Tyrime analizuojamas rentinės valstybės fenomenas. Remiantis Kuveito atvejo analize, siekiama ištirti, kiek rentinės valstybės teorija atitinka šios šalies ekonominę, socialinę ir politinę raidą. Priešingai negu šiuo metu ryškiame diskurse Vidurio Rytų atžvilgiu, stengiamasi nenagrinėti Kuveito raidos per demokratijos prizmę. Tyrimo išvados iš dalies patvirtina rentinės valstybės teorijos suponuojamą režimo autonomiją. Tačiau nustatoma, kad krizės atveju Kuveite nebuvo siekiama režimo pakeitimo. / This paper investigates the implications of the rentier theory thesis to the political changes in a rentier state. First of all, it is clear that in the current analyses of the Middle Eastern societies a dominant theme is the search for democratization. This paper challenges this view by arguing that such approach leads to the analytical (and sometimes practical) dead end. To investigate the processes in the Middle East, we should direct our focus to regime stability without having democracy prerequisites involved in our analysis. The theory of a rientier state describes the state-society relations as dismissing the importance o taxation. Thus, receiving huge amounts of external rent, the regime is autonomous from the society. This will prevent any changes in the future, if no fiscal crisis occurs. Fiscal crisis may deter the autonomy of the regime and thus provoke the change in politics. It is clear that although useful, such view obscures the importance of internal changes in the regime. The Kuwait case study reveals that some groups (merchants) of the society were important before the oil. Contrary to the rentier state thesis, they were not coopted by the wealth provided by the regime. Moreover, other groups were supported by the ruling family to counterbalance the strength of the merchants. In the context of the fiscal and other external crises the interplay between these groups and the regime were vital to regime legitimacy as such. The analysis refutes the hypothesis... [to full text]

Darbe pirmiausia aptariamos prielaidos Vakarų ir Rytų kultūrų dialogui rastis. Temos problematika ir galima sklaida pristatoma iš esmės remiantis Carlo G. Jungo ir Martino Heideggerio įžvalgomis, lietuvių kultūros veikėjų mintimis, glaustai pateikiama lietuvių literatūros kritikos recepcija šiuo klausimu, apžvelgiami Donaldo Kajoko autokomentarais suformuluoti jo kūrybos bei gyvenimo vakarietiški ir rytietiški kontekstai. Pagrindinė darbo dalis skirta D. Kajoko kūrybos – eilėraščių ir esė – nagrinėjimui Vakarų-Rytų įtakos aspektu. Pastebėta, kad šių kultūrų sandūros kūrybinis padarinys yra autoriaus tekstuose atsiskleidžiantys gimtosios kalbos resursai. Tai suteikia galimybę minėtame civilizacijų dialoge įžvelgti lietuviškus pėdsakus kaip kūrėjo pa(si)rinktas gramatines formas, stilistinę raišką, poetines figūras. Tampa akivaizdu, jog esė, be citatinių, struktūrinių ir žanrinių paviršiaus žaidimų, priskiriamų vakarietiškam būdui siekti prozininko meistrystės, intelektiniai egzistenciniai ieškojimai, realizuojami mąstant kalbą, savo vidinę tikrovę, liudija nuolatinę kelionę vieningo pasaulio, kaip minėtų kultūrų sintezės, link. / This work discusses assumptions of the emerging West and East cultural dialogue. The topics and possible spread of the theme is presented using the insights of Carl G. Jung and Martin Heidegger, the thoughts of Lithuanian thinkers. The author concisely presents the reception of Lithuanian literary criticism on this question, surveys the Eastern and Western creative and life contexts of Donaldas Kajokas, which he formulated in his auto commentary. The main part of this work is committed to the analysis of D. Kajokas oeuvre – his poems and essays in the aspect of West and East. It is observed, that creative consequence of this cultural junction is unfolding resources of native language. It gives an opportunity to envisage in this civilization dialogue some Lithuanian trails as chosen grammatical forms, stylistic expression, poetical forms. It is obvious, that essay, besides it‘s quotation, structural and genre games, which are attributed to Western way of prose craftsmanship, intellectual and existential pursuance, which is realized in thinking about language and inner reality, testifies the continuous voyage towards unanimous world, towards the synthesis of abovementioned cultures.

Der Orient und der Okzident sind zwei von Menschen, von Gesellschaft geschaffene räumliche Einheiten, die zu geographischen Zonen zugeordnet werden können. Gleichzeitig haben die beiden Begriffe eine kulturelle Bedeutung. Die Modernität, die Aufklärung und die Demokratie unterscheiden den Westen von den rückständig gebliebenen, undemokratischen Osten. Das Gegenbild, die Gegenidee, die Gegenpersönlichkeit und die Gegenerfahrung des Orients sind zum Eigenbild des Europäers geworden. Die Bilder der Anderen, die Abgrenzung zwischen die eigenen und fremden Kulturen hilft zur Erkennung des eigenen Identität. Jeder Handlung der literarischen Texte spielt in einem Raum. Dieser Raum stellt einen fiktiven Ort der Handlung, der gleichzeitig eine kulturelle Bedeutung hat. Die koloniale Literatur wird vor allem mit „binären Raummodelle“ geprägt. Der Raum der Handlung wird durch eine imaginative Grenze in zwei Bereichen abgetrennt, die nach bestimmten Hierarchie zugeorgnet werden: der eigene und fremde Raum. Kurban Said alias Lev Nussimbaum alias Mohammed Essad Bey ist ein Autor, dessen Wurzeln in Orient liegen. Er ist in einer toleranter, multikultureller Stadt Baku in Aserbeidschan aufgewachsen. In seinem Roman „Ali und Nino“ stellt der Autor seine Heimatstadt als eine Stadt dar, die weder zur Orient noch zur Okzident gehört, sondern ein Raum ist, wo die beiden Welten sich treffen und unmerklich in einander vermischen. Die Hauptstadt Baku von Aserbeidschan wird als eine Brücke zwischen... [der volle Text, siehe weiter] / Orientas ir okcidentas – tai dvi žmogaus sukurtos erdvės sąvokos, kuriomis apibūdinama ne tik geografinė teritorija, bet ir tam tikros kultūrinės vertybės. Pasaulis suskirstytas i dvi kategorijas: Vakarai ir Rytai. Vakarų pasauliui priskiriamos tokios vertybės kaip modernumas, švietimas ir demokratija, tuo tarpu rytų šalys laikomos atsilikusiomis kulturos ir švietimo atžvilgiu bei demokratijos stoka. Pastarajai kategorijai priskiriamos Afrikos ir Azijos valstybės, kuriose gyvena islamo išpažintojai. Edvardas Saidas nustatė, jog mūsų pasaulio suskirstymas į orientą ir oksidentą, savos ir kitos kultūros žmonių supriešinimas buvo reikalingas tam, kad suvoktume savo tapatybė. Kiekvieno literatūrinio kūrinio veiksmas vyksta tam tikroje erdvėje. Ši erdvė atlieka dvigubą funkciją: vienavertus veiksmas vyksta kūrinio autoriaus išgalvotoje vietoje, tačiau ta išgalvota vieta turi dažniausiai realių atitikmenį kasdieninėje tikrovėje. Kolonizmo epochoje orientas tapo žemesne kategorija. Oriento gyventojai buvo laikomi bejėgiais, kuriuos reikia valdyti. Tokia nuomonė buvo diegiama tekstų pagalba. Norėdama atsakyti į klausimą, kaip orientas vaizduojamas literatūriniame kūrinyje, pasirinkau autorių, kilusį iš šalies, priskiriamos orientui. Kurbanas Saidas užaugo tolerantiškumu ir daugiakultūriškumu išsiskiriančioje Azerbaidženo sostinėje. Romane „Ali ir Nino” vaizduojamas miestas, kuriame susikerta dviejų visiškai skirtingų kultūrų ribos. Baku neįmanoma priskirti nei orientui, nei... [toliau žr. visą tekstą] / Orient and okcidentas - the two man-made space concept, which describes not only the geographical area, but also a certain cultural values​​. The world is divided into two categories: the West and East. The Western world include the values ​​of modernity, democracy and education, while the eastern countries are backward in respect of culture and education, and lack of democracy. Edward Said has found that a breakdown of our world in the Orient and Occidental, has its own culture and other people's confrontation was necessary in order to realize their own identity. For each literary work takes place in a given area. This area is twofold task: On one hand the author of the work takes place in an imaginary place, but the place is mostly a fictional counterpart of real everyday reality. Orient residents were considered to be powerless, to be managed. This perception has been installed help texts. To answer the question of how the orientation depicted in the literary piece, the author chose, originating from a country belonging to the Orient. Kurbanas Said grew up in tolerance and multiculturalism in a conspicuous Baku. In the novel "Ali and Nino" depicts a city where the two intersect completely different cultural boundaries. Tank can not be assigned to either the Orient, nor occidental. City by the bridge function, and become the third space. Novels set in the Caucasus area, the precise area. This area consists of many smaller units, which are united in a common set of a... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjama politinės liberalizacijos Vidurio Rytuose įtaka islamistinei Musulmonų Brolijos organizacijai. Aptariama islamizmo sąvoka, politinės liberalizacijos Vidurio Rytuose bruožai, rinkimų politikos principas Egipte, Jordanijoje ir Palestinos autonomijoje. Darbe analizuojamas Musulmonų Brolijos dalyvavimo politinėje liberalizacijoje ideologinis pagrindimas bei motyvacija, tiriamas pokytis Musulmonų Brolijos retorikoje ir veiksmuose iki dalyvavimo parlamento rinkimuose ir po jų, nagrinėjamas islamistų politinės programos turinys. Remiantis Musulmonų Brolijos pareiškimais ir politinėmis programomis, analizuojamas islamistų požiūris į islamiškosios teisės pritaikomumą modernioje politinėje sistemoje, požiūris į politinį pliuralizmą, politines ir asmens teises bei laisves, moterų padėtį, religines mažumas, smurto naudojimą. / The research paper examines whether electoral participation by Islamist political parties engender moderation in their politics. The case of the Muslim Brotherhood is analyzed since it is the biggest and most influential among islamist organizations in the Muslim world. The analysis is based on the islamists‘ approach towards the participation in general elections in Egypt, Jordan and the Palestinian territories. The focus of this analysis is on the possible moderation on sensitive political issues, such as the implementation of the islamic law, the status of religious minorities, attitude towards the use of violence, political and personal rights and liberties.