This dissertation will attempt to present the foundations of the positivist philosophy and worldview. It will also attempt to show the spread of Lithuanian positivism in the context of the dominant positivism of Russia and Poland, and to thoroughly examine the exploration and interpretation of positivism in the mind of Lithuanian fictional literary criticism. This study raises the question as to whether one can in general speak of the adoption of certain models of literature from didactic literature to positivist literature. Aside from discussing different time periods and different literary styles of the nineteenth century (the beginning of Lithuanian didactic literature, while the Lithuanian Cultural Renaissance was still in its embryonic stage; the maturation of didactic literature and the beginning of the Lithuanian Cultural Renaissance; and positivist literature as well as Lithuania's Cultural Renaissance in full force) this work also discusses the pieces having the characteristics of the positivist literature written during the prohibition of the press. The work will also attempt to explain what positivist personalities were significant during the second half of the nineteenth century, and to what professional and social groups these people belonged, along with reconstructing their aesthetic positivist program. This dissertation about the spread of positivism in the prose from the end of the nineteenth century is the first of its kind done in Lithuanian literary... [to full text] / Disertacijoje pristatomi pozityvizmo filosofijos ir pasaulėžiūros pagrindai, nagrinėjama lietuviškojo pozityvizmo sklaida Lenkijoje ir Rusijoje vyravusio pozityvizmo kontekste, nuosekliai apžvelgiamas pozityvizmo paieškų ir interpretavimo kelias lietuvių grožinės literatūros kritinėje mintyje. Studijoje keliams klausimas, ar apskritai galima kalbėti apie literatūrinių modelių perimamumą (didaktika  pozityvizmo literatūra), šalia pasirinktų skirtingų krypčių, skirtingo laikotarpio atraminių kūrinių (atstovaujančių lietuvių didaktinės literatūros pradžiai ir Atgimimo užuomazgoms; didaktinės literatūros brandai ir Atgimimo pradžiai; pozityvistinei literatūrai ir Atgimimui) aptariami ir spaudos draudimo laikotarpio pozityvistinių bruožų turintys kūriniai, aiškinamasi, kaip XIX a. pabaigos lietuvių literatūroje veikia personažai pozityvistai, kokioms jie priklauso profesinėms / socialinėms grupėms, rekonstruojama jų estetinė pozityvistinė programa. Disertacija apie pozityvizmo sklaidą lietuvių XIX a. pabaigos prozoje yra pirmoji tokio pobūdžio studija lietuvių literatūrologijoje. Išsami pozityvistinės gyvenimo sampratos programa Lietuvoje nebuvo suformuluota, tačiau ją galima rekonstruoti iš teiginių ir minčių, išsisklaidžiusių literatūros ir kultūros darbuotojų publicistiniuose, kritiniuose, sociologiniuose darbuose, o šio tyrimo atveju – grožinės literatūros kūriniuose. Disertacijoje siekiama nuosekliai apžvelgti ir apibendrinti pavienius pasisakymus ir įžvalgas pozityvizmo... [toliau žr. visą tekstą]

Baigiamajame darbe nagrinėjamas universalumo fenomenas architekto meninėje veikloje. Sinkretiška kūryba būdinga įvairių laikotarpių architektams nuo seniausiųjų civilizacijų kultūrų iki šių dienų. Vis dėl to, meistro sąvoka, kuri ne tik Renesanso bet ir ankstesniaisiais laikotarpiais turėjo sinkretiško kūrėjo reikšmę, kinta ir siaurėja specializacijos bei fragmentacijos reiškinių skaidomoje visuomenėje. Gilesnis šios temos tyrimas ir aktualizavimas pasaulio ir Lietuvos architektų kūrybos kontekste reikalingas norint pabrėžti sinkretiškumo svarbą architekto veikloje. Šis akcentas svarbus ne tik formuojant architektūros ir meno objektus, bet ir įprasminant platesnes šiandienos kultūrines, socialines bei gamtines-ekologines aktualijas. Pirmajame darbo skyriuje – „Renesanso žmogus” – universalaus tipo kūrėjas“ – analizuojamos prielaidos ir istorinė patirtis, kurioje iškyla universalaus kūrėjo-architekto figūra. Nagrinėjama pati „universalaus kūrėjo“ samprata, jos genezė, raida bei aktualumas. Tyrinėjami „meistro“ ir „talento“ apibrėžimai, jų tarpusavio priklausomybė, ryšys bei sąsajos su sinkretiško kūrėjo paveikslu. Antrajame skyriuje – „Architekto kūrybinio universalumo priežastingumai“ – apžvelgiami kontekstualūs (politiniai-ekonominiai, kultūriniai-tradiciniai, religiniai) aspektai, formuojantys sinkretiškos architektų raiškos poreikį. Trečiajame skyriuje – „sinkretiškumo fenomeno raiškos formos“ – nagrinėjamos ir tipologizuojamos universaliõs architektų kūrybos sritys... [toliau žr. visą tekstą] / The phenomenon of universality in the architect‘s creative activity is examined in the MA Thesis. Syncretism in the artistic expression is a characteristic feature of an architect from the earliest cultures up to the contemporary times. Nevertheless, the concept of a Master which not only in the Renaissance epoch, but also in the earlier historic periods had the meaning of a universal artist, has changed radically due to the processes of fragmentation and specialization in the society. A deeper research in the topic and its actualization is required to accent the importance of universality in the architect‘s activity while forming the objects of art and architecture as well as addressing the contemporary contextual cultural, social and ecological issues. The historical origins of the phenomenon of universality in the architect‘s creative activity are studied in the first chapter. The notions of the „Universal artist“, „Master“ and „Talent“ as well as their historical interpretations and relevance are analysed. Contextual political-econimic, cultural-traditional and religious aspects of the phenomenon of universality in the architect‘s creative activity are analysed in the second chapter. Various fields of the architects‘ universal creative activity are studied in the third chapter. First of all, the traditional forms of the universal artistic expression are analysed. Secondly, the change of concepts of creativity and art in the beginning of the modern era are examined... [to full text]

The dissertation deals with the problem of dance skills education in early adolescence. The analyses of educational, professional, psychological and philosophical sources substantiated the structure of dance skills which is grounded by principles of cognitive arts education theory and based on expression of dance elements (movement, spac, rhythm, tempo, energy, dynamics, metaphore) and communication trough it. Communicative course in dance skills education, kinesthetic aspect of dance skills and pecularities of dance activities in early adolescence are analyzed. The empirical part of the research includes methodological substantiation of the research and methods applied (questionnaire survey, diagnostic investigation, pedagogical experiment, interview, statistical analysis). Results of dance teachers questionnaire survey revealed main tendencies of dance skills education. Diagnostic investigation showed possibilities and pecularities of theoretically identified dance skills expression. It has been established that pedagogical experiment was successful and devised model of dance skills education in early adolescence was efficient in achieving significant changes in dance skills expression. The interview of participants of pedagogical experiment showed that the model of dance skills education had significant impact on changes of adolescents attitudes to dance activities. On the bases of the dissertation theoretical and empirical research data the recommendations for dance... [to full text] / Disertacijoje nagrinėjami šokio gebėjimų ugdymo ypatumai ankstyvosios paauglystės amžiuje. Atlikus edukologinės, dalykinės, psichologinės, filosofinės literatūros analizę kognityvinės meninio ugdymo teorijos požiūriu pagrindžiama šokio gebėjimų struktūra, susieta su šokio elementų (judesio, erdvės, ritmo, tempo, judesio jėgos, dinamikos, metaforos) raiška kuriant šokio struktūrą ir ja bendraujant. Analizuojama komunikacinė šokio gebėjimų ugdymo kryptis, kinestetinis šokio gebėjimų aspektas ir paauglių šokio veiklos ypatumai. Empirinėje darbo dalyje aprašoma tyrimo metodologija ir argumentuojamas tyrimo metodų (anketinės apklausos, diagnostinio tyrimo, pedagoginio eksperimento, interviu, statistinės analizės) pasirinkimas. Atlikus anketinę šokio mokytojų apklausą, identifikuotos pagrindinės šokio gebėjimų ugdymo tendencijos. Diagnostinio tyrimo duomenys parodė teoriškai išskirtų šokio gebėjimų atsiskleidimo galimybes ir ypatumus. Atlikus pedagoginį eksperimentą, nustatytas parengto šokio gebėjimų ugdymo modelio efektyvumas ugdant šokio gebėjimus ankstyvojoje paauglystėje. Pedagoginio eksperimento dalyvių interviu atskleidė jų nuostatų į šokio veiklą kaitą. Teorinių ir empirinių disertacinio tyrimo duomenų pagrindu parengtos rekomendacijos šokio mokytojams ir šokio mokytojus rengiančioms institucijoms, orientuojančios į komunikacinį ir kūrybinį šokio gebėjimų ugdymo ir šokio ugdymo proceso organizavimo modelį.

Išanalizuotos informacijos pagrindu sukurta 26 modelių drabuţių kolekcija „Mėnuo Sauluţę vedė“, iš kurių 4 pasiūti bei pagaminti jiems tinkantys aksesuarai. Kolekcija norima atkreipti dėmesį į senąjį tikėjimą, kultūrą, papročius ir suteikti galimybę XXI a. ţmogui iš naujo pajusti, kokia plona riba yra tarp realybės ir mitų. Sukurti 2 planšetai, kuriuose pristatoma kolekcija. Filmavimas ir fotosesija vykdyta kartu su ketvirto kurso audiovizualinio meno studentu Mantu Galvičiumi. Kolekcijos pristatymas vykdomas kartu su specialiai tam paruoštomis videoprojekcijomis ir erdvės ketimu videoinstaliacijos pagalba. / According to analyzed information the collection of 26 clothes was designed, 4 of them were sewn and appropriate accessory were made. The purpose of this collection is to attract the attention into old beliefs, culture, and custom and provide the possibility for 21st century human to find the slight boundary between the reality and myths. There were created 1 plane–table where the collection is represented. Filming and photos where made together with the 4th year student of audiovisual art Mantas Galvičius. The presentation of the collection is made with the help of special for this purpose created video-projections and space shifting video-installations.

This master work analyzes relationship between philosophy and creation developed in the works of Gilles Deleuze. This French philosopher thinks in postnietzschean paradigm. He develops philosophy of becoming, taken from Nietzsche. Deleuze rejects thinking of identity, saying that creation is the first princip, whereas identity is the second. He uses the idea of overturned Platon, so his main purpose is to open new perspectives of thinking. Another aspect of difference is considered with Felix Guattari by model of rhizome, what pressupose an open system in mind and in philosophy, too. Creation in philosophy involves three great aspects: creation of concepts, setting up the plane of immanence, inventing conceptual personae. As Deleuze and Guattari insists, philosophy is not contemplation, reflection or communication, but creation of concepts, that are always new. Concepts a not given; it must be created. Concepts opens and acts onto the plane of immanence, what means that philosophy must act only immanently, without any trancendent pressupposition. The conceptual personae produces the plane of immanence and gives to the concepts their specific force. Otherwise, inventing of conceptual personae shows the relationship between philosophy and experience of philosopher or what mode of existence every thinker invents. Creation in philosophy requires experimentation and good taste. There is no abstract thruth: every thruth is created and acts only immanently. Deleuze and Guattari... [to full text]