Disertacijoje analizuojama problematika, susijusi su šiuolaikinio meno praktikomis, kai menininkas ar kuratorius, siekdamas įgyvendinti savo kūrybinį sumanymą, meno projekte kaip medžiagą pasitelkia žmones. Tokie projektai paprastai išeina už estetinio lauko ribų: jie nebe reprezentuoja socialinę ar politinę tikrovę, bet ją atlieka. Todėl disertacijoje siekiama suformuoti koncepcinį modelį, kuris leistų kelti ir analizuoti dalyvaujamojo meno, kaip lygiagrečiai estetinėje ir socialinėje sferoje egzistuojančios praktikos, problemas. Modelis pagrindžiamas ir išplėtojamas remiantis pirmiausia klasikinės gamybos ir veiksmo (poiēsis ir praxis) skirties permąstymu ir pamatine prielaida, kad šiuolaikinė gamyba vis labiau panėšėja į veiksmą (Paolo Virno, Giorgio Agambenas). Teigiama, kad dalyvavimo praktikos bene aiškiausiai išreiškia šią gamybos ir veiksmo dialektiką šiuolaikiniame mene. Į vieną tinklą susiejus skirtingas filosofines koncepcijas (šnekos, taktikos, kasdienių praktikų, performatyvumo, kartotės), suformuojamas modelis, kuris pritaikomas dalyvavimo praktikų Lietuvos šiuolaikiniame mene analizei. Parodoma, kaip žvelgiant per gamybos ir veiksmo prizmę išryškėja tam tikros bendros su dalyvavimu susijusios problemos (pvz., dokumentacijos, meno įvykio ir meno kūrinio, darbo ir pramogos santykio ir kt.). Drauge koncepcinis modelis padeda atskleisti kiekvieno paskiro projekto specifiką, kvestionuoti kai kurias įsigalėjusias meno kritikos nuostatas, išryškinti naujus aspektus. / The dissertation deals with issues of those art practices, where an artist or a curator employs people as a project material so as to realize his/her creative purpose. Projects like this commonly expand beyond the aesthetic field: instead of representing social or political reality, they actually perform it. Therefore the dissertation aims at constructing a conceptual model that would enable the analysis of the problems around participatory art, as a practice operating both in aesthetic and social fields. The model is based primarily on rethinking of the classical divide between production and action (poiēsis and praxis) and the principle premise that contemporary production is increasingly becoming akin to action (Paolo Virno, Giorgio Agamben). The dissertation suggests that participatory practices are the clearest evidence of this dialectics between production and action in contemporary art. The model constructed of diverse philosophical concepts (idle talk, tactics, everyday practices, performativity, iteration) is employed for analysis of participatory art practices in Lithuania, which shows how looking through the prism of production and action foregrounds certain problems, general to participatory art (e.g. those of documentation, relation between art event and artwork, labor and entertainment, etc.). At the same time it proves to be a handy tool that helps to highlight peculiarities of a particular project, to question certain established prejudices, and to unveil new... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjamas 7–9 metų amžiaus vaikų kūrybinės veiklos organizavimas pramoginio ir šiuolaikinio šokio studijose. Pažymėtina, jog neformalaus švietimo srityje dirbantys pramoginio šokio mokytojai suvokdami vaikų kūrybos poreikį ir reikalingumą, neretai apsiriboja tik šokio atlikimo technikos tobulinimu, nepaiso naujų šiuolaikinių švietimo gairių, nesidomi Lietuvos Respublikos įstatymais. Šokio pamokose naudoja savo sukurtus veiklos modelius, kurie skurdina pamoką, nesuteikia galimybės vaiko kritinio mąstymo tobulėjimui. Tyrimo objektas: 7–9 metų vaikų kūrybinės veiklos organizavimas. Tyrimo tikslas – atskleisti 7–9 metų vaikų kūrybinės veiklos organizavimo pramoginio ir šiuolaikinio šokio studijose ypatumus. / In this paper is about how to organize creative activities for children of age from 7 till 9 years in ballroom and contemporary dance studios. It should be noted that informal education teachers of ballroom dance understands need and necessity for children's creativity. But their teachings are often limited to dance technique improvements, ignoring modern education guidelines and laws of the Republic of Lithuania. In dance classes teachers use their own teaching models, which impoverishing the lesson and restricts from development of children critical thinking. Object of research: dance creativity activities for children aged from 7 till 9 years. Purpose of the research: to reveal the how dance creativity activities are organized during ballroom and contemporary dance studies for children aged from 7 till 9 years.

Magistro baigiamajame darbe atskleisti lokaliosios istorijos sampratą ir įvertinti lokaliųjų tyrinėjimų tendencijas 1918-1940.Pirmoje darbo dalyje atskleidžiama lokaliosios istorijos samprata šiuolaikiniame istorijos moksle, identifikuojant lokalinių tyrimų svarbos suvokimo lygį Lietuvoje ir pasaulyje. Antroje darbo dalyje analizuojama institucinės ir metodologinės prielaidos lokaliosios istorijos tyrinėjimams atsirasti Pirmosios Respublikos istoriografijoje, įvertinama lokaliosios istorijos refleksija 1918-1940 m. akademinėje bendruomenėje. Trečioje darbo dalyje nagrinėjamos lokaliosios istorijos publikacijų, pasirodžiusių 1918-1940 m. tematikos, chronologinių ribų, metodologijos bei šaltinotyros požiūriu. / The aim of the research is to reveal local history‘s definition and core elements in modern history science as well as to identify the main tendencies in it‘s research in Lithuania during 1918-1940. In the first part of the master work the fundamental features of local history and it's reflection in the modern history science are founded. In the second part of the master works the institutional and professional base of local historiography in Lithuania during 1918-1940 was analyzed. In the third part of the work the methodology, chronology and tematics of the local history publications during 1918-1940 was identified.

Darbe aptariamas Vakarų (lietuvių kultūra) ir Rytų kultūrų santykis ir jungiamoji jų grandis – mitas, pateikiama mitinė Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ analizė. Analizuojamą romano pasaulį skirstome į tris personažo gyvenimo sferas: gyvenimą su gamta, gyvenimą su žmonėmis, gyvenimą su dvasinėmis esybėmis. Pastebėta, kad pagrindinis romane vaizduojamas objektas yra ežeras. Jis simbolizuoja pirminį chaosą. Ežero centre – dieviško grožio ir didžiulės energijos sala, ji taip pat yra visos romano erdvės centras. Ežero pakraščiai įkūnija mitinio pasaulio dalis: vienoje pusėje pelkė – anapusinis pasaulis, kitoje dvaras – žmogaus gyvenamasis pasaulis. Kuo toliau į pakraščius nuo salos, tuo aplinka klaidesnė. Dvaro gyventojai nesikeičia nei išvaizda, nei charakteriu, pagrindinio veikėjo Gabrieliaus Aušauto pasikeitimai priklauso nuo jo gyvenimo dvare laiko. Dvaro šeimininkę Augustę, pasaulio tvarkos prižiūrėtoją, nužudo jos virėja Juta, nes pastaroji nori sustabdyti kosmoso kūrimąsi ir grąžinti pasaulį į chaosą. Pelkėje gausu fantastinių veikėjų nesybių, arba anattų. Budizmo filosofijoje anattos sąvoka reiškia besieliškumą, vientisos ir patvarios esybės nebuvimą. Anattos savo pažiūromis į pasaulį teigia skirtingų teologinių ir filosofinių minčių susimaišymą, mirties visagališkumą. Ilgainiui pagrindinis veikėjas virsta anatta. Pagrindinės romano temos – amžinybė, chaoso ir kosmoso kova, pasaulio pirmapradiškumas, kurį žmogus išvysta tik miręs. / This paper deals with intercultural dialogue between Western culture (Lithuanian) and Eastern culture. We suggest to think of myth as a connection between those two cultures in Donaldas Kajokas’s Novel "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys". The main object of this novel is a lake. It symbolizes the primordial chaos. In the middle of the lake there is an island of divine beauty and enormous energy. In this novel the center of the space is an island. The edges of the lake embody the sections of the mythical world. On one side there is a swamp – the ulterior world. On the other side there is a manor house – the man‘s living place. Manor residents do not change their appearance neither their character. The main character Gabrielius Ašautas changes depends on the time he spends in the manor house. The manor house hostess Augusta is the warden of the world order. She was killed by her kitchener Juta because the last-mentioned wants to stop the creation of the cosmos and to recreate the chaos. There are a lot of unreal creatures in the swamp, so-called anatta. In Buddhism, the term anatta refers to the notion of soulless. Eventually the main character turns into anatta. The main themes in this novel are: an eternity, struggle between chaos and cosmos, and the primordiality of the world.

Magistro darbo objektas – šiuolaikinis Lietuvos dokumentinis kinas. Darbo tikslas – darbo objektą išanalizuoti komunikaciniu bei kultūriniu aspektais. Pagrindiniai darbo uždaviniai – nustatyti dokumentinio filmo definiciją, ištirti dokumentinį kiną herojaus vaizdo vaidmenimis, įvardinti lietuviškų dokumentinių filmų struktūrų bei novatoriškumo tendencijas. Naudojantis kino bei fotografijos teksto kokybinės analizės metodu bei pasirinktomis komunikacijos ir kultūrų teorijomis, prieita prie išvados, kad senoji dokumentikos kaip tikrovės atspindžio definicija nebeatitinka reiškinio empirikos, todėl teikiamas naujas apibrėžimo variantas; taip pat, – kad tam tikri protagonistų vaidmenys yra būdingi tik tam tikriems dokumentikos žanrams; ir kad mūsų dokumentikos specifiką sąlygoja nacionalinis kūrėjų charakteris bei kultūrinis pagrindas. Atlikus tyrimą nustatyti trys pagrindiniai komponentai: žanrinis lietuvių dokumentinio kino laukas, jo struktūrinės sąrangos bei jame veikiančių herojų tipai. Naratyvai suskirstyti į dvi – uždarojo ir atvirojo pobūdžio struktūras. Toks struktūravimas patvirtino prielaidą, jog pasirinktas filmo naratyvas lemia vaizduojamųjų vaidmenis, jų santykį su tikrove, verbaliką. Išsiaiškinta, jog lietuvių dokumentikos kontekste tarp kitų figūruoja du žanrai: publicistika bei poetika; pirmasis jų suvokiamas sklandžiai, nes primena televizinį produktą, antrojo percepcija yra kur kas sudėtingesnė dėl nekonvencionalaus turinio, todėl jam priimti būtina speciali... [toliau žr. visą tekstą] / The paper deals with the analysis of contemporary Lithuanian documentary film in the field of communication and culture theories, where “contemporary” film is considered to be made more or less in the last ten years. It analyses the object in the terms of innovation of definition, iconography of the protagonist and structures of narratives. The definition of documentary film is examined on the one hand from the journalistic point of view, characterizing it as a fact-based film that depicts actual events and persons; on the other hand, in the film theory sight it is considered to be a manipulative narration of the story, taken out of reality. A central question is if characteristics of factuality is remaining the main one talking about the documentary film, as the examples of Lithuanian poetic documentaries are far-off exposing of reality. That is why this study suggests a new definition of the object, putting a director’s role in the narrative above actual reflection of factuality: a documentary is called here a director’s viewpoint (in the case of Lithuanian poetic genre – a meditation) on the phenomena of the objective reality. Qualitative film text analysis and the communicational approaches of John Fiske, Marshall McLuhan and Jean Baudrillard’s ideas provide the theoretical framework for the study. Documentary films are analyzed as the object of science of communication. It is focused on reading the communicational codes and conventions in different genres of documentary... [to full text]