Lietuvių ir latvių literatūra bendrame pasaulio literatūros kontekste išsiskiria kaip unikali terpė, išauginusi savitą rašytojų kartą. Skaudi abiejų šalių istorinė patirtis leido kurtis ypatingai literatūrinei erdvei, reprezentuojančiai baltų kultūrą, jos raidą, vystymosi tendencijas ir formas. Supančiota sovietmečio ideologinių pančių lietuvių ir latvių literatūra stengėsi nenutolti nuo tikrojo meno sampratos, kurio nevaržytų jokie ideologiniai rėmai ir kuriame neliktų būtino tikrovės vaizdavimo bei iškreiptos vertybių sistemos. XX a. antrosios pusės baltų literatūroje kaip itin saviti ir novatoriški iškyla Saulius Šaltenis, Visvaldis Lamas ir Margeris Zarinis. Tai rašytojai, kurie naujai ir moderniai pažvelgia tiek į patį istorinį laiką, tiek į pačią literatūrą. Kritikuodami to meto ideologiją, jie kuria netikėtą meninių ieškojimų ir išraiškos priemonių kupiną sistemą. Atskleisdami absurdišką to meto tikrovę, sutrūkinėjusius žmonių tarpusavio santykius, pakitusią individo savivoką, autoriai į savo kūrybinį lauką įveda groteską ir ironiją kaip būdą pasipriešinti naujai santvarkai ir nevaržomai leidžia kalbėti apie draudžiamus dalykus. Latvių rašytojas V. Lamas vienas pirmųjų savo kūriniuose atskleidžiantis absurdišką sovietmečio sistemos gyvenimo modelį ir parodantis suluošintą individo būtį. Drąsus ir kritiškas žvilgsnis į to meto realybę atveria skaudžias ir tragiškas individo dvasines patirtis. Moderniosios lietuvių prozos pradininkas S. Šaltenis savo kūryboje aprėpia... [toliau žr. visą tekstą] / Both Lithuanian and Latvian prosaic creation work is being distinquished as breeding-grounds of unique litterateur generation in context of whole global literature. The Balts culture and its developing tendency forms were represented and overspread throughout a pecular literature in accordance with grievous historical experiences in these countries. While being fettered by the Soviet ideology, Lithuanian and Latvian prosaists tried not to alienate from the conception of valued art, so they have their ideological framework in requirements to disclose a misunderstanding human value system of the ‘real‘ Soviet regime. The latest time of 20th century in the Balts literature is defined as an uprise of prominent prosaists having their own trend-setting characters: Saulius Saltenis, Visvaldis Lamas and Margeris Zarinis. These authors are characterized as individuals with their new and modern approaches both into the same historical time and literature. In criticizing the ideological system of the Soviet regime, an unexpected search in expressive art system is being composed. The unreasonal viewpoints of the reality, human bust-ups, and changed standpoints into a personal self-image are being described by the authors with some methods of art expressions, i.e. grotesque and irony, as the ways of human resistance against the new regime and unallowed level. A Latvian writer V. Lamas it is noteworthy said to be the first prosaist whose description of a human existence and an... [to full text]

Audiovizualinių kūrinių svarba pastebėta ir įvertinta akademinės visuomenės. Istorikai šioje srityje, ne išimtis – naujų šaltinių paieškose be pastangų įsitvirtinus dokumentiniam kino ir TV filmui, atrandamas vaidybinis kino ir TV filmas. Tuo tarpu Lietuvos istorikų akademinėje bendruomenėje vaidybinio filmo, teikiamos galimybės nėra deramai įvertintos. Aktualinat naujojo šaltinio teikiamas galimybes, pastarojo tyrimo objektas - populiarioji sovietinės visuomenės istorinė kultūra Lietuvoje. Sovietinių lietuviškų vaidybinių filmų atveju vyrauja praeities rekonstrukcijos, kurių pagalba yra galima populiariosios sovietinės istorinės kultūros ir jos atminties vietų identifikacija. Pagrindinis darbo tikslas – populiarios sovietinės istorinės atminties vietų identifikavimas m. vaidybiniuose lietuviškuose filmuose. Šiame tyrime pasiūlomos naujos metodologinės prieigos, skirtos vaidybinių filmų apie praeitį klaisfikacijai. Remiantis archyviniais šaltiniais pateikiama Lietuvos sovietinės vaidybinių filmų industrijos specifikos analizė: vaidybinių filmų valdymo specifika, filmų aprobavimo/cenzūravimo mechanizmas. Aptariamas filmų kūrimo kontekstas, identifikuojamos pagrindinės politinės ir kūrybinės slinktys. Atsižvelgiant į pasirinkto laikotarpio specifiką, tyrime įvertinami konkretūs filmų aprobavimo atvejai ir juos nulėmusios priežastys, kurios įtakojo pačių filmų turinius. Kadangi į tyrimo šaltinių sąrašą įtraukiami televizijoje kurti vaidybiniai filmai, tyrime bandoma išsiaiškinti... [toliau žr. visą tekstą] / The objective of this work is to identify collective memory shapes in lithuanian fiction TV and cinema film during soviet period (1957-88). Acording to new popular theoretical approches this work analyses the specific sourse of history - fiction film. The main problem is that this type of resourse is mostly ignored by lithuanian sholarship of history. So this reserach brings lithuanian fiction film up-to-date usual resorces of history. According to research made in this work, it is possible to denitrify new methodical approaches, which help to classify fiction films in which it can be seen past representations. Research of archival origins helps to reconstruct soviet film industry system of Lithuania: the fiction film censorship, the specific “control-gear” of films. It is made a contecstual analysis, which identifies the main political and creative displacements. According to difficult chronological range, it is made the research of individual film censorship cases and it‘s reasons. It is need because of influence over film content, which is essential in this research. Film content research helps to identify the reconstructions of past and it‘s sociohistorical approaches. The identification of soviet society collective memory, is possible because of fiction film flexibility: it can show no visible(nonvisible) social reality zones and popular past representations.

The vocabulary of "boredom" has been used extensively in the discourse of remembering and reflecting on the late Soviet period (1964-1984). The ambition of this paper was therefore to demonstrate how one can move from a metaphorical description of an historic period to a cultural study of the emergence, change, and confrontation of meanings. By conceptualization of "boredom" and creating the theoretical frames of model it was sought to explane the "destiny" of ideology and the practices of people determined by it. Therefore the object of this paper were ideological situations and people's practices therein. The author analysed situations where people would directly confront ideology, ideological field of action, and with their practices hint at its meaninglessness. The theoretical model was applied to study historical material. It was concluded that the communist ideology in the late Soviet period was acting like a factor of socialization aiming to discipline and mobilize Soviet people. Based on the concept of two dimensions by Alexei Yurchak, it was said that the ideological socialization, i.e. the commitment to ideolocigal norms, attitudes, structures, helped subjects to bind to constative dimension. At the same time there were plenty of practices of performative dimension, that were divided into three types: a-structural, para-structural and anti-structural. These types of practices contributed to the decline of ideology, but also it was shown that these practices in... [to full text] / Atsispiriant nuo atminties diskursui ir istoriografijai būdingo brežnevinės epochos (1964-1984 m.) apibūdinimo "nuobodulio" žodynu, disertacijoje kuriamas teorinis modelis, kuris padeda interpretuoti ir suprasti vėlyvojo sovietmečio Lietuvos visuomenės gyvenimą. Darbe pagrindžiama, kaip nuo istorinio laikotarpio aprašymo metaforomis galima pereiti prie kultūrologinio prasmių atsiradimo, kaitos ir konfrontacijos tyrimo. Konceptuolizavus nuobodulio sampratą ir suformavus teorinius nuobodulio visuomenės modelio apmatus, buvo siekiama paaiškinti ideologijos "likimą" vėlyvuoju sovietmečiu ir jos sąlygotą žmonių elgseną. Todėl darbo objektu tapo ideologinės situacijos ir žmonių praktikos jose. Nagrinėtos tokios situacijos, kuriose žmonės tiesiogiai susidurdavo su ideologija, ideologizuotu veiklos lauku, ir savo praktikomis sugestijavo apie jos beprasmybę. Teorinis modelis buvo pritaikytas iš archyvų, interviu, publikuotų atsiminimų, laiškų ir dienoraščių surinktai istorinei medžiagai nagrinėti. Prieita prie išvados, kad ideologija brežnevinėje epochoje veikė kaip socializacijos faktorius, sovietinius piliečius mobilizuodama ir drausmindama. Remiantis antropologo Alexei Yurchako dviejų matmenų koncepcija, teigiama, kad ideologinė socializacija, t.y. įsipareigojimas ideologinėms normoms, nuostatoms, struktūroms, padėjo subjektams išlikti steigiamajame matmenyje, tačiau tuo pačiu metu skleidėsi ir jų atliekamojo matmens praktikos, kurios buvo suskirstytos į tris rūšis: a-struktūrinės... [toliau žr. visą tekstą]

Po nepriklausomybės atgavimo, daugelį pastatų privatizavus, atsirado grėsmė juose esantiems dailės kūriniams. Svarbus yra ir visuomenės požiūris į sovietinį, mums svetimą, paveldą. Vitražai išmontuojami vien todėl, kad primena praeitį. Be politinių aspekto, Sovietinio paveldo išlikimą lemia ir ekonominiai veiksniai. Daug kur vitražai išmontuoti renovuojant pastatus ir teisinantis, kad jų restauracijai trūksta lėšų. Nors sovietmetis tituluojamas lietuviško vitražo „aukso amžiumi”, dabartinė šio laikotarpio kūrinių padėtis sudėtinga. Pradėjus išsamiau domėtis sovietinio vitražo dabartine būkle susiduriama su medžiagos trūkumu. Renkant medžiagą apie sunaikintus, restauruotus vitražus iškilo ir paveldo apsaugos klausimas. Kaip ir kiek sovietinį paveldą įstatymais gali apsaugoti valstybė ir ar gali tuo pasirūpinti pats darbų autorius. Pirmoje darbo dalyje aptariamas sovietinis vitražas ir jo klestėjimo prielaidos, trumpai supažindinama su tuo metu kūrusiais vitražistais, jų ryškiausias darbais. Išskiriamos dvi pagrindinės prielaidos: valstybiniai užsakymai ir glaudus architektų bei vitražistų bendradarbiavimas. Pateikiama ryškesnių to meto architektų ir vitražistų bendradarbiavimo pavyzdžių. Antroje darbo dalyje aprašomi sovietinių vitražų sunaikinimo, rekonstravimo, perkėlimo atvejai. Pateikiama sunaikintų, rekonstruotų vitražų pavyzdžių. „Išlikusių vitražų pavyzdžiai ir objektyvios jų išlikimo sąlygos. Nagrinėjamos vitražo sunaikinimo priežastys. Trečioje darbo... [toliau žr. visą tekstą] / A lot of public places there privatized after the restoration of independence in Lithuania. A real threat occurred for monumental artworks in architecture after the biulding was privatized. In this situation a public opnion about soviet heritage is really important. Despite the political aspect, there is economical factors as well. Stained glass windows, can’t be fixed because of lack of finance. Though soviet times in Lithuania was „golden age“ for stained glass it has real preservation problem in nowdays. There is a lack of information about these days soviet stained glass situation. The first part of this work contains short history of soviet stained glass and the sources of prosperity. There was two main assumptions for prosperity of stained glass in soviet times: first was orders from soviet goverment and the second was artist and architectures cooperation. The exposition part is illiustration about stained glass destruction, and real situation of soviet stained glass in these days. The final part of the work is about the heritage of soviet art works and preservation of stained glass.

By combining the approaches of film history theory with research of the Soviet period, and on the basis of empirical research, this study carries out the reconstruction of exhibition, distribution and production. The main aim of this study is to present film as a multi-layered phenomenon of the Soviet period which encompasses socio-cultural, ideological, political, creative, technological, economical and institutional levels. This research not only identifies the main aims and tasks of the Soviet film policy (from above), but also discloses reasons for those cases when the programme-aimed intentions failed to be executed (from below). As it turns out, the “most important of all arts” was not that significant. The so-called advantages of cinema, such as its “mass appeal” or “effectiveness”, were only programme-based aspirations that granted film with mythical powers that had nothing in common with the processes that took place in the reality of Soviet Lithuania. The end of the creation of the Lithuanian film studio signified, on the one hand, the fact that the creation of the model of film industry in the periphery of the USSR had come to an end (production, distribution, exhibition); on the other hand, it marked the appropriation of the multi-stage system of film control. Having thoroughly analysed the modes of control expression, the research proposes a construct for this control system (“control pyramid”). / Derinant tarptautinėje istoriografijoje susiformavusias kino istorijos teorijos prieigas su sovietmečio tyrinėjimais, empirinio tyrimo pagrindu darbe atliekama kino rodymo (kino rodymo tinklas), platinimo (kino repertuaras), kino gamybos ir kūrybos rekonstrukcija. Pagrindinis darbo tikslas – pristatyti kiną kaip įvairialypį sovietmečio fenomeną, apimantį sociokultūrinius, ideologinius, politinius, kūrybinius, technologinius, ekonominius, institucinius lygmenis. Tyrime identifikuoti ne tik sovietų kino politikos pagrindiniai tikslai, uždaviniai („iš viršaus“), bet ir apčiuopti programinių intencijų neįgyvendinimo atvejai, priežastys („iš apačios“). Pasirodo, „svarbiausias iš menų“ ne toks jau ir buvo svarbus. Menami kino privalumai – „masiškumas“, paveikumas – tebuvo programinė siekiamybė, kurioje kinui suteiktos mitinės galios nieko bendra neturėjusios su sovietų Lietuvos tikrovėje vykusiais procesais. Lietuvos kino studijos kūrimo pabaiga, viena vertus, ženklino kino industrijos modelio kūrimo baigtį SSRS periferijoje (gamina, platina, rodo), kita vertus, daugiapakopės filmų kontrolės sistemos perėmimą. Atlikus nuoseklią kontrolės raišką, tyrime pasiūlytas kontrolės sistemos vaizdinys („kontrolės piramidė“). Šis leido ne tik priartėti prie supratimo kokioje gamybinėje, kūrybinėje, ideologinėje tikrovėje kino filmų kūrimo procesas vyko, bet ir pirmą kartą identifikuoti užmanymus bei filmus, patyrusius skirtingas nuobaudas ir draudimus.

Šiame darbe pristatoma Lietuvos sovietmečio vaistinių architektūra ir interjerai. Šios anksčiau nenagrinėtos temos atskleidimas turi didelę reikšmę mūsų tautos kultūros paveldo išsaugojimui. Darbe apžvelgti trys vaistinių architektūrai ir interjerui svarbūs laikotarpiai: pokaris – iki 1960-jų metų, modernizmas – nuo 1960 iki 1970-jų metų ir vėlyvasis modernizmas – nuo 1970 iki 1990-jų metų. Šiame darbe nagrinėjamos vaistinių architektūros ir interjerų vystymosi tendencijos priklausomai nuo tuo metu Lietuvoje buvusių ekonominių ir politinių sąlygų, išsamiai pateiktas ir normatyvinis dokumentas, reglamentavęs vaistinių kūrimą bei veiklą. Darbe panaudota daug neskelbtos informatyvios medžiagos iš pokalbių su išlikusių vaistinių savininkais bei nuotraukų, kurios pačios magistrantės padarytos dar išlikusiose sovietmečio vaistinėse. Darbas gausiai iliustruotas nuotraukomis, kurios pateikiamos kataloge. Šis darbas kultūros paveldo ir turizmo sferų darbuotojams gali pasitarnauti kaip autentiškos informacijos šaltinis. / The present paper focuses on the review of the architecture and interior design of pharmacies built during the Soviet era. The recollection of this hardy researched topic is of utmost importance in terms of the preservation of our cultural heritage. The paper reviews three important historical periods which particularly influenced the architecture and the interior design of pharmacies, namely the postwar period until 1960, the modern period from 1960 till 1970, and the late modern period from 1970 till 1990. The paper analyzes the developmental trends of the architecture and interior design of pharmacies within the given periods of time in the context of the economic and political background that prevailed in Lithuania at each particular time. The laws and legal regulations that governed the establishment and operation of pharmacies during those times are also discussed in detail. The master thesis includes a lot of previously unpublished informative materials gathered in during the interviews with the owners of the still operating pharmacies as well as the unique pictures taken by the writer of the paper in the Soviet era pharmacies. The study includes many photographs which are enclosed in a catalog. The present study may be used as a source of authentic information for those who are employed in the fields of cultural heritage and tourism.

The Aim of the research is to define and analyse works of Lithuanian abstract painting during the Soviet period by establishing and comparing the diversity of criticism and practices of abstract art in Lithuania over several decades (from the end of the 1950s to the 1980s). In this thesis abstract paining is treated as a radical artistic reaction in Lithuania in terms of its theoretical and historical characteristics, and the general artistic context during the Soviet period is analysed in terms of socio-political issues. This is a study of the most celebrated examples of Western European art (also American art) presenting the most recent tendencies that developed out of them and juxtaposing it with the Central European culture (as the area of Soviet influence). Western European culture and its artistic movements were a complete opposition to the artificially built Eastern Block during the Soviet period. The forced separation of this period defined its unique qualities that found one expression in Central Europe and a different one in countries occupied by the Soviets (eg. in Lithuania); it also formed the position of freedom of an alternative art. Whereas in the West abstraction, in its own time, was the great boom of modernism because it freed painting from the traditional language of ‘representation’ and illustration, in Lithuania, in its local context, it had more functions: it was considered to be the great achievement of late modernism that helped to discover newer than... [to full text] / Disertacijos santraukoje nurodomi analizuoti Lietuvos abstrakčiosios tapybos kūriniai sovietmečiu, išskiriant ir lyginant kelių dešimtmečių (nuo šeštojo pabaigos iki devintojo) dailės ir dailės kritikos įvairovę Lietuvoje. Abstrakčioji tapyba, peržvelgus jos teorinius ir istorinius akcentus, vertinama kaip radikali meninė reakcija Lietuvoje, o bendras meninis kontekstas sovietmečiu analizuojamas iš sociopolitikos problematikos perspektyvos. Tai Vakarų Europos (bei iš JAV atkeliavusių) žymiausių pavyzdžių analizė, pateikianti išsivysčiusias iš jų naująsias tendencijas ir Vidurio Europos (kaip sovietmečio įtakos lauko) kultūrų sugretinimas. Visiška priešingybe sovietmečio dirbtinai suręstam Rytų blokui buvo Vakarų Europos kultūra ir jų meninės srovės. Priverstinis to laikotarpio atskyrimas nulėmė savitumus, vienaip pasireiškusius Vidurio Europoje, kitaip – sovietų okupuotose šalyse (pvz., Lietuvoje), ir iššaukusius kitokio meno laisvės poziciją. Vakaruose abstrakcija buvo modernizmo suklestėjimas, tai reiškė išsivadavimą iš tradicinės dailės kalbos, susijusios su vaizdo atvaizdavimu. Lietuvoje abstrakcijos apraiškos turėjo ir kitokių funkcijų: plastinės meninės kalbos įvairove buvo bandoma paneigti priverstinai primestą socrealizmo ideologiją. Disertacijos santraukoje atskleidžiamos Lietuvos abstrakčiosios tapybos formavimosi prielaidos ir galimybės. Abstrakčiosios tapybos užuomazgos –– S. Kisarauskienės, V. Kisarausko darbų pavyzdžiai, J. Švažo, L. Katino ir kt. tapyba XX... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje nagrinėjami sovietinės Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai, kurie susiformavo atsakant į režimo spaudimą ir į jo sukurtas sąlygas. Itin akcentuojamas draugų grupių vaidmuo formuojantis elgsenoms. Išskirti trys pagrindiniai elgesio modeliai: prisitaikymas, opozicija ir pasipriešinimas, kurie savo ruožtu skirstomi į smulkesnes elgsenas pagal jų intensyvumą ir santykį su režimu. Įvairios vieno žmogaus elgsenos tuo pat metu gali būti priskirtos keliems elgesio modeliams – tai padeda tiksliau atspindėti įvairialypes ir prieštaringas žmogaus elgsenas. Darbe ištirtas nepriklausomos nuo režimo visuomenės nuomonės funkcionavimas, sukurtas teorinis visuomeninės erdvės, kurioje ši nuomonė buvo kuriama ir palaikoma, modelis. Aptartas visuomeninės sferos ryšys su režimo dominuota oficialiąja sfera bei su privačia ir neformalia sferomis, kuriose dominavo režimo nekontroliuoti ryšiai. Išanalizuoti neoficialūs diskursai, kuriuose aptartos kultūrinio elito elgsenos. Išskirti du diskursai – kovinis ir konservacinis, – ryškiai besiskiriantys tiek požiūryje į kultūrinį elitą, tiek į prisitaikymą bei sovietinę sistemą apskritai. Nustatytos šių diskursų sąsajos su konkrečiomis elgsenomis. Detaliai išnagrinėta kultūrinio elito elgseną stipriai įtakojusi skirtis tarp deklaruotų ideologijų bei realių veiksmų. Išskirtos dvi ideologijos, kurias deklaravo kultūrinis elitas: oficialioji, deklaruota viešumoje, ir visuomeninė, deklaruota visuomeninėje erdvėje. Kaip visuomeninės... [toliau žr. visą tekstą] / Dissertation examines behavioural models of Soviet Lithuania‘s cultural elite which have formed in response to regime-caused pressure and conditions. The influence of the friends’ group for causing certain behaviour has been determined. Three models of behaviour have been composed: compliance, opposition and resistance. They are divided to smaller actions by intensity and relations with regime. Various behaviours of one person at the same time may be put to several behaviour models. This more precisely reflects miscellaneous and contradictory nature of human behaviour. In the dissertation acting of societal opinion independent from regime has been investigated and theoretical model of societal sphere where this opinion was created and maintained has been constructed. Societal sphere's connections with official regime-controlled public sphere have been discussed here, as well as those with private and non-official spheres dominated by informal regime-non-controlled connections. Non-official discourses on cultural elite behaviour have been analysed as well. There have been determined two discourses (combatant and conservative), which clearly differentiated in attitudes towards cultural elite, compliance, and Soviet system in general. Correlations of these discourses with concrete behaviour have been accentuated. Difference between explicitly declared ideology and genuine behaviour which influenced behaviour of cultural elite has been inspected thoroughly. Two ideologies... [to full text]

Dissertation examines behavioural models of Soviet Lithuania‘s cultural elite which have formed in response to regime-caused pressure and conditions. The influence of the friends’ group for causing certain behaviour has been determined. Three models of behaviour have been composed: compliance, opposition and resistance. They are divided to smaller actions by intensity and relations with regime. Various behaviours of one person at the same time may be put to several behaviour models. This more precisely reflects miscellaneous and contradictory nature of human behaviour. In the dissertation acting of societal opinion independent from regime has been investigated and theoretical model of societal sphere where this opinion was created and maintained has been constructed. Societal sphere's connections with official regime-controlled public sphere have been discussed here, as well as those with private and non-official spheres dominated by informal regime-non-controlled connections. Non-official discourses on cultural elite behaviour have been analysed as well. There have been determined two discourses (combatant and conservative), which clearly differentiated in attitudes towards cultural elite, compliance, and Soviet system in general. Correlations of these discourses with concrete behaviour have been accentuated. Difference between explicitly declared ideology and genuine behaviour which influenced behaviour of cultural elite has been inspected thoroughly. Two ideologies... [to full text] / Disertacijoje nagrinėjami sovietinės Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai, kurie susiformavo atsakant į režimo spaudimą ir į jo sukurtas sąlygas. Itin akcentuojamas draugų grupių vaidmuo formuojantis elgsenoms. Išskirti trys pagrindiniai elgesio modeliai: prisitaikymas, opozicija ir pasipriešinimas, kurie savo ruožtu skirstomi į smulkesnes elgsenas pagal jų intensyvumą ir santykį su režimu. Įvairios vieno žmogaus elgsenos tuo pat metu gali būti priskirtos keliems elgesio modeliams – tai padeda tiksliau atspindėti įvairialypes ir prieštaringas žmogaus elgsenas. Darbe ištirtas nepriklausomos nuo režimo visuomenės nuomonės funkcionavimas, sukurtas teorinis visuomeninės erdvės, kurioje ši nuomonė buvo kuriama ir palaikoma, modelis. Aptartas visuomeninės sferos ryšys su režimo dominuota oficialiąja sfera bei su privačia ir neformalia sferomis, kuriose dominavo režimo nekontroliuoti ryšiai. Išanalizuoti neoficialūs diskursai, kuriuose aptartos kultūrinio elito elgsenos. Išskirti du diskursai – kovinis ir konservacinis, – ryškiai besiskiriantys tiek požiūryje į kultūrinį elitą, tiek į prisitaikymą bei sovietinę sistemą apskritai. Nustatytos šių diskursų sąsajos su konkrečiomis elgsenomis. Detaliai išnagrinėta kultūrinio elito elgseną stipriai įtakojusi skirtis tarp deklaruotų ideologijų bei realių veiksmų. Išskirtos dvi ideologijos, kurias deklaravo kultūrinis elitas: oficialioji, deklaruota viešumoje, ir visuomeninė, deklaruota visuomeninėje erdvėje. Kaip visuomeninės... [toliau žr. visą tekstą]

Kaip buvo numatyta bakalauro darbo „Paauglystės vaizdavimas Algimanto Zurbos romanuose paaugliams“ (2010) išvadose, šiame darbe tęsiamas sovietmečiu populiaraus ir šiuo metu vis dar kuriančio rašytojo Algimanto Zurbos (g. 1942) kūrybos tyrinėjimas. Praplečiami Zurbos kūrybos sociokultūriniai aspektai, tyrinėjama rašytojo vieta lyginant sovietmečio ir šiandienos literatūros lauką ¬– taigi linkstama ne prie meninės kūrinių analizės, kuri buvo atlikta bakalauro darbe, o prie politinių, socialinių, kultūrinių kontekstų, nulėmusių Zurbos kūrybos savitumą. Šie sociokultūriniai Zurbos kūrybos tyrimai paremti žymiausio prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu literatūros lauko teorija bei lietuvių literatūros sociologės Loretos Jakonytės darbais, kuriuose išsamiai aprašoma lietuvių literatūros lauko raida. Remiantis dr. Valdemaro Klumbio disertacija „Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu“ (2009), analizuojami Zurbos santykiai su sovietmečio valdžios institucijomis, pabrėžiamas rašytojui būdingas išorinio prisitaikymo modelis, susijęs su viešai deklaruojama valdžiai palankia laikysena, bet ne ideologinės pasaulėžiūros perėmimu. Kontekstinė kūrinių analizė paremta prancūzų pragmatikos atstovo Dominique Maingueneau literatūros konteksto teorija bei prancūzo sociokritikos atstovo Pierre‘o Barberr‘o darbais. Pagrindiniai tyrinėjimų šaltiniai – Zurbos publicistika, skelbta įvairiuose periodiniuose leidiniuose bei autobiografija „Gal taip reikėjo“ (2012). Darbe siekiama... [toliau žr. visą tekstą] / As it was foreseen in the BA paper “Paauglystės vaizdavimas Algimanto Zurbos romanuose”, this paper continues analysing Algimantas Zurba’s (b. 1942), who was popular during soviet times and is still creating nowadays, creation. The sociocultural aspects of Zurba’s creation were extended by analysing the place of the writer by comparing the field of soviet times’ and today’s literature – therefore it is tend not to the artistic analysis of works, which was done in the BA paper, but to political, social, cultural contexts that determined the peculiarity of Zurba’s creation. This sociocultural research of Zurba’s creative work is based on the most famous French sociologist Pierre Bourdieu’s literature field theory and Lithuanian literature sociologist Loreta Jakonytė’s works, in which the development of Lithuanian literature field is exhaustively described. In accordance with Dr. Valdemaras Klumbys’ thesis “Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu” (2009), the relationships of Zurba and soviet government institutions are analysed; the emphasis is put on typical for the writer external adjustment model, which is related to publicly declared, favourable to the government, attitude, but not to ideological worldview support. Contextual analysis of works is based on the representative of French pragmatics Dominique Maingueneau’s literature context theory and on the representative of French socio-criticism Pierre Barberr’s works. The sources of the research are... [to full text]