Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas ir Rabindranathas Tagorė yra gerai susipažinę su indų Vedų vaišnavizmo mitologija, todėl savo eilėraščiuose įdomiai ir gražiai ją taiko, atskleisdami įvairių reiškinių prasmes ir praturtindami lietuvišką poeziją. Daugiausiai dėmesio poetai skiria mėnuliui, sielos ir Supersielos ryšiui ir Dievo Krišnos archetipui, mažiau – šventam medžiui ir gėlei. Kajokas daugiau dėmesio skiria mėnuliui. Bložės mėnulis skatina dvasinį augimą ir neleidžia pasiduoti materialiai tamsai, taip pat dieviškas asmuo su begaliniu pasauliu, Kajokui jis – ne tik šviesa, lemtis bet ir pats Dievo Asmuo (su mėnulio veidu ir akimis), grojantis fleita, taip pat moters ir vaiko įvaizdis, kas atitinka indų mitologiją, o Tagorei mėnulį atstoja Pats Dievas Krišna, turintis mėnulio veidą. Jų mėnulis yra nuolatos veikianti dieviška asmenybė, kas būdinga indų mitologijai. Poetams labai svarbus sielos ir Supersielos santykio motyvas. Visi trys remiasi Vedų šventraščių alegorija ir šį įvaizdį pateikia kaip du paukštelius. Paukštelis Supersiela nuolatos pataria, ką daryti, kad jos antrininkė išsivaduotų nuo žemų įgeidžių ir pasiektų aukščiausią tobulumą, atgaivindama dievišką draugystę. Tagorės paukštis yra be galo laimingas, būdamas kartu su Viešpačiu, Bložė stebi šiuos paukštelius, o Kajoko paukštis nelaimingas, nes neįsiklauso į Supersielą. Kajoko ir Tagorės Supersiela ir siela dar lyginamos su saule ir jos šviesa, Supersielos nebuvimą sielos gyvenime – su... [toliau žr. visą tekstą] / Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas and Rabindranath Tagore are well acquainted with indian Vedic mythology, therefore in their poetry they adjust it interestingly and beautifully, by revealing the meanings of different phenomenons, and in this way enriching lithuanian poetry. Most of the attention the poets allot to the moon trop, the relationship between the soul and the Supersoul and the archetype of God Krishna, less attention – to the sacred tree and flower. Kajokas attaches great importance to the moon. Bložė's moon induces spiritual growth and does not allow to yield to material darkness, it is also divine person with limitless world. To Kajokas it is not only the light, destiny, but also God (with moonlike face), who plays the flute, it is the trope of a woman and a child too. And for Tagore the place of the moon takes God Krishna Himself with His moonlike face. Their moon is always acting divine person, what is the characteristic of indian mythology. The motive of the relation between the soul and the Supersoul is very significant to the poets. All three of them lean on the allegory of Vedic scriptures and present this trop as two birds. The bird Supersoul always advises what to do for Her minor to make itself free from low whims, by reviving divine friendship. Tagore's bird is endlessly happy being together with the Lord, Bložė observes these birds and Kajokas' bird is unhappy, because it doesn't heed to the Supersoul. Kajokas' and Tagore's Supersoul and... [to full text]

Summary The architectonics of the Biblical horizon allow to perceive, and highlight the ideological and semantical poetical kernel of the XXth century 6th decade poets’ generation. While highlighting the peculiarity of the Biblical horizon and revealing the semantical kernels of writers’ apprehension and poetical worldview, the theoretical hermeneutical principle of text reading is chosen. A reference is made to the perspective of Ricoeuras, which formulates the tradition of hermeneutical symbol and metaphor apprehension. The Biblical horizon is perceived according to the three poetical traditions of the Scripture re-creating. That would be: the structure of views proning to the logycs of rebellion and myth, the poetical principle of sensual and perceptual relation to the things, the intelectual novation of the biblical religious architectonics. The creation of these poets, representing diverse poetical traditions, idividually transform (Platelis, Kajokas, Gailius, Cieškaitė) or deform (Patackas) the notional field of the Scripture. In Patackas and Platelis poetry, representing the verse of death or reflection, for pointing out the Biblical horizon is important the mythopoetical cogitation which brings forward the dominant of rebellion, related to the sociocultural apprehension and revealing the Biblical typology of banishment from the paradise. Patackas poetry points out the perspective of the profanic paradygme, demythologization of the biblical images, semantical... [to full text]