Ekonomistų siūlomi įvairūs ekonominės gerovės vertinimo variantai. Tačiau nei vienas jų neparodo visaverčio ekonominės gerovės vaizdo. Todėl darbo tikslas – išanalizuoti ekonominės gerovės matavimo per makroekonominius rodiklius galimybes. Problemai ištirti darbe išskiriamos trys dalys. Pirmoje dalyje numatoma išanalizuoti ekonomikos teoriją (istorinės ekonomikos mokyklų idėjos, gerovės ekonomikos vieno pradininkų A.C.Pigou idėjos, matematinės krypties atstovų idėjos). Antroje dalyje per statistinių duomenų analizę (Europos Sąjungos pavyzdžiu) bandoma suvokti ir apibrėžti galimų rodiklių pritaikomumą ekonominės gerovės matavime. Taip padaromas pagrindas trečiajai daliai. Šioje darbo dalyje bandoma išvesti vieningą ekonominės gerovės matavimo indeksą, apibendrinantį visus jau nagrinėtus tinkamus makroekonominius rodiklius. Padaryta teorinė analizė ir empirinis tyrimas leido darbo autoriui sukurti ir aprašyti sistemą (ekonominės gerovės indeksą), kuris apima pagrindinius makroekonominius rodiklius bei leidžia įvertinti abi ekonominės gerovės sudedamąsias dalis: turtingumą bei pasiskirstymą. Sistemos išbandymas realiais statistiniais duomenimis leido iš esmės ją subalansuoti. / Although economists offer different variants for welfare measuring, none of this variants can disclose the fool situation of economic wellbeing. That is why the main goal of this thesis is to analyze possibilities of economic welfare measuring by macroeconomics indicators. The thesis includes three parts. The first one is for theoretical analyses (ideas of historical economic schools, thoughts by A.C.Pigou – one of the welfare economics beginners, mathematic direction of economics). In the second part usefulness of possible indicators for measuring of economical welfare is being tried to discover through analysis of statistics data (using European Union statistics). That is how basis for the third part was made. In the last part unified index of economic welfare, which summarizes all mentioned macroeconomics indicators, is tried to be obtained. Theoretical analysis and empirical research allowed to make and describe the system (index of economic welfare) for the author by himself. This system includes main macroeconomical indicators and allows to unite both parts of economic welfare wealth and distribution. After some test with statistical data index of economic welfare was mainly balanced.

本文採取Sen的能力方法（capability approach），以平均餘命與學齡兒童就學率為福利的指標，探討臺灣地區1917~1997年間，所得、政府福利支出、教育支出、教育程度與貧窮率對福利的影響。 傳統的福利經濟學以效用來定義福利，所得也是一常常被用來衡量經濟發展（economic development，又稱為人類發展human development）的指標。能力方法以平均餘命為福利指標，並且認為：為了提高人民福利，政府應該重視與人民福祉相關的社會福利政策、教育的普及。雖然這些政策也許不會直接提高一國的所得，但是卻對福利水準有很大的影響。 本文的實證結果印證了Sen的理論。1917~1943年間，在經濟成長慢的環境下，政府的福利與教育政策，提高了人民的福利水準。Dreze and Sen（1989）稱這樣的過程為「支援型」(support-led)的經濟發展。1951~1997年間，在經濟成長快速的環境下，政府提高福利支出與教育的普及，使我國經歷了「成長型」(growth mediated)的經濟發展。