Mano darbo tema – Atminties poetika Sigito Parulskio kūryboje. Darbo objektas – atminties tematikos atskleidimas ir analizė S. Parulskio kūryboje. Darbo tikslas – atskleisti ir ištirti modernaus laiko ypatybes S. Parulskio esė rinkinyje „Nuogi drabužiai“, viešosios bei vidinės atminties raišką S. Parulskio kūriniuose: romane „Trys sekundės dangaus“ ir poezijos rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“. Darbą sudaro trys dalys: 1. Modernaus laiko ypatumai S. Parulskio eseistikoje, kurią reprezentuoja esė rinkinys „Nuogi drabužiai“. Joje atskleidžiamas modernus laikas, jo suvokimas ir išraiška. Be to, praeities laikas jungiamas su dabartiniu. Kaip fonas ir savotiškas pagalbinis šaltinis darbe naudojamas M. Prousto romanas „Prarasto laiko beieškant“. Šis kūrinys ypatingai padeda susivokti S. Parulskio esė rinkinyje, kuomet kalbama apie asmeninį laiką. t.y. laiką, kuris neatskleistas skaitytojui ir bendrą laiką. t.y. laiką, kuris skaitytojui yra atskleistas. 2. Atminties raiškos aspektai S. Parulskio prozoje, kurią reprezentuoja romanas „Trys sekundės dangaus“. Rašant šią dalį buvo labai vertinga psichoanalitikės J. Kristevos knyga „Maišto prasmė ir beprasmybė. Psichoanalizės galios ir ribos I“. Šios knygos dėka įžvelgiama tam tikra paralelė, kuri traktuojama kaip savotiška S. Parulskio romano pozicija: nereikia atpasakoti istorijos, ją reikia paversti sąmonės matrica, forma išgyvenimo ir minties turiniui. Tai suvokus buvo pradėti analizuoti laiko bei erdvės pažeidinėjimai S. Parulskio... [toliau žr. visą tekstą] / Master thesis „Poetics of memory in the creative works of Sigitas Parulskis“ expose and analyze thematics of memory. There are three works analyzed in this thesis; they represent different aspects of creative works of S. Parulskis: esseistics (collection of essays „Naked clothes“), prose (novel „Three seconds of a sky“) and poetry (collection of poems „All this from the longing“). In the first part of this work, which is represented by the collection of essays „Naked clothes“, expression of modern time, which has connections with physical and mathematical time, and interrelation of past and present are studied. Most of attention are devoted to comparison of this S. Parulskis work and novel by M. Proust „Finding Time Again“, attention is given to comparison of perceived „personal“ (time undisclosed to reader) and „common“ (time disclosed to reader) times. In these parts of master thesis: „Poetics of memory in the prose of Sigitas Parulskis“ and „Poetics of memory in the poetry of Sigitas Parulskis“ attention is paid to the effort of disclosing expression and functions of memory. Namely then it is proceeded to the study of the public and inner memory. Public and inner memory are studied in the novel „Three seconds of a sky“ and collection of poems „All this from the longing“. Attention is paid to the exposition of public and inner memory, mainly referring to these books: cultural book of V. Kavolis „Cultural psychology“ and historical – diary of O. A. – Garbstienė „In the... [to full text]

Pasakojamasis diskursas siejamas su Gerard‘u Genette‘u, jo naratologiniai tyrinėjimai aštuntajame dešimtmetyje padarė didelį posūkį literatūrologijos moksle. Iš esmės keičiamas mąstymas apie pasakojimą. Todėl svarbiausia ne tai, kas papasakota, o tai, kaip pasakojama. Ši problema labai mažai, tiksliau visiškai netyrinėta, todėl nusprendėme darbo temą pasirinkti būtent tokią „Pasakotojo funkcijos Sigito Parulskio romane „Murmanti siena“. Darbo objektas – pasakotojos funkcijos, jų kaita romane. Pasakotojas išryškėja kaip adresantas, vertybių saugotojas, veiksmo skatintojas ir vertintojas, kuris tam tikrą momentą įgauna atitinkamą galėjimą, kompetenciją atlikti vieną ar kitą veiksmą. Naratorius atlieka ne vien pasakotojo funkciją, kuri yra privaloma, bet tuo pat metu ir kitokias. Pirmoji, svarbiausioji, funkcija vadinama naratyvine, kitos keturios(ideologinė, liudijimo, komunikacinė, valdymo), jomis pasakotojas pasitelkia tik tam tikrais atvejais. Šiuo darbu siekiame atskleisti, kaip keičiasi pasakotojo funkcijos romane, parodyti, kaip jomis naudojasi, pagrįsti tokį elgesį. Pasitelkdamas vieną ar kitą pasakotojo funkciją, naratorius pateikia kuriamos tikrovės įvykius. Tai atlieka sąmoningai, organizuotai, pagal situacija liudija, vertina, komentuoja. Išanalizavę visą tekstą, galime teigti, jog naratorius plačiąją prasme, nėra tik stebėtojas ar įvykių fiksuotojas, jis adekvačiai reaguoja į pateikiamą diskursą, personažus, modeliuoja jų veiklą ir pats yra ne ką menkesnė figūra... [toliau žr. visą tekstą] / The narrative discourse is related to Gerard Genette. In the eighth decade his narratological researches made a significant turnabout in the science of literary criticism. The thinking about the narration is basically changed. That is why the most important thing is not what is told but how it is told. This problem has been little investigated, to be more precise, it has not been investigated at all. That is why we decided to choose the following topic of the work: “The Narrator‘s Functions in the Novel “Murmanti siena” by Sigitas Parulskis”. The subject of the work is the narrator’s functions, their change in the novel. The narrator is revealed as an addresser, a preserver of values. He encourages and evaluates the action as well as he gets the appropriate ability, competence to perform one or another action. The narrator performs not only the narrator’s function which is compulsory but at the same time he performs other functions. The first and the most important function is called narrative, the other four functions are called ideological, communicative, operating and the function of witness. The narrator invokes them in some sort of cases. The aim of the work is to reveal how the narrator’s functions change in the novel, to show how they are used, to motivate such a behaviour. Invoking one or another function of the narrator, he presents events of the reality which is being created. This is performed in a deliberate, organized way, according to the situation the... [to full text]

Magistro darbo tikslas – aptarti monologą XIX a. pab. – XXI a. pr. lietuvių dramaturgijoje. Monologų sklaida išryškina skirtingų lietuvių dramaturgijos laikotarpių bendrąsias tendencijas: vyraujančių charakterių pobūdį, prasmines slinktis, žanrines, stilistines ypatybes, specifinį estetinį psichologinį poveikį, ryšį su adresatu. Vaižgantas, Keturakis, Žemaitė įtvirtino realistinį tikrovės vaizdavimo būdą. Romantinėse pjesėse formuojamas „aukštasis“, poetinis dramos stilius. Realistiniams kūriniams būdingas šnekamosios kalbos imitavimas. Monologams būdinga funkcija – atpasakoti pasibaigusius įvykius ir buvusius išgyvenimus. Dramaturgai neoromantikai siekė dramaturgiją pakreipti romantinio atsinaujinimo linkme. Pasak J. Lankučio, pradėta tolti nuo įprastinio patriotinių jausmų deklaravimo, istorinės, socialinės iliustracijos. Skirtingai nei mėgėjiškosios dramaturgijos laikotarpiui, neoromantizmo dramaturgijai būdingas žanrinis sinkretizmas. Apie žanrinių ribų maišymąsi byloja paantraštės (pavyzdžiui, V. Krėvės „Šarūnas“ – „Senųjų dienų gyvenimo pasaka“). Monologų analizė išryškina V. Krėvės, V. Mykolai�����io-Putino dramų orientaciją į poezijos žanrą, į jos stilistiką. Neoromantinių kūrinių monologe ryškus lyrinis pradas: personažai pasakoja apie šios akimirkos būsenas ar įvykius. Atsiranda poetiškumas, lyrinis subtilumas, vaizduojami ryškūs, individualizuoti charakteriai. Išskiriamas savitas kalbėjimo būdas: stilizuojama lietuvių liaudies daina. „XX a. 3 – 4 dešimtmečių... [toliau žr. visą tekstą] / V. Summary ‘‘Development of the monologue in Lithuanian dramaturgy“ In this study was analised the monologue in XIX century end – XXI century beginning dramaturgy. At the beginning of the work, conception of the monologue is given. In it different attitudes of dramatists to monologue is emphasized. Some dramatists think, that certain elements of monologue forms are negatyve, not acceptable (statics of thoughts and thinking, outburst of emotions) and the monologues in their dramas are not used often. The others think, that monologues have merit and use them in drama. A. Samulionis, P. Pavi give the classification of the monologues, though it is not detailed. In monologues problematics, themes of “Amateurish dramaturgy“ the realistic reality representing way (the dramas of Žemaitė, Keturakis, Vaižgantas) and romantic-patriotic (A. Fromas-Gužutis) are often used. The main functions of the monologue: informational, dinamical, pushing the act of the drama further, characterising the personage who is taking, structural-compositional. The orientation to poetry stilistics and genre of V.Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas reveals in neoromantical drama: mithology, lyrism. In monologues distinct individualised characters are pictured in the historical dramaturgy. Of the middle of the XX century (J. Grušas, J. Marcinkevičius) the monologues show universal, crossing the concrete historical times problematics. The language is characterised with didactical tones, passionativenes. K. Saja... [to full text]