Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir vyraujančią doktriną savininko teisių turinį sudaro trys pagrindinės teisių grupės: 1. Valdymas (ius posidendi)- teisė turėti daiktą savo žinioje, daryti daiktui fizinį ir ūkinį poveikį; 2. Naudojimas (ius utendi et fruendi) - teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją; 3. Disponavimas (ius disponendi) - teisė nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę, pavyzdžiui perleisti dalį ar visas nuosavybės teises į daiktą, išnuomoti, perduoti daiktą valdyti kitam asmeniui, atsisakyti daikto nuosavybės ar netgi jį sunaikinti. Šių savininko teisių įgyvendinimo būdai priklauso nuo nuosavybės rūšies, formos, bei paties nuosavybės objekto, todėl jų įgyvendinimo ypatumai yra atskleidžiami tiek civiliniame kodekse, tiek kituose įstatymuose, reguliuojančiuose atskiras nuosavybės rūšis. Nors savininkas savo teises į nuosavybės teise priklausantį turtą gali įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau savininko teisių negalima suabsoliutinti ir laikyti nevaržomomis. Civilinis kodeksas numato, kad savininkas valdydamas, naudodamas bei disponuodamas nuosavybės teisės objektu privalo nepažeisti įstatymų bei kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, jog savininkas įgyvendindamas savo teises į nuosavybės objektą privalo pasirinkti tokį įgyvendinimo būdą, kuris nekeltų grėsmės ar nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Civiliniame kodekse numatyta, kad... [toliau žr. visą tekstą] / The laws and the doctrine distinguish the following three basic elements of the ownership right as the most extensive of all other real rights: 1. the right of possessing (ius posidendi) – the legal right to actually have the property at one’s disposal, exercise actual physical or economical control over it; 2. the right of use (ius utendi et fruendi) – the right to use the useful features of the property in order to satisfy the owner’s needs and obtain any possible benefit from the property, including the right to obtain fruits, income (revenue) and production the property generates; 3. the right of disposing (ius disponendi) – the right to determine the legal fate and status of the property, e.g. alienate the property fully or partially, lease, transfer into another person’s possession, refuse from the property or even destroy it. The means of implementation of the ownership rights may depend on the various kinds of property and can be resulted in providing special conditions of possession, use or disposal of property, established by Civil Code or special laws. In spite of the facts, that the scope of the ownership rights is very wide, it should not be regarded as a fully absolute and unrestricted right. The Civil Code stipulates that while using, possessing and disposing of this property the owner should not violate the laws, rights and interests of other persons. This means that when using his property, the owner has to take due to account of various possibilities in... [to full text]

Prekių ženklo savininko teisių apribojimai – savininko teisių išimtys, atimančios iš registruoto prekių ženklo savininko teisę uždrausti tretiesiems asmenims naudoti žymenį, net ir tapatų ar klaidinamai panašų į jiems priklausantį prekių ženklą. Tam, kad trečiųjų asmenų veiksmai (savo vardo, adreso, nuorodų, susijusių su paslaugų bei prekių charakteristika bei paskirtimi naudojimas) patektų į apribojimus nustatančių nuostatų turinį ir būtų nebaudžiami, žymuo turi būti naudojamas prekybos veikloje bei atitikti sąžiningą ūkinės ir komercinės veiklos praktiką. Lyginamojoje reklamoje nurodyti konkurentui priklausantį prekių ženklą leidžiama, jei reklamos davėjo veiksmai atitinka keturias Lyginosios reklamos direktyvoje numatytas sąlygas. Apribojimas dėl neprieštaravimo yra nukreiptas į ankstesnio prekių ženklo savininką bei jo galimybę pasinaudoti jam prekių ženklo suteikiamomis teisėmis vėlesnio prekių ženklo savininko atžvilgiu, jei penkerius metus žinodamas apie savo prekių ženklo naudojimą tam neprieštaravo. Nors šie apribojimai aiškiai įtvirtinti tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu, tačiau nei viename iš teisės aktų nėra detalizuojami. Esminių sąvokų reikšmių teisės aktuose neapibrėžimas, aiškių ribų nenustatymas daro apribojimų pritaikymą praktikoje sudėtingą, tai artimiausiu metu sąlygos reformas prekių ženklų teisėje. / The limitations of trade mark owner's rights are the exceptions of the owner’s rights that prevent the proprietor of registered trade mark to prohibit a third party from using the mark, even if it is identical or confusingly similar to the registered one. The action of a third party, using his own name, address, indications concerning characteristics of goods or services and the trade mark where it is necessary to indicate the intended purpose of a product or service, is allowed if the use is in the course of trade and in accordance with honest practices in industrial or commercial matters. Comparative advertising is permitted when four conditions are satisfied. Limitation in consequence of acquiescence is orientated to the proprietor of an earlier trade mark and his ability to use his rights, if the proprietor has acquiesced, for a period of five successive years, in the use of a later trade mark while being aware of such use. Although all these limitations are established both the national and the European Union level, but in none of these acts are detalized. The lack of the definition of the essential terms used by the current regulation and lack of clear boundaries of the limitations, make them very difficult to use. For this reason the reforms in trade mark law are highly expected.

Nuosavybės teisė – tai plačiausia savo turiniu daiktinė teisė, kuri yra ir viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Savininko teisių turinys ne vienodai apibrėžiamas atskirų valstybių doktrinose ir teisės aktuose. Tai lemia skirtingos teisinės tradicijos, teisinės sistemos, ideologijos ir kiti veiksniai. Teisės doktrinoje yra įvairių nuomonių, kaip reikėtų apibrėžti savininko teisių turinį. Kita vertus, gal to daryti visai nereikėtų? Tai yra problema, kadangi vieningo požiūrio nebuvimas gali sąlygoti skirtingą savininko teisių turinio interpretavimą. Tai aktualu ypač šiais, besiplečiančios globalizacijos, laikais. Lietuvos teisės doktrinoje savininko teisių turinio tema, siekiant nustatyti, ar dabartinis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso savininko teisių turinio reglamentavimas atitinka šių dienų aktualijas, nėra plačiai nagrinėta. Tuo labiau, kad iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo privati nuosavybė buvo nepripažįstama, taigi, ji nebuvo tiriama bei nagrinėjama moksliniu lygmeniu. Šiame darbe aiškinamasi, ar dabartinis savininko teisių turinio reglamentavimas Lietuvoje yra tinkamas ir pakankamas siekiant visapusiško savininko teisių įgyvendinimo, užtikrinant, kad nebūtų pažeisti įstatymai ir kitų asmenų teisės bei interesai. Darbe atskleidžiamos pagrindinės su tuo susijusios problemos bei atkreipiamas dėmesys į istorinę savininko teisių turinio raidą ir jos įtaką šiuolaikinei teisei. / Ownership law is one of the main human rights and it has the most extensive content. The content of the owner’s rights is defined by various ways in different countries and different law deeds. This situation is influenced by a great variety of legal traditions, legal systems, ideologies, and many other things. There are multiple notions how content of the owner’s rights should be defined. For example, one of them states that this definition is unnecessary. The absence of the common view may determine various interpretations of the content of the owner’s rights and this might be problematic in various situations, especially, during the time of expanding globalization. The question, whether the regulation of the content of the owner’s rights in the contemporary civil code of Lithuania correspond current needs, is not a broadly examined topic in the legal doctrine of the Republic of Lithuania. Before the launch of the independence of Lithuania, private property was neglected; therefore, it was not examined and researched scientifically. The aim of this thesis is to answer the question whether current regulation of the content of the owner’s rights is relevant and sufficient in order to complete the fulfilment of the owner’s rights when no laws or rights and interests of other people are broken in the process. Main issues related to this right are described alongside with the historical development of this right and impact of this development to contemporary law.

Nuosavybės teisė – viena pagrindinių ir prigimtinių žmogaus teisių, egzistuojančių nuo neatmenamų laikų. Šios teisės analizė svarbi norint atskleisti jos turinį, kuris leidžia suvokti savininko galimybes nuosavybės teisės objekto atžvilgiu. Lietuvos teisnėje literatūroje dažniausiai pateikiama tik labai bendra savininko teisių turinio koncepcija, kurią sudaro savininko teisės valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančiu nuosavybės teisės objektu, tačiau savininko teisių turinys gali būti suvokiamas ir plačiau. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas savo praktikoje vadovaujasi ne tik minėtąja „triados“ koncepcija, bet į savininko teisių turinį įtraukia ir tokias teises kaip teisę reikalauti nepažeisti nuosavybės teisės, teisė išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ir kt, o Europos žmogaus teisių teismas nuosavybės teisės sampratos apskritai nesieja su šios teisės turinį sudarančių teisių išvardijimu, bet nuosavybės teisę suvokia per nuosavybės teisės objektą. Svarbu yra ne tik išanalizuoti, kokios teisės sudaro savininko teisių turinį, bet ir išnagrinėti nuosavybės teisės ribojimus, kuriuos nustatydama valstybė gali pažeisti nuosavybės teisės esmę. Net pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra expressis verbis nurodyta savininko teisių turinio ribojimo galimybė, todėl neaiškus šių ribojimų teisinis pagrindas. Nors Konstitucinio Teismo praktikoje yra pateikiamos sąlygos ir pagrindai, kuriems esant galimas savininko teisių turinio apribojimas, tačiau vis vien gali... [toliau žr. visą tekstą] / Das Eigentumrecht ist ein von den Haupt- und Natuerlichrechten des Menschen, das von alten Zeiten egzistiert. Die Analyse von diesem Recht ist wichtig, wenn wir der Inhalt des Eigentumrechtes zeigen wollen, der uns die Gelegenheiten des Eigentuemers verstehen hilft. In die litaushe Rechtsliteratur bietet man oftestens nur sehr allgemeine Konzept des Eigentumrechts. Diese Konzept besteht aus die Rechten des Eigentuemers das Eigentum zu nuetzen, zu besitzen und zu entzoergen. Aber der Inhalt des Eigentums kann man viel breiter verstehen. Zum Beispiel, das Verfassungsgericht fuehrt sich in seiner Praxis nicht nur mit dieser „Dreiklang“, aber in der Konzept des Inhalts des Eigentumrechts solche Rechten wie das Recht erfordern, dass das Eigentumrecht nicht verletzt wird, das Recht, dass das Eigentum von illegalen Besitz erfordert wird und etc., hinzufuegt, und der Europaeische Gerichtshof des Menschenrechten asoziert den Begriff des Eigentums ueberhaupt nicht mit dem „Dreiklang“, sondern das Eigentum durch Eigentumsobjeckt versteht. Es ist wichtig nicht nur analysieren, aus welchen Rechten der Inhalt des Eigentumrechts besteht, sondern auch die Grenzen des Eigentumrechts gesetzen, das die Scaffung eines Staates verletzen kann, wenn sie diese Grenzen gesetzt. Obwohl die Verfassungsgericht in seiner Praxis die Bedingungen und die Grundlagen der Grenzen des Eigentumrechts anfuehrt, aber man auch zwifeln kann, dass das Eigentumrecht ueberhaupt nicht beschraenkt werden kann, ausser im... [to full text]

Intelektinės nuosavybės teisių išsėmimo taisyklė – vienas glaudžiausiai su prekyba ir laisvo prekių judėjimo principu susijusių intelektinės nuosavybės teisės institutų, sukeliantis ne tik teisines, bet ir ekonomines pasekmes. Pagrindinis nagrinėjamo instituto taikymo tikslas Europos Sąjungos teisėje – užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, teisių turėtojo interesų ir laisvo prekių judėjimo principo. Teisių išsėmimo taisyklės taikymas sąlygoja tai, kad tam tikroje teritorijoje pirmą kartą teisių turėtojui ar jo sutikimu pardavus intelektinės nuosavybės teisės saugomas prekes, teisė toliau kontroliuoti šių prekių perleidimą toje teritorijoje yra išsemiama. Teisės doktrinoje skiriamas nacionalinis, regioninis ir tarptautinis intelektinės nuosavybės teisių išsėmimas. Europos Sąjunga pasirinkusi regioninį intelektinės nuosavybės teisių išsėmimą. Prekių ženklais yra pažymėtos dauguma prekių, todėl prekių ženklo savininko teisių išsėmimas yra labiausiai susijęs su paralelinės prekybos problematika. Prekių ženklų direktyvos 7 straipsnis, nustatantis prekių ženklo savininko teisių išsėmimą, doktrinoje vertinamas kaip vienas kontroversiškiausių Direktyvos straipsnių. ETT Silhouette byloje konstatavo, kad Prekių ženklų direktyvos 7 straipsnis nesuteikia valstybėms narėms galimybės nacionaliniuose įstatymuose nustatyti tarptautinio prekių ženklo savininko teisių išsėmimo. Dėl pasirinkto regioninio prekių ženklo suteikiamų teisių išsėmimo režimo, jo... [toliau žr. visą tekstą] / The principle of exhaustion of intellectual property rights is an institute of intellectual property law closely related to international trade and the principle of free movement of goods. This principle causes not only legal but also important economic consequences. There are three types of the principle of exhaustion - national, regional and international exhaustion of intellectual property rights. In the European Union law a regional exhaustion was established by a whole series of decisions of the European Court of Justice (ECJ). The main purpose of the exhaustion rule is to prevent intellectual property owners from using their exclusive rights in order to partition the market, to safeguard the balance between the protection of intellectual property rights and the principle of free movement of goods in the Community. The application of the exhaustion rule determines that once goods protected by any right of intellectual property are placed on the market by or with the consent of the right-owner, the right to control further distribution of these goods are exhausted. Trade marks are of fundamental importance in the market. Exhaustion of trade mark rights is an issue most related to the problematic of parallel trade. The Article 7 of the Trade mark Directive, which establishes the exhaustion of trade mark rights, is one of the most controversial articles of this Directive. It was concluded in Silhouette case that Article 7 of the Trade Mark Directive precluded Member States... [to full text]

The Master thesis consistently analyses peculiarities of Community trade mark regulation in comparison with national trade mark legal systems in member states (primarily Lithuania, Germany and United Kingdom) and Protocol relating to the Madrid Agreement Concerning the International Registration of Marks. The author takes notice of although requirements for the marks which have to be registered as Community trade marks are similar to those in member states, however there are several differences in registration proceedings. In the third part of the work, consequences upon infringement of Community trade mark proprietor rights are analyzed. Enforcement of rights problem is one of the least disclosed issue in the regulation No.40/94 and one of the most complicated part of Community trade mark system. In accordance with laws operating in the Community and in member states, case law and jurisprudence, the author looks for peculiarities estimating jurisdiction and applicable law, as well peculiarities applying remedies of rights enforcement, and proposes various approaches concerning solutions to problematic issues.

Šio magistro baigiamojo darbo objektas - prekių ženklo naudojimo reikalavimo problematika. Magistro baigiamajame darbe yra nagrinėjami tarptautiniai, Europos Sąjungos bei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys prekių ženklo naudojimo reikalavimą, analizuojama aktuali Europos Bendrijų Teisingumo Teismo, Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo bei Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklams ir dizainui) praktika. Šio darbo tikslas yra išnagrinėti probleminius prekių ženklo naudojimo reikalavimo teorinius bei praktinius aspektus ir pateikti galimus šių problemų sprendimo variantus. Magistro baigiamajame darbe aptariama prekių ženklo naudojimo reikalavimo samprata, tikslai bei taikymo ypatumai. Pagrindinis dėmesys šiame darbe skiriamas prekių ženklo naudojimui keliamų reikalavimų teisinio reglamentavimo bei taikymo teisminių ir kvaziteisminių institucijų praktikoje analizei. Konkrečiai, magistro baigiamajame darbe nagrinėjamas prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų reikalavimas, analizuojami prekių ženklo naudojimo subjektams, būdui, laikotarpiui, vietai ir apimčiai keliami reikalavimai. Paskutinėje darbo dalyje apžvelgiamos aplinkybės, pateisinančios prekių ženklo nenaudojimą. Šiame magistro baigiamajame darbe keliama hipotezė, jog pagrindinę prekių ženklo naudojimo reikalavimo problematiką sukelia ne teisinio reguliavimo netobulumas, o prekių ženklo naudojimui keliamų reikalavimų aiškinimas bei taikymas praktikoje. / The subject matter of this thesis is the problematic of obligation to use the trademark. This thesis provides with the study of international, European Union and Lithuanian national law related to obligation to use the trademark as well as analysis of the relevant case-law of European Court of Justice, Court of First Instance and the Office of Harmonization for the Internal Market (Trade Marks and Designs). This work aims to analyze the problematic theoretical and practical aspects of obligation to use the trademark as well as to suggest possible solutions to the problem. This thesis gives an overview of the concept of obligation to use the trademark, its purposes and peculiarities of application. The main emphasis of this work is on analysis of regulation of requirements imposed on trademark use as well as their application in the case-law of judicial and quasi-judicial institutions. In particular, this thesis provides analysis of the genuine trademark use requirement as well as requirements for the subjects, nature, place, time and extent of the trademark use. The last part of the work deals with the circumstances which justify non-use of the trademark. This thesis raises the hypothesis that the main problematic of obligation to use the trademark is caused by practical interpretation and application of requirements for trademark use rather than by imperfection of legal regulation.