The aim of the diploma thesis is to analyze and to compare the foreign policies of Estonia, Lithuania and Latvia in the period from 1991 until 2004 and to reach a conclusion, whether the frequent and very common generalization of the foreign policies of those states is correct. The first part of the paper explores the main approaches to the analysis of foreign policy and state's national interest. In this part of the paper, the appoach to analysis of the state's national interest, offered by the Copenhagen school of theory is chosen, and this approach is then used in the second chapter of the diploma. The second part of the paper, examines the threats of Estonia, Latvia and Lithuania in political, societal, military and economic sectors. Finally, the conclusion describes the results of the analysis of each sector and provides the assessment and comparison of the main problems of Estonia, Latvia and Lithuania and of the ways in which the states were trying to solve them in the chosen time period. It is shown, that despite the fact, that Estonia, Latvia and Lithuania were often facing similar challenges, they did also have an abundant number of different and specific problems of their own, were not able to work in concert, and often showed resistance to be deemed as "Baltic". This leads to the conclusion that treating their foreign policies as a joint "Baltic foreign policy" is incorrect and can be misleading.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau populiarėjant sąvokai ,,regionų Europa”, regionams tampant vis svarbesniais veikėjais nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje, daugiau dėmesio skiriama ir regionalizmo studijoms bei regionalizacijos procesams. Šie procesai neaplenkia ir Šiaurės šalių, kurios skatina bendradarbiavimą Baltijos jūros regione į regioninius procesus įtraukdamos ir Baltijos valstybes. Baltijos jūros regiono, kuriam priklauso tiek Šiaurės, tiek Baltijos šalys, raidos procesuose svarbus vaidmuo teko ir JAV, kurioms šis regionas tapo patraukliu dėl jo augančios įtakos regione bei Europoje, tuo pačiu tai buvo puiki galimybė JAV išsaugoti įtaką Europoje pasibaigus Šaltajam karui. Pagrindinis darbo objektas – Šiaurės ir Baltijos šalių bei JAV bendradarbiavimas regioninių iniciatyvų raidos kontekste. Darbe siekiama išnagrinėti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo su JAV dinamiką, įvertinant šios supergalybės poveikį ir įtaką dviejų Baltijos jūros regione esančių subregionų bendradarbiavimui. Vertinant Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo su JAV tendencijas daugiausiai dėmesio skiriama regioninės grupės NB8, bendradarbiaujančios su JAV, formatui bei šios valstybės inicijuotai Sustiprintos Partnerystės Šiaurės Europai programai (E-PINE). Darbo tikslui pasiekti, buvo įvykdyti tokie išsikelti uždaviniai: apžvelgta regionų raidos ir regionalizmo/subregionalizmo samprata bei pagrindinės sąvokos ir terminai, aptarta regioninio lygmens analizės vieta politikos... [toliau žr. visą tekstą] / In recent decades when the concept ‘Regional Europe’ is becoming more popular and regions are becoming more significant players on national and international levels, bigger attention is paid to regionalism studies and regionalisation processes as well. These processes have not bypassed Nordic countries, which promote cooperation within the Baltic region by involving the Baltic States into the regional processes as well. USA has received an important role in the processes of development of the Baltic Sea region, to which belong both Northern and the Baltic States; this region has become attractive to USA because of its increasing influence in the region and Europe, and it was a good opportunity for USA to maintain its influence in Europe after the end of the Cold war. The main object of this work is cooperation between Nordic - Baltic countries and USA in the context of development of the regional initiatives. This paper work tries to investigate dynamics of cooperation between Nordic and the Baltic States and USA by assessing the superpower impact and influence on cooperation of two sub-regional states in the Baltic Sea region. When assessing tendencies of cooperation between Northern and the Baltic States and USA, most attention is paid to the format (NB8+1) of regional group NB8 collaborating with USA, JAV, and Enhanced Partnership in Northern Europe (E-PINE) program initiated by this state. In order to achieve the goal, the following tasks have been fulfilled: review of... [to full text]

Nors populizmo terminas dažnai sutinkamas politikos moksluose, žiniasklaidoje, politikų ar paprastų piliečių retorikoje, populizmo tyrimai nėra paplitę ir tik pastaruoju metu labiau buvo susidomėta ir bandoma operacionalizuoti šią sąvoką. Lietuvoje populizmo tyrimų apskritai praktiškai nėra. Vis dėlto populizmo tematika yra itin aktuali: paprastai populizmas suvokiamas kaip žalingas stabiliam demokratijos veikimui ar, Rytų ir Vidurio Europos regiono atveju, tolimesniems demokratijos ir partinės sistemos konsolidacijos procesams. 2011-2012 m. parlamento rinkimai Baltijos valstybėse vyko po sunkios ekonominės krizės, kuri sukrėtė šį regioną itin stipriai, todėl populistinių politinių partijų sėkmės galimybės tapo dar didesnės. Pagrindinis šio darbo tikslas yra ištirti Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinių partijų programas ir įvertinti jų populizmo apraiškas 2011-2012 m. rinkiminiu laikotarpiu. Norint pasiekti šį tikslą, pirmiausia verta atkreipti dėmesį į populizmo tyrimų raidą politikos moksluose. Egzistuojant daugeliui teorinių prieigų bei populizmo fenomeno sampratų, būtina apsibrėžti savąją populizmo tyrinėjimo prieigą ir aiškinimą. Šiame darbe remiamasi populizmo kaip demokratijos patologijos aiškinimu, kadangi jis labiausiai atliepia šiandieninio populizmo Europoje kontekstą. Tokiu būdu nagrinėjamas ir sudėtingas ryšys tarp populizmo ir modernios demokratijos. Populizmas šiame darbe visų pirma suprantamas kaip siaura ideologija, ši prieiga įgalina tinkamiausiai... [toliau žr. visą tekstą] / Populism is a widespreaded conception, often used in the discourse of political scientists, media or common citizens. However, only in the recent period scientists attempted to adapt this conception to empirical research or to use a comperative approach. Populism researches in Lithuania practically do not exist yet. Nevertheless, populism topic is relevant: usually it is associated with negative impact on stable function of democracy, or in the context of East and Central Europe region – a setback for further democracy and party system consolidation. Parliamentary elections in the period of 2011-2012 occurred after harsh economical crisis in Baltic region, therefore potential populism success is more presumable. The main goal of this research is to analyse the election programmes of political parties in Lithuania, Latvia and Estonia in the 2011-2012 parliament election period. To reach this goal, the study of populism research evolution in political sciences is made. One may find various theoretical approaches of populism phenomena, so scholar must adjust one particular explanation and theoretical approach. Populism as a pathology of democracy explanation is used in this study, because it most properly corresponds with recently context of populism in Europe. Consequently, the complex bond between modern democracy and populism phenomena is accomplished. I maintain that populism is primarily a thin ideology and this approach enables to analyse party programmes. Specific... [to full text]

In this dissertation, the experience of Estonia, Latvia and Lithuania during the crisis in 2008-2010 is analysed. Its aim is to find out why the Baltic countries chose and were able to implement the strategy of “internal adjustment”, i.e. kept fixed exchange rates and achieved fiscal sustainability via fiscal consolidation. Furthermore, it asks why Estonia was able to handle the crisis most successfully. Based on the theories of currency crises and fiscal consolidation, a theoretical model is constructed. The empirical investigation relies on both qualitative and quantitative (statistical) methods. It is found in the dissertation that conventional theories cannot adequately explain the Baltic situation during the crisis. Therefore, non-conventional factors are investigated. The Baltic willingness to defend the fixed exchange rates can be attributed to certain economic factors (high flexibility and indebtedness in foreign currencies), continuity in economic policy, causal beliefs, and non-economic functions of fixed exchange rates. The implementation of a very large fiscal consolidation package was possible due to weak trade unions, a high degree of centralization, causal beliefs about appropriate economic policies, weak interest groups and lack of societal mobilization capacity. Estonia’s better performance was due to better informal institutions, namely a higher trust in government, which allowed Estonia to collect more taxes during the crisis than Latvia and Lithuania. / Disertacijoje nagrinėjama Estijos, Latvijos ir Lietuvos patirtis per ekonominę krizę 2008–2010 metais. Siekiama atsakyti, kodėl Baltijos šalys pasirinko ir sugebėjo įgyvendinti „vidinio prisitaikymo“ strategiją, t.y. išlaikė fiksuotą valiutos kursą bei taupymo būdu atkūrė fiskalinį tvarumą. Taip pat klausiama, kodėl Estija sugebėjo susitvarkyti su krize sėkmingiausiai. Remiantis valiutos krizių ir fiskalinės konsolidacijos teorijų įžvalgomis, disertacijoje konstruojamas vidinio prisitaikymo teorinis modelis. Empirinėje dalyje derinami kokybiniai ir kiekybiniai (statistiniai) metodai. Atskleidžiama, kad Baltijos valstybių situacijos adekvačiai negali paaiškinti vyraujančios politinės ekonomijos teorijos ir jų siūlomi veiksniai. Todėl atsižvelgiama į papildomus, nekonvencinius kintamuosius. Baltijos valstybių politikų norą išsaugoti fiksuotą valiutos kursą didino ekonominės struktūros ypatumai (lankstumas ir įsiskolinimas užsienio valiuta), ekonominės politikos tęstinumas, idėjiniai įsitikinimai, ne ekonominės fiksuoto valiutos kurso funkcijos. Itin didelę fiskalinės konsolidacijos programą pavyko įgyvendinti dėl silpnų profesinių sąjungų, didelės centralizacijos, vyraujančių idėjų apie tinkamą politiką, silpnų interesų grupių, menkos visuomenės mobilizacijos. Estijos didesnę sėkmę gali paaiškinti kokybiškesnės neformalios institucijos, ypač pasitikėjimas valdžia, dėl kurio šioje valstybėje per krizę mokestinės pajamos krito mažiau nei Latvijoje ir Lietuvoje.

Disertacijoje nagrinėjama Estijos, Latvijos ir Lietuvos patirtis per ekonominę krizę 2008–2010 metais. Siekiama atsakyti, kodėl Baltijos šalys pasirinko ir sugebėjo įgyvendinti „vidinio prisitaikymo“ strategiją, t.y. išlaikė fiksuotą valiutos kursą bei taupymo būdu atkūrė fiskalinį tvarumą. Taip pat klausiama, kodėl Estija sugebėjo susitvarkyti su krize sėkmingiausiai. Remiantis valiutos krizių ir fiskalinės konsolidacijos teorijų įžvalgomis, disertacijoje konstruojamas vidinio prisitaikymo teorinis modelis. Empirinėje dalyje derinami kokybiniai ir kiekybiniai (statistiniai) metodai. Atskleidžiama, kad Baltijos valstybių situacijos adekvačiai negali paaiškinti vyraujančios politinės ekonomijos teorijos ir jų siūlomi veiksniai. Todėl atsižvelgiama į papildomus, nekonvencinius kintamuosius. Baltijos valstybių politikų norą išsaugoti fiksuotą valiutos kursą didino ekonominės struktūros ypatumai (lankstumas ir įsiskolinimas užsienio valiuta), ekonominės politikos tęstinumas, idėjiniai įsitikinimai, ne ekonominės fiksuoto valiutos kurso funkcijos. Itin didelę fiskalinės konsolidacijos programą pavyko įgyvendinti dėl silpnų profesinių sąjungų, didelės centralizacijos, vyraujančių idėjų apie tinkamą politiką, silpnų interesų grupių, menkos visuomenės mobilizacijos. Estijos didesnę sėkmę gali paaiškinti kokybiškesnės neformalios institucijos, ypač pasitikėjimas valdžia, dėl kurio šioje valstybėje per krizę mokestinės pajamos krito mažiau nei Latvijoje ir Lietuvoje. / In this dissertation, the experience of Estonia, Latvia and Lithuania during the crisis in 2008-2010 is analysed. Its aim is to find out why the Baltic countries chose and were able to implement the strategy of “internal adjustment”, i.e. kept fixed exchange rates and achieved fiscal sustainability via fiscal consolidation. Furthermore, it asks why Estonia was able to handle the crisis most successfully. Based on the theories of currency crises and fiscal consolidation, a theoretical model is constructed. The empirical investigation relies on both qualitative and quantitative (statistical) methods. It is found in the dissertation that conventional theories cannot adequately explain the Baltic situation during the crisis. Therefore, non-conventional factors are investigated. The Baltic willingness to defend the fixed exchange rates can be attributed to certain economic factors (high flexibility and indebtedness in foreign currencies), continuity in economic policy, causal beliefs, and non-economic functions of fixed exchange rates. The implementation of a very large fiscal consolidation package was possible due to weak trade unions, a high degree of centralization, causal beliefs about appropriate economic policies, weak interest groups and lack of societal mobilization capacity. Estonia’s better performance was due to better informal institutions, namely a higher trust in government, which allowed Estonia to collect more taxes during the crisis than Latvia and Lithuania.

Diss. Univ. Ghent, 2007. / Bibliogr. et index.

Looking back to the thirty years of Baltic musicologists'' conferences we can distinguish their two main functions, the fulfilling of which has taken place inseparably from one another. First of all, they have had an unvaluable social importance preserving and reinforching our Baltic identity and solidarity. At the same time they habe been one of the main audience before which we have during tens of years acquainted one another with the best achievements of our musicological thought.

During the Cold War, NATO had proved itself successful in protecting the West. Therefore, NATO was seen as an organization that had the potential of maintaining security, democracy and peace. It has been repeatedly suggested that the US promised Russia no more NATO expansion. A promise which was broken in the 90s. During the 90s the Clinton Doctrine introduced a new way of expanding democracy. The US, NATO and EU began to argue that NATO was an extension of democracy, peace and economic prosperity, which was especially prominent during the expansion to the Baltic states. The expansion to the Baltics made Russia sensitive towards expansion to other post-Soviet regions. Interestingly, during this expansion US-Russian relations were stable and featured extensive cooperations between NATO and Global War on Terror missions. Moreover, the US made several treaties to keep relations stable in the Baltic Sea region, and they also promoted economic trade with both the Baltic states and Russia.

Dissertation focuses on qualitative aspects of EU communication strategies applied in two new EU member states, young democracies – Lithuania and Estonia. The overall goal of the research was twofold: to gain a better understanding about the reasons that determine implementation of EU Communication Policy in different national contexts as well as to propose possible solutions how to reshape and adapt it to specific cultures and conditions. Dissertation deals with the normative approach, that EU communication can provide a basis for the formation of the European public sphere and can help to bridge the ‘gap‘ between EU institutions and citizens on the national level. Generally, this comparative study performed in two Baltic countries has shown that while analysing European political communication, it is crucially important to examine strategic-organisational, as well as contextual factors (socio-cultural, political, economic conditions, local particularities of histories and traditions of communication) and values of those communicating (institutional communication officers and journalists) that influence their relationship (political communication culture) and have an impact on messages produced. / Disertacijoje analizuojama, kaip vyksta politikos komunikacijos sistemų europeizacijos procesai naujosiose narėse, jaunos demokratijos valstybėse (Lietuvoje ir Estijoje), apie kurių kontekstą ir patirtis Europos moksliniame diskurse pernelyg mažai yra žinoma. Mokslinė problema formuluojama tokiu klausimu: kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis galima būtų užtikrinti efektyvią politikos komunikaciją tarp ES lygmens bei nacionalinių institucijų ir piliečių, ir taip pasiūlyti efektyvių sprendimų, kaip institucinė ES komunikacijos politika, pritaikyta prie skirtingų ES šalių narių ar jų grupių (tokių kaip Baltijos šalys) kontekstų, galėtų padėti spręsti ES demokratijos stygiaus problemą bei paspartinti bendros politinės viešosios erdvės formavimąsi Europoje? Darbe siekta parodyti, kad veiksniai, lemiantys Europos viešosios erdvės formavimąsi, yra daugialypiai bei kompleksiški. Remiantis Lietuvos ir Estijos atvejo analize galima daryti prielaidą, kad ES komunikacijos politikos įgyvendinimą nacionaliniu lygmeniu ir viešosios erdvės europeizacijos galimybes „iš viršaus“ apsprendžia bent trys skirtingos grupės veiksnių: strateginiai-organizaciniai, politikos komunikacijos kultūros (politikos-žiniasklaidos santykio) ir sociokultūriniai (priklausomybė nuo politinio, ekonominio, socialinio ir kt. konteksto).

Despite their similar size, material resources, shared geopolitical conditions and common history, the three Baltic states of Estonia, Latvia, and Lithuania have pursued remarkably different policies towards Russia in the 1994-2010 period. Complex patterns of differentiation are evident across issue areas and over time. Given the static structural similarities between the Baltic states, how can we explain their divergent policies towards Russia and the change in these policies over time? This puzzle informs the central research question of this study: Why did Estonian, Latvian, and Lithuanian foreign policies towards Russia diverge in the 1994 to 2010 period? This work analyses the foreign policy of the Baltic states using typologies based on two axes: cooperative/adversarial and pragmatic/principled. Relying primarily on the liberal approach to international relations, the theoretical framework identifies six independent variables: the left/right political orientation of the government, instrumental usage of principled policies, the ethnic factor, business interests, membership in the EU and NATO, and, finally, Moscow’s own policies. It suggests that these factors played causal roles in determining Baltic policy towards Russia. Three case studies on the oil and gas sectors, as well as historical tensions, provide the empirical evidence to trace and explain the differentiated pathways of Baltic foreign policies. The empirical analysis provides evidence to argue that due to domestic political differences Lithuania pursued the most adversarial and principled policy towards Russia. Estonia, by way of contrast, pursued cooperative and pragmatic policies regarding energy issues. On political questions, however, it maintained a principled and adversarial stance, though this was less pronounced that that of Lithuania. Finally, Latvia pursued moderately principled and relatively adversarial energy policies placing it in between Lithuania and Estonia. With regard to history, Estonia’s and particularly Latvia’s policies experienced a notable evolution from adversarial and principled to more cooperative and pragmatic policies. In sum, this work demonstrates that the typologies of Baltic policies differed across sectors and experienced both divergence and at times convergence in rhetoric if not policies.