Nuosavybės teisė – tai plačiausia savo turiniu daiktinė teisė, kuri yra ir viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Savininko teisių turinys ne vienodai apibrėžiamas atskirų valstybių doktrinose ir teisės aktuose. Tai lemia skirtingos teisinės tradicijos, teisinės sistemos, ideologijos ir kiti veiksniai. Teisės doktrinoje yra įvairių nuomonių, kaip reikėtų apibrėžti savininko teisių turinį. Kita vertus, gal to daryti visai nereikėtų? Tai yra problema, kadangi vieningo požiūrio nebuvimas gali sąlygoti skirtingą savininko teisių turinio interpretavimą. Tai aktualu ypač šiais, besiplečiančios globalizacijos, laikais. Lietuvos teisės doktrinoje savininko teisių turinio tema, siekiant nustatyti, ar dabartinis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso savininko teisių turinio reglamentavimas atitinka šių dienų aktualijas, nėra plačiai nagrinėta. Tuo labiau, kad iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo privati nuosavybė buvo nepripažįstama, taigi, ji nebuvo tiriama bei nagrinėjama moksliniu lygmeniu. Šiame darbe aiškinamasi, ar dabartinis savininko teisių turinio reglamentavimas Lietuvoje yra tinkamas ir pakankamas siekiant visapusiško savininko teisių įgyvendinimo, užtikrinant, kad nebūtų pažeisti įstatymai ir kitų asmenų teisės bei interesai. Darbe atskleidžiamos pagrindinės su tuo susijusios problemos bei atkreipiamas dėmesys į istorinę savininko teisių turinio raidą ir jos įtaką šiuolaikinei teisei. / Ownership law is one of the main human rights and it has the most extensive content. The content of the owner’s rights is defined by various ways in different countries and different law deeds. This situation is influenced by a great variety of legal traditions, legal systems, ideologies, and many other things. There are multiple notions how content of the owner’s rights should be defined. For example, one of them states that this definition is unnecessary. The absence of the common view may determine various interpretations of the content of the owner’s rights and this might be problematic in various situations, especially, during the time of expanding globalization. The question, whether the regulation of the content of the owner’s rights in the contemporary civil code of Lithuania correspond current needs, is not a broadly examined topic in the legal doctrine of the Republic of Lithuania. Before the launch of the independence of Lithuania, private property was neglected; therefore, it was not examined and researched scientifically. The aim of this thesis is to answer the question whether current regulation of the content of the owner’s rights is relevant and sufficient in order to complete the fulfilment of the owner’s rights when no laws or rights and interests of other people are broken in the process. Main issues related to this right are described alongside with the historical development of this right and impact of this development to contemporary law.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir vyraujančią doktriną savininko teisių turinį sudaro trys pagrindinės teisių grupės: 1. Valdymas (ius posidendi)- teisė turėti daiktą savo žinioje, daryti daiktui fizinį ir ūkinį poveikį; 2. Naudojimas (ius utendi et fruendi) - teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją; 3. Disponavimas (ius disponendi) - teisė nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę, pavyzdžiui perleisti dalį ar visas nuosavybės teises į daiktą, išnuomoti, perduoti daiktą valdyti kitam asmeniui, atsisakyti daikto nuosavybės ar netgi jį sunaikinti. Šių savininko teisių įgyvendinimo būdai priklauso nuo nuosavybės rūšies, formos, bei paties nuosavybės objekto, todėl jų įgyvendinimo ypatumai yra atskleidžiami tiek civiliniame kodekse, tiek kituose įstatymuose, reguliuojančiuose atskiras nuosavybės rūšis. Nors savininkas savo teises į nuosavybės teise priklausantį turtą gali įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau savininko teisių negalima suabsoliutinti ir laikyti nevaržomomis. Civilinis kodeksas numato, kad savininkas valdydamas, naudodamas bei disponuodamas nuosavybės teisės objektu privalo nepažeisti įstatymų bei kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, jog savininkas įgyvendindamas savo teises į nuosavybės objektą privalo pasirinkti tokį įgyvendinimo būdą, kuris nekeltų grėsmės ar nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Civiliniame kodekse numatyta, kad... [toliau žr. visą tekstą] / The laws and the doctrine distinguish the following three basic elements of the ownership right as the most extensive of all other real rights: 1. the right of possessing (ius posidendi) – the legal right to actually have the property at one’s disposal, exercise actual physical or economical control over it; 2. the right of use (ius utendi et fruendi) – the right to use the useful features of the property in order to satisfy the owner’s needs and obtain any possible benefit from the property, including the right to obtain fruits, income (revenue) and production the property generates; 3. the right of disposing (ius disponendi) – the right to determine the legal fate and status of the property, e.g. alienate the property fully or partially, lease, transfer into another person’s possession, refuse from the property or even destroy it. The means of implementation of the ownership rights may depend on the various kinds of property and can be resulted in providing special conditions of possession, use or disposal of property, established by Civil Code or special laws. In spite of the facts, that the scope of the ownership rights is very wide, it should not be regarded as a fully absolute and unrestricted right. The Civil Code stipulates that while using, possessing and disposing of this property the owner should not violate the laws, rights and interests of other persons. This means that when using his property, the owner has to take due to account of various possibilities in... [to full text]