Šiame darbe nagrinėjama tikrovės (de)mitologizacija ir tapatybės paieškos Herkaus Kunčiaus romane „Ornamentas” (2002 m.), Kazio Sajos apsakymų rinkinyje „Nebaigtas Žmogus“ (2003 m.) ir Vidmantės Jasukaitytės romane „Kai mes buvome vilkai” (2007 m.). Minėti tekstai išleisti postsovietiniu laikotarpiu, gausiame permainų ir netikrumo. Analizei šie kūriniai pasirinkti todėl, jog šie autoriai – skirtingų kartų atstovai, todėl buvo įdomu apžvelgti, kaip jų kūryboje atskleistos individo tapatybės paieškos, kokius esminius dalykus jie akcentuoja, kaip mitologizuoja ar demitologizuoja tikrovę. Tekstai analizuojami taikant sociokritinį, mitopoetinį metodus ir postkolonializmo sąvokas. Šie metodai pasirinkti atsižvelgus į tekstuose vaizduojamą Lietuvos laikmetį – sovietinę ir postsovietinę Lietuvą. Analizuojant minėtus tekstus svarbus klausimas apie mito apraiškas šiuolaikiniame pasaulyje, jo santykį su šiuolaikiniu žmogumi ir jo gyvenimu. Šiandieninis mokslininkas stengiasi suprasti mitą, jį iššifruoti, nevertina jo kaip švento ir besąlygiškai teisingo pasakojimo. Išsiveržus iš mito jėgos atsiranda galimybė tikrajam švietimo procesui ir susidaryti tapatybei, atitinkamai specializavus mokslą, meną ir moralę. Literatūros tekstai pateikia skaitytojui pramanytus pasaulius, bet kartu ir demistifikuoja tikrovę, kurioje gyvena skaitytojas, išryškindami gyvenamos tikrovės mitologizuotą, fiktyvią prigimtį. Tikrovės transformacijos ir permainos literatūros tekstuose visuomet yra... [toliau žr. visą tekstą] / This paper explores the attempts of contemporary Lithuanian prose writers to (de)mythologize reality and construct identity in (post)Soviet Lithuania as manifest in Herkus Kunčius' novel Ornament („Ornamentas“) (2002), Kazys Saja's short story collection Unfinished Man („Nebaigtas žmogus“) (2003), and Vidmantė Jasukaitytė's novel When We Were Wolfs („Kai mes buvome vilkai“) (2007). These texts were published in the post-Soviet period, marked by radical changes and a high degree of uncertainty. They have been chosen as the focus of this analysis because their authors belong to three different generations, which allows for a comparison of the different ways of representing an individual's search for identity as well as of mythologizing or demythologizing reality. The analysis is based on sociocritical and mythopoetic methods and also draws on relevant postcolonial concepts. These methods have been chosen with regard to the setting of the selected texts, namely, Lithuania in the Soviet and post-Soviet periods. In the analysis of the selected texts, the aim is to foreground the significance of the myth in the contemporary world, particularly with regard to the contemporary individual and his/her life. A contemporary scholar seeks to understand and decipher the myth, as opposed to treating it as a sacred truthful story, to be taken for granted. Casting aside the sacred power of the myth allows for a real educational process as well as for a formation of identity if... [to full text]

P. Dirgėlos ,,Karalystė“ atspindi istorinio romano virsmus. Procesų cikliškumas (praeities sugrįžimas į dabartį) valstybės istorijoje, vieno proceso ar reiškinio priklausomybė nuo kito – tai P. Dirgėlos literatūrinių vaizdų ir mąstymo esmė. „Karalystę“ galima suvokti kaip dialoginę mito ir istorijos struktūrą, o steigiamą Karalystės erdvę – kaip mitoistorinę realybę. ,,Karalystėje“ pristatyta simbolinės realybės struktūra iš esmės sutampa su mitinės, istorinės, socialinės ar kitokios realybės struktūromis. Pasirinktas tik vienas iš daugelio šiam veikalui reikšmingų jo simbolinės tvarkos epicentrų: mitinė jūra ir iš jos kylantis mitinis jūrinės Lietuvos valstybės vaizdas. Darbo tikslas yra įvardyti mitinę jūrinės (Lietuvos) valstybės realybę ir aptarti jos santykį su kitomis simbolinėmis struktūromis Petro Dirgėlos romane ,,Karalystė“. Rašant darbą buvo remiamasi šiuolaikinėmis mito teorijomis, hermeneutiniu ir psichoanalitiniu mito realybės interpretavimu, istoriniu kultūriniu literatūros aiškinimu, istorijos ir literatūros subjekto struktūros samprata J. Lacano ir kitų autorių veikaluose. / P. Dirgėla’s „Kingdom” reflects the conversions of a historical novel. P. Dirgėla’s literary images and basis of thinking is related with cyclical processes in the history of the state (when the past returns to the present) as well as the interdependence of processes or phenomenon’s. „The Kingdom”can be understood as the interactive structure of myth and history and the set up of the Kingdom’s space as mitohistorical reality. The symbolic structure of reality presented in the „Kingdom” largely coherent with the mythical, historical, social or other structures of reality. There was selected only one of the most significant works of the symbolic epicenter of the procedure: a mythical marine and the rising image of Lithuania as mythical marine state. The aim of this paper is to identify the reality of Lithuania as the mythical marine state and discuss its relationship with other symbolic structures in P. Dirgėla’s novel „The Kingdom”. The writing of the work is based on modern theories of myth, hermeneutical and psychoanalytical interpretation of myth reality, historical and cultural interpretation of literature as well as on the concept of history and literature body structure which is found in J. Lacan and other author’s works.

Viena iš valstybingumo pamatų, laidojanti jos tvirtumą yra šeimos institucija ir šeimos mitas. Šeimos mitas – žmonijos asmeninis laukas, kur susiduria tradicijos, taisyklės, kultūros, interesai, vyriškas ir moteriškas pradai. Puoselėjame šeimą kaip vertybę, galinčią duoti ir išugdyti visuomeniškai sąmoningą asmenybę, suvokiančią savo reikšmę ir aktyviau dalyvaujančią socialinime gyvenime. Jaunąją kartą stiprina ir palaiko vyresniųjų teigiamas pavyzdys, kuris skatina sekti jų pavyzdžiu. Laikas negailestingai atskiria vienus šeimos narius nuo kitų, naujų epochų dvelksmas diktuoja naujas būties taisykles ir kitus – naujus iškylančių problemų sprendimus. Besikeičianti aplinka ir laikas nulemia mūsų būtį. Savo baigiamąjį darbą – autorinę knygą, albumą pavadinau – UŽRAŠAI. Tai nėra mokslininko pastabos apie sudėtingą ir klaidžią žmogiškąją prigimtį, veikiau darbas su šeimos relikvijomis, rinkimas informacijos apie šeimą, jos istoriją. Albumas pasitarnauja kaip medžiaga iliustruoti šeimos praeičiai arba kurti ateitį. Jame pateikiamas mano šeimos – paprastų kaimo žmonių gyvenimas. Pasitelkdama vieną iš išraiškos priemonių – piešinį, perteikiau šeimos kasdieninę buitį. Šiuo savo darbu apibendrinu visos mūsų tautos, nykstančio kaimo gyventojo likimą. Viskas kinta, tad tokio Lietuvos kaimo žmogaus – tradicinio sodiečio nebematysime jau niekada. / One of the founding principles of nationhood, which displays its stability, is the institution of family and its myth. The family myth is humanity‘s personal field where traditions, rules, cultures, interests, male, and female natures collide. We cherish the family as a virtue, which can produce and foster a socially responsible person, who understands his or her significance and actively participates in her community. Younger generations are strengthened and motivated by the elders’ positive example, which encourage them to follow their lead. Time unscrupulously separates family members from others; the dawn of new ages dictates new laws of existence and other new ways to solve problems. The passage of time and the changing environment determines our being. I call my final year project “Notes”, which is an authorial book. They are not observations of a scientist about the difficult and meandering human nature, rather it is a work with a family reliquary, a gathering of information about the family and its history. The album as a source helps with illustrating its past and helps with creating a new future. In it the life of my family as simple country folk is presented. By the expressive medium of drawing, I rendered my family’s everyday life. In this project I summarise the fate of the dying country life in our whole nation. Everything changes, therefore we will never again witness such a Lithuanian farmhouse lifestyle.

Magistro darbe ,,Humanistinio portreto raida Lietuvos fotografijoje 20 a. II p.“ aptariama šeimos mito samprata ir sampynos su fotografija. Atskleidžiamas psichologinis bei fotografijos estetinis poveikis žmogui: parodoma kūrybiškumo ir šeimos mito sąveika istoriniame, laiko, vietos ir meniniame kontekste. Tiriamas Lietuvos fotografinis kontekstas bei lyginama su Vakarų Europos ir Amerikos fotografiniu istoriniu archyvu. Šeimos mitas laikomas žmonijos asmeniniu lauku, kur susiduria tradicijos, taisyklės, kultūros, interesai, vyriškas ir moteriškas pradai. Tyrimas parodė, kad šios sritys (fotografija ir šeima) turi kai kurių persipinančių bruožų ir idėjų yra susiję ir papildo viena kitą. Skirtumas tik tas, kad sąveikauja du skirtingi reiškiniai – fotografija kaip procesas, pranešimas ir žmogus kaip procesų – šeimos mito vykdytojas arba laužytojas. Moksliniame darbe pateikiama humanizmo samprata Vakaruose ir Lietuvoje, humanistinio portreto Lietuvos fotografijoje raida, raiška ir savitumai. Humanizmas akcentuojamas kaip esminis stilistinį fotografijos klodą nulėmęs bruožas. Tačiau šio bruožo laikėsi senoji (A. Sutkus, A. Kunčius, A. Macijauskas, R. Rakauskas) fotomenininkų karta, kuri puoselėjo Lietuvos fotografijos mokyklos (LFM) humanistines tradicijas. Šiuolaikinė fotografija apsigyvena kitose meno terpėse – medijose, kur sunku atskirti fotografiją nuo garso, vaizdo, šviesos ir kitų efektų. Šiame darbe bus apmąstoma ir svarstoma ne tik fotografija, bet ir sociologija... [toliau žr. visą tekstą] / In this master’s paper “The development of the humanistic portrait in Lithuanian photography in the 2nd half of the 20th century” the concept of the family myth and its entanglement with photography is discussed. The psychological and aesthetical effects of photography on a person are revealed; the interplay of creativity and the mythic family in contexts of history, time, space, and the arts is shown. The context of Lithuania’s photography is analysed and compared with a historical photography archive of Western Europe and America. The family myth is deemed to be an intimate field of humanity, where traditions, rules, cultures, interests, feminine and masculine natures collide. Research showed that these domains (photography and family) have some intertwining features and ideas which complement each other. The only difference is that two distinct phenomena are at work here – photography as process and information, and a person as a process of ministry or destruction of the family myth. The concept of humanism in Lithuania and the West, the development, expression, and particularities of the humanistic photography portrait in Lithuania are provided in this research paper. Humanism is accented as a trait that fundamentally determined the style of photography. However, this trait was followed by the old generation of photographers (A. Sutkus, A. Kunčius, A. Macijauskas, R. Rakauskas), who fostered the humanistic traditions of the Lithuanian photography school (LPS)... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjamas anti-amerikanizmo fenomenas apskritai Vakarų Europoje ir konkrečiai Italijoje. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV iš daugumos pasaulio valstybių sulaukė užuojautos ir palaikymo. Tačiau po šių tragiškų įvykių nepraėjus nei dvejiems metams, pasaulio arenoje ėmė vyrauti priešingos nuotaikos: JAV inicijuotas karas su terorizmu ir galiausiai 2003 m. be JT rezoliucijos prasidėjusi karinė kampanija Irake sukėlė didžiulę priešišką pasaulio reakciją. Viešosios nuomonės tyrimai rodė bendrą tendenciją – stiprėjantį neigiamą likusio pasaulio požiūrį į JAV. Tuo metu ypač dažnai imtas vartoti anti-amerikanizmo terminas ir vis labiau stiprėjo nuomonė, jog galiausiai XX amžius (dažnai vadinamas Amerikos amžiumi) užleidžia vietą naujajam XXI – neapykantos Amerikai – amžiui. Suprantama, jog dėl terorizmo grėsmės svarbiausia anti-amerikanizmo tyrimų po rugsėjo 11-osios ašimi tapo priešiškų JAV tendencijų islamiškose, ypač Artimųjų Rytų, valstybėse analizė. Vis dėlto anti-amerikanizmas egzistuoja ir Vakarų Europoje, nepaisant ilgos glaudžių JAV-Vakarų Europos santykių istorijos. Be to, karinės intervencijos Irake atvejis atskleidė, jog šio fenomeno pasekmės taip pat gali būti labai įvairios. Tad pagrindinis šio darbo tikslas yra nuodugniai išnagrinėjus anti-amerikanizmo fenomeną ir naudojant Italijos atvejo analizę, išskirti pagrindines šio reiškinio atsiradimo/egzistavimo Vakarų Europoje priežastis ir pasekmes. Atitinkamai tai leis patvirtinti/paneigti šias hipotezes:... [toliau žr. visą tekstą] / This master thesis examines the phenomenon of anti-Americanism in Western Europe in general and in Italy in particular. After the events of September 11th the US had received sympathy and support from many states of the world. However, just in two years all this disappeared: the war on terrorism incited by the US and finally the military offensive of 2003 against Iraq without a resolution of the UN brought an immense negative reaction in the world. The results of the opinion polls showed a general trend: the rise of negative attitudes towards America. Though the manifestations of anti-Americanism existed long before, it seems as many scholars have discovered the phenomenon of anti-Americanism anew and the main idea is that the 20th century (often called the American century) is giving the way to the new one – the century of hatred for America. Of course, after September 11th the main research area of anti-Americanism became analysis of this phenomenon in the Middle East. However, anti-Americanism exists also in Western Europe notwithstanding a long history of close US-Western Europe relations. Besides, the case of military intervention in Iraq had shown that also the consequences of this phenomenon can vary a lot. Hence, the main aim of this thesis is to analyze anti-Americanism in Western Europe and by analyzing the case of Italy distinguish the most important causes and consequences of this phenomenon. This analysis eventually allows to confirm/to deny such hypothesis: H1:... [to full text]