The work is devoted to elucidating the process of Christianisation of the last pagan region in Europe – Samogitia as a process of overcoming paganism or depaganisation in the 15th – 16th centuries. The main problem is a chronological difference in the conceptions that has existed in historiography for 500 years between what is considered to be the end of Samogitia’s Christianisation. This problem is solved, first of all, at a theoretical level taking over the conception of “conversion” from Western historiography applied to both political changes during the Christianisation period (the “official conversion”) and to the epoch of the society’s transformation from a pagan society into a Christian one (“conversion” in a broad sense). Attempts are made in the thesis to show the main phases of Samogitia’s early Christianisation beginning with the stage of mission Christianisation whose main historical fact is Jeronimas Prahiškis’ mission in 1401–1404 that ended in the last victory of paganism. During the period of the “official conversion”, which encompasses baptising campaigns and the establishment of a diocese, the factor of paganism manifested itself in the pagan reaction – in the 1418 revolt, which failed to terminate the processes supervised by the international forum of that time – the Council of Constance. The end of the conversion in a broad sense is assessed according to the following indicators: the density of the network of parishes, the facts of the last baptisms of... [to full text] / Darbas skirtas paskutinio Europoje pagoniško regiono – Žemaitijos christianizacijos kaip pagonybės įveikos arba depagonizacijos proceso XV–XVI a. išsiaiškinimui. Pagrindinė problema – istoriografijoje egzistuojantis 500 metų chronologinis sampratų skirtumas tarp to, kas laikoma Žemaitijos christianizacijos pabaiga. Ši problema sprendžiama pirmiausia teoriniame lygmenyje, perimant iš Vakarų istoriografijos „konversijos“ sąvoką, taikomą tiek christianizacijos politinių permainų laikotarpiui („oficialioji konversija“), tiek visuomenės virsmo iš pagoniškos į krikščionišką epochai („konversija“ plačiąja prasme). Disertacijoje siekiama parodyti pagrindinius Žemaitijos ankstyvosios christianizacijos tarpsnius, pradedant misijiniu christianizacijos etapu, kurios pagrindinis istorinis faktas yra Jeronimo Prahiškio misija 1401–1404 m., pasibaigusi paskutine pagonybės pergale. „Oficialiosios konversijos“ lūžyje, kuris apima krikštijimo akcijas ir vyskupijos įkūrimą, pagoniškasis veiksnys pasireiškė pagoniška reakcija – 1418 m. maištu, kuris vis dėlto nebenutraukė to meto tarptautinio forumo – Konstanco bažnytinio susirinkimo kuruojamo proceso. Konversijos plačiąja prasme pabaiga yra įvertinama pagal tokius rodiklius: parapijų tinklo tankis, paskutinių suaugusiųjų krikštijimų faktai, bažnyčių lankymo socialinės kontrolės sistemos faktai, dievų sąrašų bei pagoniškų praktikų liudijimai. Visi šie rodikliai leidžia teigti, kad XVII a. pradžią galima laikyti Žemaitijos konversijos pabaiga.

Magistro darbe aptariama Onės Baliukonės ir Nijolės Miliauskaitės poezija koncentruojantis į lyrinio subjekto mitinę sąmonę, jo sapnus, prisiminimus bei vizijas. Abi poetės, atstovaujančios viduriniajai poetų kartai (kurios centrą sudaro 1945–1955 metų gimimo poetai), savo kūryboje akcentuoja asmeninio patyrimo svarbą, o kultūrinė lyrinio subjekto patirtis skatina jo savivokos procesus. Darbe siekiama įrodyti, kad O. Baliukonės ir N. Miliauskaitės eilėraščio moters asmenybė formuojasi per mitinę moters sąmonę bei praeičiai besijungiant su dabartimi: vaikystė reflektuojama remiantis kadaise girdėtomis pasakomis bei legendomis, o lyrinis „aš“ nuolatos balansuoja tarp vaizduotės ir realybės, tarp sapno ir tikrovės, taip sujungdamas dvi egzistencines erdves. Sapnų ir mitų pasaulis bei lyrinio subjekto praeitis suvokiami kaip priešprieša chaotiškai dabarčiai. Negalėdama atsiriboti nuo realybės, eilėraščio moteris yra persekiojama beprasmybės ir vienatvės jausmo. Užuovėja atrandama kito glėbyje (prie kurio glaudžiamasi per sapnus) arba gamtoje, kurioje grįžtama į pirmapradę būtį. Gamtoje taip pat užmezgamas ryšis su anapusybe ir, transformuojant protėvių tikėjimą, gręžiamasi į pagonybę. Magistro darbe analizuojami ir tarpusavyje lyginami visi aptariamų autorių poezijos rinkiniai, nurodoma, kur poečių kūryba susijungia bei kur atsiskiria. O. Baliukonės ir N. Miliauskaitės poezija lyginama su kitų tos pačios kartos poečių (E. Juodvalkės, J. Vaičiūnaitės, T. Marcinkevičiūtės ir kt.)... [toliau žr. visą tekstą] / This Master’s thesis discusses Onė Baliukonė’s and Nijolės Miliauskaitė’s poetry focusing on the dreams, memories and visions of the lyrical subject. Both poets, representing the middle generation of poets (the centre of which consists of the poets that were born within the period of 1945-1955), in their works, emphasize the importance of personal experience, and the cultural experience of the lyrical subject that drive her self-perception processes. The work aims to show that the personalities of the women of Baliukonė’s and Miliauskaitė’s poems are forming when the past merges together to the present: their childhood is reflected based on once-heard tales and legends, while the lyrical subject is constantly teetering between imagination and reality, between dream and reality, thus connecting the two existential spaces. The world of dreams and myths and the past of the lyrical subject are perceived as the opposite of the chaotic present. Being unable to make a distance between the reality and herself, the woman of the poem is persecuted by the feeling of meaninglessness and loneliness. The shelter is found in the arms of the other (to who is nestled when dreaming) or in nature, which serves as a conveyor to the primordial being. Nature helps to connect with the other side and, by transforming the ancient faith, the lyrical subject looks back to the paganism. The Master’s thesis analyses and compares with each other all the poets’ collections, indicating what unities and what... [to full text]

Remiantis aprašomuoju - analitiniu, istoriniu, lyginamuoju, apklausos, atvejų analizės ir archeologinio paveldo kartografavimo metodais, darbe nagrinėjamas vidurio Žemaitijoje (Plungės, Telšių ir Šilalės savivaldybių teritorijoje) esančio archeologinio paveldo išteklių turistinis potencialas ir galimos vystymosi kryptys kultūrinio turizmo kontekste. Sąlygiškai darbas gali būti skirstomas į tris dalis: pirmojoje dalyje grindžiamas Žemaitijos regiono (kitų Lietuvos etnografinių regionų kontekste) kaip šios rūšies paveldo panaudojimo turizmui pasirinkimas. Jis apima tris pagrindinius poţiūrius: geografinį, istorinį ir etnoso. Antrojoje dalyje pristatomi vidurio Žemaitijoje esančio archeologinis paveldas, jo charakteringiausi bruožai ir buvusi funkcinė paskirtis. Turizmo paveldo ištekliai iliustruojami savarankiškai išskirto archeologinio paveldo kompleksų atvejais, jų galima panauda turizmui bei rekreacijai. Iš viso vietovėje išskirti 8 archeologinio paveldo objektų kompleksai. Trečiojoje darbo dalyje pristatoma teorinė, traktuojama valstybiniu mastu kultūrinio turizmo plėtros bazė, akcentuojamas dokumentuose išskirto Vidurio Žemaitijos arealo turistinis potencialas. Šioje dalyje pristatoma esama archeologinio paveldo būklės bei objektų lankymo (nelankymo) situacija, iš dalies tai lemiančius veiksnius. Šiame darbe nagrinėjami apsibrėžtame Žemaitijos regione esantys ikikrikščioniškųjų laikų objektai, atspindintys senųjų žemaičių kultūrą bei pasaulėžiūrą, jų kompleksiškumas... [toliau žr. visą tekstą] / According to a descriptive - analytical, historical, comparative, interview, case studies and archaeological heritage mapping techniques, there is pending in the middle of Samogitia (in Plungė, Telšiai and Šilalė municipalities) founded archaeological heritage resources, its tourist potential and possible directions of development in cultural tourism context. Work can be conditionally divided into the three parts: in the first part Samogitia’s region (in the other Lithuania’s ethnographic regions context) is based by arguments to use archeological heritage in the tourism of Lithuania. It includes three main approaches: geographical, historical and ethnos. The second part presents the middle Samogitia’s region archaeological heritage, its most characteristic features and past function. In the tourism usable archaeological heritage resources is illustrated independently abstracted complex of archaeological heritage cases, their future use for tourism and recreation. Totally there were identified eight sites of archaeological heritage facilities. The third part presents the theoretical base, considered in the state and municipalities levels: these documents are focused on the middle of Samogitia’s tourist potential. This part presents the current condition of archaeological heritage sites, its attendance situation and determinants of it. There are pending restricted Samogitia’s region’s pre-Christian time’s objects, that reflect the old world culture and Samogitians, their... [to full text]