Šio mokslinio darbo objektas yra vaikų ir jaunimo pokalbiai šiuolaikinėje vokiečių vaikų ir jaunimo literatūroje. Darbe nagrinėjami pokalbio sudarymo būdai, pokalbio struktūra ir struktūrą lemiantys veiksniai. Disertacijoje pokalbis apibrėžiamas kaip lingvistinis vienetas, aprašoma pokalbio struktūra ir jos vienetai. Vaikų pokalbiai analizuojami remiantis pokalbio maksimų teorija, stebimas taisyklių taikymas konstruojant pokalbį bei taisyklių pažeidimai. Tiriamosiose darbo dalyse aptariami pokalbio dalyvių vaidmenys ir jų keitimosi mechanizmai, pokalbio dalių raiškos variantai, verbalinės ir neverbalinės kalbos santykis pokalbyje. Be to, nagrinėjami fonetiniai, leksiniai, morfologiniai, sintaksiniai kalbėjimo vienetai, būdingi vaikų ir jaunimo kalbai, t.y. veikiantys vaikų pokalbio sudarymą, padedantys tiksliau nustatyti adresatą, tiksliau išreikšti mintis, apibūdinantys kalbėtojo statusą bei padedantys kuriant įvaizdį. / The object of the doctoral thesis is children's and youth conversations presented in contemporary German literature composed for children and youth. The author analyses the instruments of conversation construction, its structure and factors which determine it. Since the conversation is defined as a linguistic unit, the thesis discusses its structure and elements. Children's talks have been analysed on the basis of Grice's theory of conversational maxims, which allowed to observe the application of particular rules in conversation construction and their disregard or violations. The conversation analysis has also been developed from other perspectives, such as the roles of interlocutors and the mechanisms of their alteration, the expressive variations of the parts of conversations and the relationship between verbal and non-verbal language. Phonetic, lexical, morphological and syntactic discursive elements typical of the children's and youth language have been discussed as well, since they have a considerable impact on the formation of the children's conversation and help to determine the addressee more adequately, express the ideas more acurately, reveal the true status of the speaker and create the desired image.

The paper gives a detailed examination of the pragmatic features of spontaneous (unprepared) conversation in English. The analysis is based on radio and everyday conversations. It covers such pragmatic features as backchannels, overlaps, and repairs. Two types of spontaneous conversations were subjected to analysis – partially prepared radio discussions and spontaneous (unprepared) everyday conversations. The method chosen for the study was conversation analysis. The research demonstrated that the spontaneous everyday conversations were more ‘messy’ in terms of produced backchannels and overlaps since all the speakers were self-selectant and there was no monitor, as in the radio discussions. However, the radio discussions contained more repairs which were due to a high planning effort on the part of the speakers. All the analyzed disfluencies proved to be natural components of face-to-face interactions performing the function of cooperation. The disfluencies for the most part did not add to the main content of the conversations and discussions; however, some modifications in the speakers’ utterances did take place as a reaction to certain backchannels and overlaps. The disfluencies appeared to be useful devices used for the expression and interpretation of the intended meanings of the speakers. / Šitas darbas detaliai nagrinėja spontaniško (neparuošto) pokalbio pragmatinius bruožus anglų kalboje. Tyrinėjimas apima tokius pragmatinius bruožus kaip atsakomosios reakcijos signalai (backchannels), taisymai (repairs) ir overlaps, kai pokalbio dalyviai kalba vienu metu. Spontaniškiems pokalbiams yra būdingos kalbėtojų kaitos procesai, kurie gali pasižymėti įvairiais kalbėjimo nesklandumais (disfluencies). Kalbėjimo nesklandumai yra būdingi visiems pokalbių tipams (žanrams). Šito darbo dėmesio centre yra faktoriai, sąlygojantys spontanišką bendravimą; skirtumai tarp spontaniško ir paruošto pokalbio; šnekos nesklandumų tipai radijo ir kasdieniame spontaniškame bendravime, ir reliatyvus šitų nesklandumų dažnumas abėjų tipų pokalbiuose. Dažniausiai kalbėtojų kaitos procesų ypatybės ir leidžia atskirti pokalbių tipus ( rūšis). Paruoštame pokalbyje perėjimas nuo vieno kalbėtojo pasisakymo prie kito yra sklandus: vienas kalbėtojas pradėda, užbaigia savo pasisakymą, po to kitas kalbėtojas pradėda kalbėti ir užbaigia savo pasisakymą. Toks sklandumas išplaukia iš kalbėtojų išankstinio žinojimo, ką sakyti ir kiek sakyti. Spontaniškame pokalbyje kalbėtojai tokio žinojimo neturi; bendravime nėra aiškiai apibrėžto plano, dėl to jam yra būdingi kalbėjimo nesklandumai. Buvo analizuoti du spontaniškų pokalbių tipai- iš dalies paruoštos radijo diskusijos ir spontaniški (neparuošti) kasdieniai pokalbiai. Tyrimo tikslai buvo: apibrėžti pasitaikusių nesklandumų tipus radijo ir... [toliau žr. visą tekstą]

Magistro darbo objektas – Žiniatinklio 2.0 įrankiai. Magistro darbo tikslas – išanalizuoti Žiniatinklio 2.0 įrankių įtaką ir poreikį aukštajame moksle (studijose). Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: išskirti pagrindines Žiniatinklio 2.0 charakteristikas ir nustatyti jų poveikį aukštojo mokslo studijoms; išanalizuoti, palyginti ir išskirti Žiniatinklio 2.0 įrankių pagrindinius principus ir nustatyti, kokius įrankius tikslinga integruoti į aukštojo mokslo studijas; ištirti Žiniatinklio 2.0 įrankių (ne)naudojimo priežastis aukštojo mokslo studijose ir nustatyti konkrečių, potencialą turinčių įrankių, poreikį. Rengiant darbą naudoti teoriniai ir empiriniai tyrimo metodai. Teorinei daliai apibendrinti naudota analizės ir lyginamasis metodai. Žiniatinklio 2.0 įrankiams ir mokymo modelių transformacijoms struktūrizuoti, naudota apibendrinimo, dedukcijos, grupavimo, lyginamasis ir sintezės metodai. Empiriniai tyrimo metodai: apklausos (ekspertų interviu, grupinė diskusija, interviu). Magistro darbe buvo nagrinėtos pedagoginių inovacijų, mokymo modelių ir kitų svarbių magistro temai elementų interpretacijos pasauliniu mastu, remiantis įvairių pasaulio šalių mokslininkų darbais (C. Mcloughlin, M. Lee, Goodfellow, A. Chan, C. Barnatt, D. Huang, R. Behara, M. Rich, N.B. Dohn, P. Daniels M. Ebner). Nustatytas Žiniatinklio 2.0 ir kitų IKT poveikis aukštojo mokslo studijoms: procesams, subjektams, objektams. Atsižvelgiant į diskutuotiną ir nenusistovėjusį Aukštojo mokslo 2.0 modelį... [toliau žr. visą tekstą] / The subject matter of the master paper is the potential integration of Web 2.0 tools in Higher Education. First of all, scientific literature was analyzed to reveal the main principles of Web 2.0 and its impact to Higher Education studies. However, three main principles of modern Higher Education 2.0 conception were determined. The first principle is the usage of new resources on the Internet for learning and teaching. They include all the content on the Internet generated with Web 2.0 tools, such as Blogs, Wikis, Podcasts, RSS, Social Bookmarks and more. The second principle is the new teaching and learning strategies. They should adopt a collaborative work, particular Web 2.0 tools, and the appropriate pedagogy methods. The main focus should be driven to the student evaluation, new competencies and skills to the students, and lecturers’ attitude to student. The third principle is new pedagogy models. The main focus is the pedagogy changes that should all include student-oriented approaches, such as conectivizm, social constructivism and others. A lot of new terms combined with “2.0” were presented in the scientific literature. However, all of them, such as Higher Education 2.0, E-learning 2.0, Pedagogy 2.0, Teaching Model 2.0 are still on the hot discussions among scientists as well as LMS specialists thought there are new thoughts of Higher Education 3.0. There are various suggestions for lecturers and institutions giving references for them what to start from... [to full text]