SANTRAUKA Šiandien slapti tyrimo metodai kaip nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai neišvengiamai turi būti taikomi kovojant su nusikalstamumu. Slapti tyrimo metodai yra labai veiksmingi renkant įrodymus siekiant atskleisti ar tirti gerai organizuotas arba labai latentiškus nusikaltimus. Šių veiksmų panaudojimas sunkiai pritaikomas ir problematiškas, tačiau pats savaime nepažeidžia žmogaus teisių. Šiame darbe pateikiama išsami nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų kaip procesinės prievartos priemonės teisinio renglamentavimo ir taikymo praktikoje analizė. Nagrinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją pateikiami šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo nustatymo kriterijai, atsižvelgiant į jos specifinį pobūdį ir žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Taip pat pateiktas apklausos metu gautų rezultatų vertinimas. Pagrindinės problemos susijusios su šių slaptų veiksmų reglamentavimo netobulumu, neaiškumu, taikymo tvarka bei šių veiksmų teisėtumu. Svarbiausi pasiūlymai, padaryti šio darbo metu: 1. Teisė sankcionuoti modelį ir kontroliuoti jo eigą turi priklausyti išimtinai teismui, tuo pačiu bus išspręsta daug kitų problemų. Atitinkami pakeitimai turi būti atlikti OVĮ normoje, reglamentuojačioje nusikalstamą veiką imituojantį modelį. 2. Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų tikslios, konkrečios sąvokos apibrėžimo būtinumas šiuos veiksmus reglamentuojančiose normose. Turi būti... [toliau žr. visą tekstą] / SUMMARY Today such undercover investigation methods as an entrapment must be applied in the fight against crime. Undercover investigation methods are very effective in gathering evidence in order to reveal or investigate a well-organized and very latent crimes. Use of these actions is hard to apply and problematic, but does not violate the human rights itself. In this work the legal regulation and application in practice of entrapment as a procedural compulsary measure is analysed exhautively. The examination of the Lithuanian Constitutional Court, Supreme Court of Lithuania and the European Court of Human Rights jurisprudence allows to present this procedural compulsary measure the criterion establishment of legitimacy, taking into account its specific nature and the human rights protection requirements. Also, the assessment of the surveys results conducted during research is presented. The main problem associated with the imperfection of undercover investigations regulation, indistinctness, application procedure and legitimacy of these actions. The main suggestions made in this work: 1. The right to authorize undercover operations and control its course must depend exclusively on the court, many other problems could be solved with that decision. Appropriate amendments should be made in The Law on operational activity legal regulation, which regulates the entrapment. 2. A precise and concrete definition of entrapments conception must be agreed on in legal regulations. More... [to full text]

Teisėsaugos institucijos kovoje su organizuotu nusikalstamumu sėkmingai gali kovoti tik pasitelkdamos efektyvias priemones – tokias kaip nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimą. Ši priemonė apibrėžiama kaip formaliai nusikalstamos veikos požymių turinčių veiksmų, kurie yra sankcionuoti teismo arba Generalinio prokuroro ar jo įgalioto Generalinio prokuroro pavaduotojo, atlikimas turint tikslą išaiškinti planuojamą, pradėtą ar padarytą nusikalstamą veiką. Magistrinio darbo tikslas yra išnagrinėti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo teisinį reglamentavimą ir galimybes panaudoti gautus šių veiksmų atlikimo metu duomenis įrodinėjimo procese. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų analizė išryškino pagrindines problemines sritis naudojant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. EŽTT suformuota pozicija remiasi Texeira de Castro prieš Portugaliją byla ir išryškina pagrindinius principus, kurie legalizuoja nusikalstamos veikos imitavimo metu gautus duomenis: 1. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai yra naudojami įtariamojo asmens, kuriam pradėtas ikiteisminis tyrimas, atžvilgiu; 2. Nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai yra pasyvūs. Nusikalstamos veikos iniciatorius yra pats įtariamasis; 3. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo sankcionavimas yra teismo kompetencijoje. Užsienio valstybių nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų atlikimo teisinio reglamentavimo analizė parodė, kad duomenys gauti atliekant... [toliau žr. visą tekstą] / „EXECUTION OF CRIMINAL ACT SIMULATING ACTIONS IN AVERMENT PROCESS“ Police and other law enforcement structures to struggle against organized crime have very powerful tool named as execution of criminal act simulating actions. This legal proceeding is definable as actions by the nature are very similar to crime actions that are authorized by court or general prosecutor or deputy general prosecutor and have the purpose to solve the crime. The purpose of this master’s degree study is to reveal a legal framework of executing of criminal act simulating actions and possibilities to use results gained during this action in averment process. The studies of European Human Rights Court’s, Lithuania Constitutional Court’s and Lithuania Supreme Court’s cases showed up the main problems of usage of criminal act simulating actions. The European Human Rights Court position is based on Texeira de Castro case and exposes the main principles of legality: Usage of criminal act simulating actions could be only against person who is suspected and there is a procedural proceeding against him; Usage of criminal act simulating actions has to be passive. Initiator to commit a crime has to be suspected person; Authorization to use criminal act simulating actions should be the Court privilege. Studies of foreign legal framework of usage of criminal act simulating actions disclosure that results discovered during above mentioned procedures could not be used as direct evidence in averment process. Only... [to full text]

Šiame darbe analizuojama tema „Vaikų prievartos bei smurto paplitimo problemos Šiaulių mieste“. Aptartos sąvokos: „smurtas“, „prievarta“, „vaikas“, prievartos rūšys, smurto ir prievartos pasireiškimo būdai. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tam, kad visai visuomenei būtų atskleistas vaikų naudojamo smurto ir prievartos problemos aktualumas. Teorinės literatūros, Šiaulių miesto policijoje turimų duomenų ir tyrimo analizė atskleidė, jog vaikai naudoja smurtą, emocinę, seksualinę ir egzistencinę prievartas. Dažniausiai šių neteisėtų veiksmų objektais tampa moksleiviai ir kiti asmenys, su kuriais vaikai praleidžia savo laisvalaikį. Vaikai smurtą ir prievartą naudoja savo gyvenamojoje, mokyklos aplinkose, kieme ar gatvėje. Minėtų duomenų analizė parodė, jog vaikai smurtauja ar (ir) naudoja prievartą dėl socialinių ar psichologinių priežasčių. Jų tokius veiksmus įtakoja priklausymas neformalioms jaunimo grupuotėms, skatinančioms smurto ir prievartos naudojimą, girdėta muzika, matyti kino filmai, plakatai, perskaitytos knygos ir kiti šaltiniai, kuriuose demonstruojamos smurto ir prievartos scenos, alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir kitų svaiginančiųjų medžiagų poveikis, galima teigti – tokius veiksmus išprovokuojantis aukos elgesys bei visų mūsų, t.y. visuomenės, rodomi elgesio pavyzdžiai. Autorius įsitikinęs, jog vaiko elgesį labiausiai lemia artimiausia socialinė aplinka: šeima, mokykla, formali ir neformali aplinkos, todėl jų analizei darbe buvo skirtas didžiausias dėmesys... [toliau žr. visą tekstą] / This work deals with the topic “Problems of the spread of children‘s violence and coercion in Šiauliai city“. It discusses the terms “violence“, “coercion“ and “child”, as well as types of coercion and ways of their manifestation. Emphasis is laid on revealing the problem of children‘s violence and coercion as a matter of great relevance to our society. The analysis of the literature on the topic and the data of the police of Šiauliai city, as well as the research performed have revealed that children use violence, emotional, sexual and existential coercion. The objects of these illegal actions are usually schoolchildren or other people, with whom children spend their leisure time. Children use violence and coercion in their living or school surroundings, in the yard or in the street. The analysis of the mentioned data has demonstrated that children‘s violence or (and) coercion is caused by social or psychological reasons. Such actions are conditioned by belonging to informal youth groups, which induce the use of violence and coercion, the music children have listened to, the movies they have watched, posters, books and other sources which demonstrate scenes of violence and coercion, the effect of alcohol, narcotics, psychotropic substances and other intoxicants, also, presumably, the provocative behaviour of the victim and the behaviour patterns of all of us, i.e. the society. It is our strong conviction that a child‘s behaviour is mostly determined by the nearest social... [to full text]

Mokslo darbo temos aktualumas ir problematika. Žmogaus teisių varžymas baudžiamajame procese vykdomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytų prievartos priemonių forma ir nulemtas aplinkybės, kad baudžiamojo proceso dalyviai ne visuomet tinkamai vykdo baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas. Tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose deklaruojami teisinės, demokratinės valstybės, žmogaus teisių apsaugos principai bei tarptautinių teisminių institucijų (Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Teisingumo Teismo) formuojama praktika riboja prievartos taikymą nustatant proporcingumo principą, reikalaujantį įvertinti ir nustatyti tinkamą balansą tarp žmogaus teises varžančių priemonių ir šiomis priemonėmis siekiamų tikslų. Disertacijos temos aktualumą lemia prievartos priemonių taikymo procese egzistuojantys probleminiai klausimai, susiję su žmogaus teisių apsaugos užtikrinimu, į kuriuos atsakymų ieškoma šioje disertacijoje. Disertaciniame darbe tiriama problema susijusi su baudžiamajame procese vykdomu žmogaus teisių ir laisvių varžymu taikant prievartos priemones. Darbe siekiama nustatyti valstybės galių ribas baudžiamajame procese taikyti prievartos priemones, ištirti ir pasiūlyti mažiau žmogaus teises ir laisves varžančius būdus. Disertacinio darbo problematika apima tris aspektus: pirma, – prievartos priemonių sampratos, funkcijos baudžiamajame procese suvokimą, antra, – proporcingumo principo, jo turinio, kriterijų ir... [toliau žr. visą tekstą] / Topicality of the theme of the scientific work and the problems. Constriction of human rights in the criminal proceedings is exercised via the coercive measures, which are fixed in the Criminal Process Code (CPC), and is determined by the circumstance, i.e. that the participants of the criminal proceedings do not always appropriately fulfill their duties, which are fixed in the legal acts, regulating the criminal proceedings. The principles of protection of human rights, which are declared in the international and national legal acts of the lawful, democratic state, and the practice, which is being formed by the international justiciary institutions (the European Court of Human Rights, European Court of Justice) constrict application of coercion by setting the principle of proportionality, according to which the fair balance between the measures, which constrict human rights, and the goals, which are being pursued by these measures, must be considered and fixed. Topicality of the theme of the doctorial dissertation is conditioned by the problematic items, existing in the proceedings of application of the coercive measures, which are related with securing protection of human rights; the solutions of the latter are being searched for in the present dissertation. The problem, which is being investigated in the dissertation work, is related with constriction of human rights and freedoms, which is being exercised in the criminal proceedings via application of coercive measures... [to full text]

Procesinės prievartos priemonės, kuriomis ribojamos asmenų teisės ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme yra leistinos ir netgi būtinos. Priešingu atveju nebūtų pasiekti proceso tikslai ir įvykdytas teisingumas. Šių priemonių įvairovė yra didelė. Jos skiriasi prievartos įgyvendinimo būdu, žmogaus teisių suvaržymo pobūdžiu ir kitais aspektais. Įvairios valstybės baudžiamąjį procesą reglamentuojančiuose įstatymuose gali numatyti skirtingas prievartos priemonių sistemas ir taikymo tvarką, tačiau demokratinėms valstybėms būdinga tai, kad numatant ir taikant prievartos priemones, paisoma proporcingumo principo. Lietuvos, kaip ir daugelio valstybių, buvusių SSRS sudėtyje, baudžiamajame procese iš bendros procesinių prievartos priemonių sistemos yra išskirtos kardomosios priemonės, kurios taikomos įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą ir užkertant kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomųjų priemonių sistemoje yra išskiriama grupė priemonių, kurios vadinamos specialiosiomis kardomosiomis priemonėmis. Pagrindinis jų skiriamasis bruožas yra tai, kad jos taikomos ne bet kuriam, tačiau tik specialius ypatingus požymius turinčiam subjektui. Tradiciškai teisinėje literatūroje šioms priemonėms priskiriamas nepilnamečių atidavimas prižiūrėti ir karinio dalinio vadovybės stebėjimas, kurios taikomos tik nepilnamečiams ir kariams. Jas numato ir kitų buvusių SSRS respublikų baudžiamojo proceso įstatymai. Šios... [toliau žr. visą tekstą] / Of procedural measures that restrict the rights of persons with pre-trial or during court proceedings is permitted and even necessary. Otherwise, the process would not achieve the objectives of justice and executed. Diversity of these measures is high. They are different ways of implementing the abuse of human rights restrictions on the nature and other aspects. Various state laws governing criminal procedure may provide different coercive measures, systems and procedures for the application, but democracies characterized by the fact that the planning and application of coercive measures to respect the proportionality principle. Lithuania, like many states, former Soviet Union, the criminal process from the general procedural abuse of the system of supervision measures are identified that apply to the suspect, accused or convicted person in order to ensure its participation in the process, unhindered investigation and prevention of further offenses. Preventative measures, the system is isolated by a group of measures known as special preventive means. Their main distinguishing feature is that they do not apply to any, but only the special features of having a specific subject. Traditionally, the legal literature, these measures include the release of juvenile supervision and monitoring of the leadership of the military, which apply only to minors and soldiers. Provides them and other former Soviet republics of Criminal Procedure Act. These measures were not provided for 1961... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjamos Afganistano demokratizacijos perspektyvos tiriant ankstesnių JAV vykdytų demokratizacijos mėginimų karinės intervencijos priemonėmis rezultatą nulėmusius vidinius ir išotinius veiksnius. Pateikiamos teorinės demokratizacijos „iš išorės“ prielaidos ir vidiniai bei išoriniai veiksniai, leidžiantys tikėtis sėkmingos demokratizacijos. Šios prielaidos tikrinamos ir analizuojamos lyginant 15 JAV karinių intervencijų, kuriomis buvo siekiama demokratizuoti įvairias valstybes XX amžiuje, atvejus. Apžvelgiama padėtis Afganistane iki ir po 2001 m. karinės intervencijos, identifikuojama, kokie veiksniai šioje valstybėje laikytini palankiais ar nepalankiais sėkmingai jos demokratizacijai. Apibendrinant teorines įžvalgas, JAV demokratizacijos bandymų patirtį ir padėtį tiriamoje valstybėje, projektuojamos Afganistano demokratizacijos perspektyvos. / In this paper the prospects of Afghanistan's democratization are examined in context of previous U.S. attempts to democratize foreign countries by means of military interventions. Thus the object of this paper is not only the process of Afghanistan’s democratization, but also the examination of precedent cases, it’s outcomes and inner, as well as outer factors that possibly led to these outcomes. These factors are ethnic homogeneity of democratized state’s society, concentration and civil control of coercion, modern economy and developed middle-class, homogeneity of democratizing country’s politics towards the process, as well as the nature of process itself – is whole community is chosen as “target” of democratization process, or just it’s ruling elite. Comparative analysis of these factors in previous cases allowed to create a framework for a case study of Aghanistan's democratization's prospects. This case study leads to conclusion that prospects of Afghanistan’s democratization are at best vague. To add, these conclusions can only be considered as provisory: as comparative analysis of precedent cases revealed, no clear pattern, enabling to predict democratization attempt’s success or failure, can be drawn. We cannot state firmly, that country, where democratic institutions and procedures are installed, will become a consolidated democracy. Equally, there is no absolute evidence, that country with poor economic achievements, with weak middle-class, with other theoretically... [to full text]

Darbo tikslas – nustatyti formalaus ir neformalaus priverstinio hospitalizavimo į psichiatrijos stacionarą paplitimą, priverstinai hospitalizuojamų pacientų klinikinį profilį, prievartos stiprumą įtakojančius veiksnius ir priverstinio hospitalizavimo objektyvias baigtis. Darbas vykdytas registruojant priverstinius hospitalizavimus, tyrimo instrumentais apklausiant formaliai priverstinai ir savo noru hospitalizuotus pacientus bei naudojant perspektyvųjį tyrimo metodą iš medicininės dokumentacijos įvertinant rehospitalizavimo rodiklius. Buvo nustatytas 23–39 105 gyventojų per metus formalių priverstinių hospitalizavimų rodiklis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro aptarnaujamoje teritorijoje 2003–2005 m. Iš visų savo noru hospitalizuotų pacientų 17 procentų jautė prievartą hospitalizavimo metu, t. y. buvo neformaliai priverstinai hospitalizuoti. Formaliai priverstinai hospitalizuotų ir neformaliai priverstinai hospitalizuotų pacientų dauguma socialinių demografinių, psichopatologijos, gyvenimo kokybės bei gydymo charakteristikų buvo panašios, tačiau formaliai priverstinai hospitalizuoti pacientai jaučia stipresnę prievartą, pasižymi dažnesne agresija, mažiau patenkinti gydymu nei neformaliai priverstinai hospitalizuoti pacientai. Hospitalizavimo metu jaučiamos prievartos stiprumas buvo labiausiai susijęs su verbaline agresija. Tyrimo metu nustatyta, kad formaliai priverstinai ir neformaliai priverstinai hospitalizuoti pacientai, palyginus su savo noru hospitalizuotais ir... [toliau žr. visą tekstą] / The study is aimed at determining the prevalence of formal and informal involuntary hospitalisation, the clinical profile of involuntarily hospitalised patients, the factors that have an impact on the degree of coercion and the objective outcomes of involuntary hospitalisation. Assessment of the prevalence of formal involuntary hospitalisation was carried out. Socio-demographic and clinical data of formally and informally involuntarily hospitalised were collected from medical records and patient interviews. Medical documentation was used to measure the duration of the studied hospitalisation and the following indicators of re-hospitalisations within 3 years after discharge from the studied hospitalisation: the presence of at least one rehospitalisation, the number of re-hospitalisations and time to rehospitalisation. The established indicator of involuntary hospitalisations per 105 residents per year in period concerned was from 23.0 to 39.5. 17 per cent of voluntary patients perceived coercion during the process of hospitalization. The majority of the socio-demographic, psychopathology, quality of life and treatment characteristics of formally involuntarily hospitalised patients and informally involuntarily hospitalised patients are similar. Formally involuntarily hospitalised patients feel stronger coercion, more often display aggression and are less satisfied with treatment than informally involuntarily hospitalised patients. The degree of coercion felt during... [to full text]

The study is aimed at determining the prevalence of formal and informal involuntary hospitalisation, the clinical profile of involuntarily hospitalised patients, the factors that have an impact on the degree of coercion and the objective outcomes of involuntary hospitalisation. Assessment of the prevalence of formal involuntary hospitalisation was carried out. Socio-demographic and clinical data of formally and informally involuntarily hospitalised were collected from medical records and patient interviews. Medical documentation was used to measure the duration of the studied hospitalisation and the following indicators of re-hospitalisations within 3 years after discharge from the studied hospitalisation: the presence of at least one rehospitalisation, the number of re-hospitalisations and time to rehospitalisation. The established indicator of involuntary hospitalisations per 105 residents per year in period concerned was from 23.0 to 39.5. 17 per cent of voluntary patients perceived coercion during the process of hospitalization. The majority of the socio-demographic, psychopathology, quality of life and treatment characteristics of formally involuntarily hospitalised patients and informally involuntarily hospitalised patients are similar. Formally involuntarily hospitalised patients feel stronger coercion, more often display aggression and are less satisfied with treatment than informally involuntarily hospitalised patients. The degree of coercion felt during... [to full text] / Darbo tikslas – nustatyti formalaus ir neformalaus priverstinio hospitalizavimo į psichiatrijos stacionarą paplitimą, priverstinai hospitalizuojamų pacientų klinikinį profilį, prievartos stiprumą įtakojančius veiksnius ir priverstinio hospitalizavimo objektyvias baigtis. Darbas vykdytas registruojant priverstinius hospitalizavimus, tyrimo instrumentais apklausiant formaliai priverstinai ir savo noru hospitalizuotus pacientus bei naudojant perspektyvųjį tyrimo metodą iš medicininės dokumentacijos įvertinant rehospitalizavimo rodiklius. Buvo nustatytas 23–39 105 gyventojų per metus formalių priverstinių hospitalizavimų rodiklis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro aptarnaujamoje teritorijoje 2003–2005 m. Iš visų savo noru hospitalizuotų pacientų 17 procentų jautė prievartą hospitalizavimo metu, t. y. buvo neformaliai priverstinai hospitalizuoti. Formaliai priverstinai hospitalizuotų ir neformaliai priverstinai hospitalizuotų pacientų dauguma socialinių demografinių, psichopatologijos, gyvenimo kokybės bei gydymo charakteristikų buvo panašios, tačiau formaliai priverstinai hospitalizuoti pacientai jaučia stipresnę prievartą, pasižymi dažnesne agresija, mažiau patenkinti gydymu nei neformaliai priverstinai hospitalizuoti pacientai. Hospitalizavimo metu jaučiamos prievartos stiprumas buvo labiausiai susijęs su verbaline agresija. Tyrimo metu nustatyta, kad formaliai priverstinai ir neformaliai priverstinai hospitalizuoti pacientai, palyginus su savo noru hospitalizuotais ir... [toliau žr. visą tekstą]

Children have the same birthrights as adults. Nobody can restrict them or take it away. Children can not realize their birthrights, for their disability. This explains the reason, why children are most vulnerable and undefended members of our society. In this research, the constraint against children is described as negative and progressive social phenomenon. Actually, it is hard to evaluate gauge of this phenomenon and stop it is almost impossible. The official statistics do not reveal current situation and problems. For instance the psychical constraint is not registered at all in Lithuania.

Constitution provides inviolability of human rights and freedoms as fundamental value of modern civilization. Human rights and freedoms, however, should not be treated as absolute or immovable category. What should be realized and always emphasized is that any person has not only rights, but also obligations, which means that interests of individual can be lawfully defended only with due regard to the relevant rights of another person. If someone fails to respect and violates human rights of another person, then he renounces relevant part of his rights. And this may become a legitimate ground for restriction of the rights of offender. This paper doesn’t refer to restriction of human rights as a result of the effective judgment of conviction, but to situations, where the person is in detention, under arrest or his other rights are restricted because of being reasonably suspected of the criminal offence or there are reasonable grounds to believe that the person who committed criminal offence might flee or impede investigation, i.e. refers to measures of compulsion exercised by the State. One of such measures of compulsion are measures of constraint. This is the strictest form of compulsion exercised by the State in respect of individual, on whom punishment has not yet been imposed. This paper doesn’t make any detailed analysis of the grounds for or procedure of infliction thereof, as they are thoroughly and clearly regulated by the law on criminal procedure. This paper seeks... [to full text]