lakatos is one of the best-known falsificationists, he improved Popper's methodology of falsification. The growth of knowledge is a key concept in falsificationism. Kuhn did not reject the growth of knowledge, but he had different approach to it. During scientific revolution old knowledge is abolished. There is no continuity from the old paradigm to the new one.

Paradigmos sąvokos išklaida chronologiškai sekant T. Kuhno minties raidą. Aptariami trys paradigmos sąvokos raidos etapai ir kai kurios implikacijos, pavyzdžiui nebendramatiškumas ir sąntykis su Karlo Popperio kritiniu racionalizmu. / Thomas Kuhn's concept of paradigm is expounded by chronologically following his publications. Three different stages of development of the concept are analysed and then compared to Karl Popper's critical rationalism.

Mokslinis realizmas yra filosofinis požiūris tvirtinantis, kad mokslo teorijos teigia tiesą apie pasaulį. Šis požiūris nebūtų filosofiškai įdomus, jei jo nesiektų paneigti įvairūs filosofiniai, istoriniai ir sociologiniai kontrargumentai. Šiame darbe analizuojami Paulo Feyerabendo, Arthuro Fine‘o, Thomo S. Kuhno, Larry Laudano, Baso van Fraasseno bei socialinio konstruktyvizmo prieš mokslinį realizmą nukreipti argumentai. Vertinama, kaip šie argumentai atsilaiko prieš naujausius argumentus mokslinio realizmo naudai, pateiktus Philipo Kitcherio, Jarretto Leplino, Ilkka Niiniluoto, Stathiso Psillos ir kitų mokslinių realistų darbuose. Darbe teigiama, kad mokslinis realizmas yra nuoseklus, savo teiginius gerai pagrindžiantis, geriausiai mokslo sėkmę paaiškinantis mokslo teorijų aiškinimas ir todėl laikytinas teisingu teorinis požiūris. Mokslinis realizmas yra nuoseklus teorinis požiūris, kadangi pagrįsdamas dvi prielaidas, kad egzistuoja nuo mąstymo nepriklausomas ir tam tikrą struktūrą turintis pasaulis (ontologinė prielaida) bei kad mokslas yra pajėgus šį pasaulį pažinti (episteminė prielaida), daro išvadą apie mokslo teorijų semantiką, jog teorijos parodo, koks yra pasaulis. Mokslinis realizmas gerai pagrindžia savo teiginius ir prieš jį nukreipti argumentai nepajėgia jo paneigti. Savąjį episteminį optimizmą mokslinis realizmas pagrindžia neigdamas galimybę nubrėžti griežtą ribą tarp stebimų ir negalimų stebėti esinių ir reiškinių bei tvirtindamas abdukcijos (geriausio... [toliau žr. visą tekstą] / Scientific realism is a philosophical approach that claims the literal truth of scientific theories. This approach would not be philosophically interesting if there were not ample philosophical, historical and sociological arguments that would argue against it. In this thesis we evaluate the arguments of Paul Feyerabend, Arthur Fine, Thomas S. Kuhn, Larry Laudan and Bas van Fraassen as well as the challenge of social constructivists. All the counterarguments are weighed against the most up-to-date arguments for scientific realism – notably, Philip Kitcher, Jarrett Leplin, Ilkka Niiniluoto, Stathis Psillos and others. We claim that scientific realism is a consistent and soundly substantiated account of scientific theories which best explains the empirical success of scientific theories and which, therefore, is justly believed to be a truthful theoretical attitude. Scientific realism is a consistent theoretical attitude because it starts from the two premises that there is a mind independent world of a particular structure (an ontological premise) and that science is able to know this world (an epistemic premise) and concludes with a semantic thesis that scientific theories represent what the world is like. Scientific realism is a sound and well substantiated theoretical attitude because the arguments against it do not succeed to refute it. It grounds its epistemic optimism in the denial to draw a rigid line between the observable and unobservable aspects of the world and in... [to full text]