Disertacijoje analizuojama kūno ir kūniškumo aspektų samprata bei reikšmė prancūziškosios struktūralistinės pakraipos teorijose, konkrečiai – dviejų XX amžiaus antrojoje pusėje didžiulę įtaką literatūros mokslui padariusių autorių Rolandʼo Barthesʼo (1915–1980) ir Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992), vėlyvojo laikotarpio darbuose. Barthesʼo semiologijos ir posemiologijos ir Greimo semiotikos tyrinėjimas kūniškumo aspektu grindžiamas abiem autoriams svarbia prasmės problematika. Analizuojant Barthesʼo plėtotą skaitymo teoriją, teksto sampratą, ir Greimo buvimo modalizavimą bei estezės aprašymą, siekiama atskleisti fenomenologinį prasmės aprašymo pamatą, kuris papildo struktūrinį prasmės aprašymą. Analizės objektu pasirinktas kūnas ir įvairios kūniškumo plotmės suponuoja fenomenologinę, o pasirinktų autorių teorinis aparatas – semiotinę tyrimų perspektyvą, todėl disertacijoje derinami abu požiūriai, o kūnas analizuojamas remiantis kūno-pasakymo ir kūno-sakytojo (suvokėjo) pozicijomis. / This dissertation offers an analysis of the notion and meaning of the body and different kind of aspects of corporeality in French structuralist theories, more specifically, in the later works (dating from the ‘70s) by two immensely influential authors of the second half of the twentieth century, Roland Barthes (1915–1980) and Algirdas Julius Greimas (1917–1992), whose legacy had an profound impact on literary studies. Despite differences in the approach applied by Barthes and Greimas in their research of the body within the systems of, respectively, semiology and postsemiology and semiotics, the focus of their intellectual endeavours remained the same – the problem of meaning. By analyzing the reading theory and the notion of the text developed by Barthes as well as the modalization of being and esthesis presented by Greimas the thesis made an attempt to reveal phenomenological foundations of Greimas and Barthes in the description of meaning which expands the structural description of meaning. The body and various aspects of corporeality as the object of investigation presuppose a phenomenological perspective of analysis while the theoretical apparatus of the authors under discussion, a semiotic one. The thesis combines both approaches; thus the concept of the body is analysed on the basis of the positions of body-enunciation and body-enunciator.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Naujajame romane modernių bruožų yra daug: laiko ir erdvės moduliacijos, personažo „mirtis“, prasmės atsisakymas ir t.t. Tačiau vienu svarbiausių tampa pasakojimo lygmuo ir pasakotojo funkcijos. Todėl pagrindiniu šio magistro darbo uždaviniu tapo: atskleisti pasakotojo pozicijų kaitą romane, kodėl tokios pasakojimo moduliacijos yra taikomos, kaip veikti jos priverčia patį pasakotoją ir skaitytoją, kokie yra santykiai tarp pasakotojo ir personažų. Kūrinys, kurį šiame magistro darbe analizuojame, yra A. Robbe-Grillet Labirinte. Šis romanas yra pasirinktas, nes jis – geriausias Naujojo romano pavyzdys. Šiame romane darbo autorius stengiasi atskleisti: kuo pasakotojas naujajame romane yra modernus, kaip jo modernumas yra kuriamas, kokie yra jo santykiai su personažais, daiktiškąja aplinka ir skaitytoju. Atsakyti į šiuos klausimus yra pasitelkiama naratologinė bei semiotinė teksto analizė. Tyrime šios dvi strategijos padeda atskleisti, kodėl pasakotojas tampa pačia svarbiausia, siužetą lemiančia pasakojimo figūra ir kodėl pasakotojas, skirtingai nuo tradicinio romano visažinio pasakotojo, naujajame romane tik bando tapti naratoriumi, tačiau patiria nesėkmę. / There are a lot of modern traits in New Novel: the modulation of time and space, the death oj subject, refusal of the meaning etc. Besides that, the main trait of New Novel is the level of narration and the functions of narrator. That is why the main object of this magister work is: to show the modulation of narrator‘s positions, to show why these modulations are used, to show how these modulations make act the narrator and his addressee. The main novel, we analyz in this magister work is A. Robbe-Grillet In the Labyrinth. This novel was choosed because it is the best example of the New Novel. In this novel the author trys to explain: how modern is the narrator in the novel, how this modernism of the narrator is creating, what is the type of communication between the narrator, the subjects (the subjects are human and the items) and the addressee of the novel. The methods of narratology and semiotc is the way to answer to these questions. These two strategies help to show, why the narrator becomes the main figure in the novel, who determines the plot of the novel and why the narrator, on the contrary to he traditional type of narrator who knows-all, just tries to be like him, but he didn‘t succeed. In the Labyrinth the narrator doesn‘t know anything.

Interaktyvių reklaminių skydelių tarpkultūrinio konteksto semiotinė analizė Augant interneto reklamos poreikiui tarptautinės rinkos atstovams yra suinteresuoti kurti pasaulinio masto prekinius ženklus, kurių identifikavimui bei populiarinimui būtinos visuotinai suvokiamos bei globaliai paveikios įvaizdinės ir pardavimų skatinimo reklaminės kampanijos. Norint populiarinti tarptautinius prekinius ženklus būtinas interneto reklamos tarpkultūrinio konteksto išmanymas. Darbe keliama hipotezė, jog kultūrinio konteksto bei kultūrinės sąmonės skirtumai lemia reklaminių tekstų reikšmes. Dėl šios priežasties ypač svarbu išsiaiškinti tarpkultūriškumo įtaką reklaminio teksto paveikumui. Taigi, šio darbo objektas – interaktyvių reklaminių skydelių reikšmės tarpkultūriniame kontekste. Darbo tikslas – remiantis semiotiniu požiūriu, išsiaiškinti, kaip kultūrinis kontekstas ir kultūrinė sąmonė lemia interneto reklamos reikšmes. Šiam tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: • aptarti interaktyvių reklaminių skydelių tipus; • išanalizuoti kultūrinės sąmonės įtaką reikšmių suvokimo procesui; • aptarti skaitmeninių tekstų perskaitymo galimybes; • įvertinti reklaminių tekstų tyrimo metodus semiotiniu požiūriu; • atlikti tarptautinių prekinių ženklų reklaminių skydelių semiotinę analizę. Darbo struktūra Darbą sudaro įvadas, keturios teorinės dalys, tiriamoji dalis ir išvados. Pirmojoje darbo dalyje aptariami interaktyvių reklaminių skydelių tipai, pateikiami jų pavyzdžiai, pateikiama reklaminių... [toliau žr. visą tekstą] / Semiotic analysis of Intercultural context of the interactive banners The master‘s thesis – differences of cultural context and cultural consciousness determines meanings of the advertising texts. So, the aim of this work is to find out (with reference to semiotical attitudes) how cultural context and cultural consciousness determines meanings of internet banners. Work tasks are: to dispute the main types of interactive banners; to ascertain influence of cultural consciuosness to the meaning‘s perception process; to discuss digital text apprehension opportunities; to evaluate text analysis methods with reference to semiotical attitudes; to accomplish semiotic analysis of international trademark‘s interactive banners. The work consists of four theoretical components, research and share findings. In the first part types of interactive advertising banners are discussed, the classification of them are offered in accordance with the campaign goal. In the second part value of interactive advertising banners perception process is specified. It is confirmed that cultural awareness and cultural context leads connotative meanings and signs which have possibility to be modified in the intercultural context. The third part deals with digital texts perception process, text layout complexity and hypertext as possibility for interactive banners to read. As the new text structure appearing in the digital space, new perception model is required as well. In the fourth - methods of advertising... [to full text]

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

in English The view of fashion as a system of signification, first introduced in the important work of Roland Barthes The Fashion System (1967), has been dominant since the development of Fashion Studies. But in the last two decades it has been increasingly criticized and confronted with the concepts of identity as flexible dimensions. From a semiotic perspective, the materiality of clothes almost "disappears" into representation. Emerging research on fashion, on the contrary, draws on Gilles Deleuze's notions, that ideas are inseparable from their material expression, and tries to follow attempts in fashion to break with representational mode. But, if Deleuze argues that the possibilities to escape the representation belongs to modern art, with its metamorphoses, what can we argue about fashion? The thesis underlines that above all, fashion is commerce, and each brand carefully constructs its system of values. The physical experience of wearing clothes is always influenced by the meanings circulating in the system of fashion. The limitations of applied semiotics of fashion are evident (clothing and its representations always exist in the context of further semiotic systems), but ultimately unlike the heterogeneity of everyday practice, the "methodological purity" of discursive practices permits...

The idea that dance can be understood as an act of communication and a form of language has been already taken into account by scholars. The hypothesis that will be discussed in this MA dissertation concerns a more specific matter: a semiotic approach to different forms of dance improvisation, and notably the method traditionally labeled "intuitive dance". To understand this phenomena two main concepts will be conveyed: that of "quotation" understood via W. Benjamin's essays on Brecht, and that of "notation", as defined by N. Goodman in his Languages of art. Can we understand dance as a language - id est a quotable and notable code - even in its more intuitive forms? How is it possible to "understand", "quote" and "address" gestures, even in front of a wide heterogeneous audience and without any prefixed choreography but only on the base of a free and in-time creating process? Can we understand improvisation as a complex code? what and how does this code mean? Keywords: improvisation, Intuitive Dance, semiotics, notation, gesture, Nelson Goodman, Walter Benjamin, dance, code

This diploma thesis concerns topic of control within interactivity in the new media. It deals with concept of interactivity from the perspective of the new media and semiotics. Later on it presents insight on different mechanisms and levels of control, which are present within the interactivity. The thesis is focused only on those mechanisms that are aimed at a user. These concern for example dataveillance, data-based discrimination, disciplination, tailoring, monitoring or persuasive games. This line is extended and connected with the contributions of Roland Barthes, Michel Foucault and Vilém Flusser, who dealt with topics such as power, discipline and apparatuses. The aim of this thesis is to find out, what is the position of a user in relation to the mechanisms of control and what are her/his possibilities of action against these mechanisms (if any). Keywords: interactivity, new media, control, surveillance, semiotics, user, data, apparatus

Thesis is focused on media ethics and concentrate on moral values in film. The goal of thesis is to confirm or to disprove the need of applied ethics in film production. Thesis is divided into three parts. First part is focused on media ethics in film in general. Second part advise about several media theories and film in relation to ethics. Thirt part is dedicated to film semiothics and values. The core of theses is created of several aspect of film such as film editing, language and meaning through out film acting, sounds and costume. We do not emphasise good or bad impact on film on moral values but we bring out significance of value creation process. We underline film creation itself and tools of film production. The structure of thesis is interdisciplinary. I tis verz sensitive connection of ethics knowledge, media and semiothics. Interdisciplinar view brings toghether known facts and new approach. Key words: applied ethics, media ethics, film theory, film semiothics, moral values