Šiame darbe nagrinėjamas Apšvietos ir Romantizmo susidūrimas Johno Stuarto Millio filosofijoje. Dauguma autorių ir Millio filosofijos komentatorių (ypatingai Johnas Gray‘us) linkę į ją žiūrėti kaip į Apšvietos doktrinos principus perėmusią teoriją. Mažesnė dalis komentatorių (Nicholas Capaldi, Isaiah Berlinas) Millio koncepcijoje įžvelgia ir Romantizmo principus taip modifikuodami tradicinę anglų filosofo interpretaciją. Tačiau nedominuojantis požiūris faktiškai beveik neanalizuojamas – apsiribojama tik glaustais pastebėjimais. Todėl šis magistro darbas ir yra skiriamas parodyti, kad Millio filosofija kyla tiek iš Apšvietos, tiek iš Romantizmo pamatinių principų, o to pasekoje ji įgauna nenuoseklų ir net konfliktišką pobūdį. Millio mąstymo nenuoseklumą galima susieti su Apšvietos ir Romantizmo konfliktu, kurį remiantis Alvydu Jokubaičiu, galima įvardyti kaip natūralizmo ir ekspresivizmo susidūrimą. Remiantis tokia perskyra aiškiai matyti, kad Millis pasižymi ir natūralistine orientacija (daugiausia mokslo srityje) ir ekspresivistine orientacija (nagrinėjant žmogų ir iš dalies – visuomenę). Darbe išskiriami esminiai Apšvietos principai, pastebimi Millio filosofijoje: 1) meliorizmas (įsitikinimas, kad asmenys, asmenų grupės, institucijos, mokslas, etc. tobulėja ir progresuoja) reiškiąs, kad utilitarinė ir politinė anglų filosofo teorija vaizduojama kaip skatinanti socialinį progresą glaudžiai susijusį su intelektualiniu progresu; 2) egalitarizmas (įsitikinimas, kad nesama... [toliau žr. visą tekstą] / This paper discusses the encounter of Enlightenment and Romanticism in John Stuart Mill’s philosophy. The majority of authors and Mill’s commentators (especially John Gray) tend to look at it as the theory with principles of Enlightenment. The smaller part of commentators (Nicholas Capaldi, Isaiah Berlin) sees in Mill’s conception also the principles of Romanticism modifying the traditional interpretation of English philosopher. But in fact this not-dominant approach practically is not analysed – it is limited only with brief notices. Therefore this master work is dedicated to attitude that Mill’s philosophy develops both from basic principles of Enlightenment and those of Romanticism. The inconsistency of Mill’s thought could be related with conflict of Enlightenment and Romanticism which, according to Alvydas Jokubaitis, could be named as the encounter of naturalism and expressivism. In conformity with this separation we could clearly see that Mill is characterized by naturalistic orientation (mostly in area of science) and expressivist orientation (in examination of person and partly – of society). There are indicated the essential principles of Enlightenment in Mill’s philosophy: 1) meliorism (the belief that persons, groups of persons, institutions, science, etc. improve and progresses) which denotes that utilitarian and political theory of this philosopher is pictured as stimulating social, as well as closely related intellectual progress; 2) egalitarianism (the belief... [to full text]