EB teisės aktų tiesioginio ir netiesioginio veikimo principo taikymo trūkumai, ypač Direktyvų įgyvendinimo kontekste, peržvelgiant praktiką, leido ETT išvystyti trečiąjį ir atskirą principą Francovich byloje - valstybės atsakomybės principą. Teismas laikė, kad jei valstybė nepajėgė įgyvendinti Europos Bendrijos Direktyvos, tai ji privalo asmeniui atlyginti žalą, jei jie nukentėjo dėl valstybės nesugebėjimo įgyvendinti Direktyvos ir jei yra tenkinamos atitinkamos sąlygos. Tai yra, kur: • Direktyva apibrėžia teises, suteiktas asmenims, • tų teisių turinys Direktyvoje turi būti aiškiai apibrėžtas, ir • turi būti priežastinis ryšys tarp valstybės padaryto pažeidimo ir asmenų patirtos žalos. Teismo aiškinimas buvo pagrįstas valstybių narių įsipareigojimu įgyvendinti Direktyvas pagal EB Sutarties 249 str. (ex 189) ir bendrą įsipareigojimą pagal EB Sutarties 10 str. (ex 5) „imtis visų reikiamų priemonių..., kad garantuotų vykdymą“ įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę. Klausimai kurie buvo nagrinėjami Teismo nagrinėjant Braserie/Factortame bylas: a) valstybės atsakomybės principas neturi būti apribotas nepasisekimu įgyvendinti Europos Bendrijos Direktyvas: turi būti įtraukti ir kiti Bendrijos teisės pažeidimai, apimant nesėkmes ir įgyvendinant normas b) Žalos atlyginimas, pagal Francovich sampratą, turi būti įmanomas-efektyvus, nepriklausomai nuo priemonių, pagal kurias Bendrijos teisės galėtų būti užtikrintos, tai yra viena iš tiesioginio ar netiesioginio veikimo principo sąlygų. c)... [toliau žr. visą tekstą] / The shortcomings of the principles of direct and indirect effects, particularly in the context of enforcement of Directives, as outlined above, led the Court to develope a third and separate principe in Francovich, the principe of State liability. The Court held that where, as here, a State had failed to implement an EC Directive it would be obliged to compensate individuals for damage suffered as a result of its failure to implement the Directive if certain conditions were satisfied. That is, where: • The directive involved rights confered on individuals, • The content of those rights could be identified on the basis of the provisions of the Directive, and • There was a causal link between the State`s failure and the damage suffered by the persons affected. The Court`s reasoning was based on member States obligations to implement Directives under Article 249 (ex 189) and their general obligation under Article 10 (ex 5) of the EC Treaty to „take all appropriate measures... to ensure fulfilment of“ their obligations under Community law. Questions were refered to Court of Justice for interpretation in Braserie/Factortame: a) the principe of State liability should not be confined to failure to implement EC Directives: it should attach to other failures to comply with Community law, including legislatives failures. b) A remedy under Francovich should be available whether or not there were other means by which Community rights might be enforced, that is, on the principles of... [to full text]

Rūpestingumo pareiga egzistuoja kiekvienam visuomenės nariui, tačiau advokatams, kaip specifinės veiklos atstovams, šios pareigos laipsnis ir turinys yra aukštesni – jų veiksmai turi atitikti kvalifikuoto ir protingai rūpestingo profesionalo elgesio standartą. Profesinę civilinę atsakomybę gali lemti net ir lengviausia kaltės forma – neatidumas, klaida – todėl advokato kaltė gali būti eliminuojama įrodžius, kad profesionalas ėmėsi maksimalių atidumo, rūpestingumo, atsargumo priemonių atitinkamoje situacijoje. Jau romėnų teisės šaltiniuose egzistavo advokato pofesinė civilinė atsakomybė už vengimą atlikti pareigas ar netinkamą jų įgyvendinimą. Advokatas privalo sąžiningai atlikti ne tik tas pareigas, kurios numatytos sutartyje su klientu, tradiciniuose teisės aktuose – įstatymuose, bet taip pat ir profesinės etikos taisyklėse. Įrodžius sąžiningumo pareigos pažeidimą, tuo pačiu konstatuojamas ir advokato neteisėtų veiksmų egzistavimas. Dėl advokato neteisėtų veiksmų žalą patyręs asmuo gali būti ne tik klientas, bet ir tretysis asmuo. Pastarasis turi įrodyti, kad advokatas pažeidė rūpestingumo pareigą, kurios buvimas nustatomas atsižvelgiant į tai, ar advokatas protingai galėjo numatyti, kad asmuo remsis jo išvada tolimesnėje veikloje. Advokatų profesinės civilinės atsakomybės netaikymas, apribojimas ar atleidimas nuo atsakomybės sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis. / A duty of care exist to each member of the public, but some groups of the professionals, because of the specific of their jobs, must exercise reasonable skill and care. Professional civil liability can result even in the easiest form of guilt - inadvertence, mistake. The fault can be eliminated when it is shown that the professional has taken the maximum in the situation. The sources of Roman law also attest the existence of civil responsibility of an advocate for improper performance of the duties or avoidance of proper performance of the duties. The attorney’s duties may be found in the rule of law, contract between attorney and the client and in the legal ethics requirements. The plaintiff may be both: attorney’s client and non-client, who suffered the damage. The latter must prove that attorney violated the duty of care, which is determined. Attorney reasonably could have foreseen that a person will rely on its conclusion Other questions related the attorney professional civil liability – the limitation or abolition, dismissal of professional liability, is dealt under the common rules of civil liability.

Vado atsakomybė yra tarptautinėje paprotinėje teisėje nusistovėjęs principas. Vadai, pagal šią doktriną, atsako ne už savo pačių įvykdytus nusikaltimus, o už pavaldinių, kuriems nesugebėjo užkirsti kelio ar bausti. Ši atsakomybė kyla dėl neveikimo. Mokslininkų bendruomenėje iki šių dienų nėra aišku, ar vadai atsako už pavaldinių nusikaltimus, ar už savo paties pareigos nevykdymą. Vadai atsako už atskirą nusikaltimą, kuriam neužkirto kelio ar už kurį nebaudė, kuomet tarptautinė teisė jį buvo įpareigojus tą daryti. Vado atsakomybė yra sui generis atsakomybės už neveikimą forma. Pagal ad hoc tribunolų jurisprudenciją, vado atsakomybė susideda iš trijų elementų: vado-pavaldinių santykių, vado mens rea ir būtinų ir tinkamų priemonių užkirsti kelią nusikaltimui ar bausti nesiėmimo. Visi šie elementai turi būti įrodyti ir bet kokios abejonės kilimas turi būti sprendžiamas kaltinamojo naudai. Vado-pavaldinių santykiai galimi tik esant efektyviai vado kontrolei. Efektyvumas reiškia, kad vadas gali ne tik vienaip ar kitaip daryti įtaką pavaldinių veiksmams, tačiau ir priversti paklusti, materialiai sugebėti užkirsti kelią nusikaltimams ar bausti. Romos statute karo vadų ir asmenų, efektyviai vykdančių karo vado funkcijas, mens rea skiriasi nuo civilių vadų. Romos statuto travaux préparatoires pasufleruoja, kad civiliai vadai, skirtingai nei karo, neturi tokių pačių galimybių vykdyti savo pareigas. Dėl šios priežasties jų žinojimo standartas yra švelnesnis nei karo vadų. Romos statutas... [toliau žr. visą tekstą] / Superior responsibility, otherwise known as command responsibility, is a well established doctrine in both treaty and customary international law. Superiors are held criminally responsible for breaches of international humanitaran law committed by their subordinates. Responsibility arises only after superior fails to take any preventive or punitive action when he was under a duty to do so. There is no common opinion of what that doctrine should stand for, is it a mode of liability for subordinates crimes or a separate offence of superior. It is a crime of omission which has no or little support in national legislation systems. Superior responsibility is a sui generis form of responsibility for omission. Superior responsibility, according to ad hoc tribunals jurisprudence, is constructed of three elements which are superior-subordinate relationship, superior’s mens rea and ability to take necessary and reasonable measures to prevent subordinate’s crime and punish. All these elements must be proofed beyond reasonable doubt. Superior-subordinate relationship can only be established if there existed effective command and control between those two. Effectiveness is a material ability to influence subordinates actions in a way of either stopping them from committing a crime or being able to punish. Superiors mens rea in Rome Statute for military commander and a person, effectively acting as such is more strict than for other superiors, described in art. 28(b). Travaux... [to full text]

CK, PETL ir DCFR yra numatyta nuostatų, reguliuojančių deliktų teisę. CK yra teisės norminis aktas, todėl jo taisyklės yra privalomos, o PETL ir DCFR yra ne griežtoji teisė. Nepaisant to, Lietuvos teismų praktikoje jau yra atvejų, kuomet, aiškinant CK normas, remiamasi PETL. PETL ir DCFR yra taip pat reikšmingi plečiant žinias deliktų teisės srityje. CK neteisėti veiksmai yra suprantami pagal prancūziškosios deliktų teisės tradiciją, t. y. neteisėti veiksmai yra siejami su teise. PETL neteisėti veiksmai apibrėžiami kaip vokiečių deliktų teisės sistemos šalyse, nurodant kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant, ar tam tikras interesas yra saugomas. DCFR seka anglų deliktų teisės tradicija ir konkrečiai įvardija atskirus deliktus, tačiau teismas, atsižvelgdamas į DCFR nurodytus kriterijus, taip pat gali nustatyti, kad tam tikra teisė ar interesas yra saugomas. CK kaltę apibrėžia kaip atidumo ir rūpestingumo nesilaikymą. CK preziumuojama kaltė yra objektyvi. Pagal PETL kaltė taip pat suprantama kaip objektyvaus atidumo ir rūpestingumo standarto nesilaikymas, tačiau ji nepreziumuojama. PETL įtvirtina ir kriterijus, pagal kuriuos nustatoma kaltė. PETL numatyta bendro pobūdžio griežtosios atsakomybės norma bei netiesioginė atsakomybė, kuriai priskiriama net ir tie atvejai, kai vertinama paties žalą atlyginančio asmens kaltė. DCFR apibrėžia dvi objektyvios kaltės formas (tyčią ir neatsargumą). DCFR griežtoji ir netiesioginė atsakomybė nėra išskiriama. CK, PETL ir DCFR... [toliau žr. visą tekstą] / The Civil Code of the Republic of Lithuania (hereafter – CC), Principles of European Tort Law (hereafter – PETL) and DCFR includes provisions regulating tort law. CC is statute law, its rules are compulsory. PETL and DCFR are soft law. Despite this, Lithuanian courts refer to PETL. PETL and DCFR are also significant in expanding the knowledge of tort law. Wrongfulness in CC is understood according to the French tort law tradition, i. e. wrongfulness is law-related. Wrongfulness in PETL is defined as it is in countries following the German tort law tradition. PETL also indicates certain criteria that are considered when deciding whether the interest is legally prohibited. DCFR follows the English tort law tradition and provides for particular delicts, but courts are allowed to state that a particular right or an interest is prohibited according to certain criteria that are enacted in DCFR. Fault in CC is defined as a violation of a standard of conduct. Fault is presumed and it is objective according to CC. PETL provides for the same definition of fault and indicates certain criteria of fault, but it is not presumed according to PETL. PETL also includes a general norm of strict liability and regulates vicarious liability which includes cases where the fault of a person who has to compensate the damage is considered. DCFR defines two forms of objective fault (intention and negligence). DCFR does not distinguish between strict liability and vicarious liability. CC, PETL and DCFR... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjami klausimai, susiję su CMR konvencijos VI skyriaus nuostatų, reglamentuojančių atsakomybės paskirstymą vežėjams, įsipareigojusiems keliais gabenti tą patį krovinį, taikymu. Pirmajame šio darbo skyriuje trumpai apžvelgiamas krovinių gabenimo sutarčių teisinis reguliavimas tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu. Toliau, remiantis Lietuvos ir užsienio teisės doktrina bei Vakarų Europos bei Lietuvos teismų praktika, antrajame darbo skyriuje identifikuojamos vežėjų, gabenusių tą patį krovinį, tarpusavio teisinių santykių kvalifikavimo problemos ir atskleidžiamos teisinės pasekmės, kylančios dėl skirtingo šių santykių kvalifikavimo. Trečiasis skyrius skirtas sąlygų, kurioms esant, vežėjai laikomi paeiliui vykdančiais vežimą CMR konvencijos VI skyriaus prasme, interpretavimui. Ketvirtajame skyriuje pateikiamas konvencijos normų, reglamentuojančių krovinio siuntėjo ar gavėjo teisę pareikšti ieškinį vežėjams, vežusiems tą patį krovinį, aiškinimas. Vežėjų tarpusavio teisiniams santykiams analizuoti skiriami penktasis ir šeštasis skyriai. Juose išsamiai analizuojamos konvencijoje įtvirtintos atsakomybės paskirstymo vežėjams taisyklės bei aptariami konvencijoje sureguliuoti procesiniai vežėjų tarpusavio reikalavimų reiškimo aspektai. Nagrinėjamai temai atskleisti naudoti sisteminės analizės, lyginamasis ir apibendrinimo metodai. / This paper addresses the issues related to the application of the CMR convention, especially its Chapter VI, dealing with the allocation of liability among the carriers that have undertaken to carry the same cargo. The first chapter gives a brief overview of legal regulation in the field of freight transportation on the international and national level. Further analysis is based on the Lithuanian and foreign legal doctrine as well as European and Lithuanian case law. Therefore, the second chapter deals with the issues of identification of the legal status of the carriers that have carried the same cargo and the legal consequences arising thereof. The third chapter concerns the conditions under which the carriers are considered to be successive carriers for the purpose of the CMR convention Chapter VI. The fourth chapter presents the interpretation of the rules that establish the right of the cargo interest to bring an action against successive carriers. The legal relationships between the carriers are analyzed in the fifth and the sixth chapters that provide a detailed analysis of the principles of allocation of liability among the carriers. In addition to that, chapter six addresses some of the procedural aspects relating to the recourse actions of the carriers. The research is based on the systematic analysis, comparative and resumptive methods.

Lietuvoje ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė yra pripažįstama savarankiška teisinės atsakomybės rūšimi, kurios vienas pagrindinių tikslų- apsaugoti darbuotojo turtinius interesus. Tačiau nepaisant tokio teisinio reguliavimo, nėra vieningai sutariama dėl ribotosios darbuotojų materialinės atsakomybės savarankiškumo. Darbe formuojama ribotosios darbuotojų materialinės atsakomybės sąvoka. Taipogi, yra pateikiamas ir aptariamas darbuotojų materialinės atsakomybės skirstymas į rūšis: ribotąją ir visišką, individualią ir grupinę. Ypatingas dėmesys skiriamas ribotosios darbuotojų materialinės atsakomybės ir civilinės atsakomybės sąlygų analizei ir palyginimui, kadangi šios teisinės atsakomybės yra panašios tiek savo turtiniu pobūdžiu, tiek tikslu- atlyginti padarytą žalą. Siekiama išgryninti šių atsakomybių kilimo sąlygų panašumus ir esminius skirtumus. Taipogi, darbe pateikiami Rusijos Federacijos, Vokietijos bei Prancūzijos šių teisinių santykių reguliavimo pavyzdžiai. Be to, aptariami žalos nustatymo ir atlyginimo klausimai išskiriant tiek ikiteisminę, tiek teisminę darbo ginčų nagrinėjimo tvarką. Kaip vienas pagrindinių darbe naudotų šaltinių yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri pateikia atsakymus į nemažą dalį probleminių klausimų. / The limited pecuniary liability of employees is concerned as an independent legal liability in Lithuania which one of the main purpose is to protect pecuniary interests of employees. Despite of this legal regulation there is no unanimous opinion if the limited pecuniary liability of employees is independent. In this master thesis the author deals with the concept of the limited pecuniary liability of employees. Also there is a categorisation of limited and full liability, individual and liability of group presented and discussed. Special attention is paid to the analysis and the comparision of conditions of the limited pecuniary liability of employees and the civil liability because these liabilities are similar of their pecuniary nature and the purpose to compensate the damages. The aim is to purify the similarities and differences of their conditions. As well as the exemples of legal regulation of these relations of The Russian Federation, Germany and France are given. Furthermore, the author gives the determination and compensation of damages and identifies the litigation before the court and in the court. As one of the most important sources used in the thesis is the jurisprudence of the Lithuania Supreme Court which provides most of the answers to the problems.

Magistro darbe nagrinėjama viena iš svarbiausių baudžiamosios teisės kategorijų - baudžiamosios atsakomybės samprata ir jos realizavimo formos. Temos aktualumą lėmė naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimas, kuriame yra pateiktas naujas baudžiamojo poveikio priemonių institutas, atnaujinta bausmių sistema bei kiti institutai, kurie yra susiję su baudžiamosios atsakomybės samprata. Baudžiamosios atsakomybės sampratos pateikimui, buvo išnagrinėti teisės literatūroje pateikti baudžiamosios atsakomybės apibrėžimai, buvo aptarta pozicija dėl baudžiamosios atsakomybės atsiradimo momento, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai. Taip pat buvo aptarta baudžiamosios atsakomybės samprata teisinių, filosofiniu aspektu. Magistro darbe taip pat buvo nagrinėjama baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos: skiriant bausmę ir atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Siekiant šio tikslo buvo nagrinėjami bausmės ir teistumo institutai, analizuojama baudžiamojo poveikio (nepilnamečiams – auklėjamojo poveikio) priemonių paskyrimas ir šių priemonių santykis su baudžiamąja atsakomybe, bei priverčiamųjų medicinos priemonių institutas. Magistro darbo pabaigoje pateikiamos išvados dėl baudžiamosios atsakomybės sampratos ir jos realizavimo formų. / One of the most important categories of criminal law - criminal responsibility and the forms of its realization - has been investigated in this master's theses. A new criminal code that has recently come into force, which includes a new institution of penal means, a renewed system of punishment and other institutions related to the conception of criminal responsibility, has predetermined the importance of the topic. For the presentation of the conception of criminal responsibility, the definitions of the criminal responsibility given in the literature of law have been investigated, a standpoint concerning the starting point of criminal responsibility as well as the basics of prosecution have been discussed. The conception of criminal responsibility both in legal and philosophic aspect has been analysed, as well. In the theses, the forms of the implementation of criminal responsibility, both with and without the punishment, have also been discussed. For this purpose, the institutions both of punishment and previous conviction, the impact of penal measures imposition (educative - on minors) and the relation of these measures to the criminal responsibility, and also the institution of compulsory medical measures have been analysed. In the concluding part of the master's theses, the conclusions about the criminal responsibility and its implementation forms are presented.

Civilinės atsakomybės draudimo instituto apimami klausimai iki šiol buvo nevienareikšmiai interpretuojami tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, tiek civilinės teisės doktrinoje. Nepaisant to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuotos principinės teisės aiškinimo taisyklės draudėjo ir draudiko atsakomybės rūšies ir ribų, neturtinės žalos atlyginimo, regresinio reikalavimo bei draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo ir išmokėjimo klausimais. Konkretizuotomis ir pakankamai išsamiai teisiškai argumentuotomis laikytinos ir vežėjų bei notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimo sritys. LAT praktikos pokyčiai yra glaudžiai įtakojami, o kartu ir pateisinami materialinių teisinių civilinės atsakomybės draudimo santykių raidos momentais, progresyviomis mokslinėmis tendencijomis bei europine analogiško instituto teisinio reglamentavimo mintimi. Civilinės atsakomybės draudimo socialinė paskirtis, jo aktualumas civiliniuose santykiuose bei efektyvaus teisinio reguliavimo svarba suponuoja teismų bei įstatymų leidėjo pareigą šiuos santykius grįsti ir aiškini, atsižvelgiant į visų suinteresuotų santykio dalyvių interesus. / The questions involved in the institute of civil liability insurance have been construed ambiguous since our days in the practise of the courts of the Republic of Lithuania as well as the doctrine of the civil law. Despite it, the principled regulations of elucidation the law in the questions like the type and limits of responsibility of insurer and the insured, recovering non-pecuniary damage, the right of recourse, calculating and the pay off insurance premium were formed in the practise of the Supreme Court of Lithuania. The areas of the civil liability of the carrier and notary can also be considered as concretized and explained de jure enough. Some of the variations of the practise of the Supreme Court of Lithuania are closely influenced and justified by the development of the factual relations of civil liability insurance, progressive tendencies of the science and the sense of the European legal regulation of analogue institute. The social purpose of civil liability insurance, the relevance of this institute in the social relations and the importance of legal regulations presuppose an obligation to the courts and legislative bodies to base and annotate these relations in the view of all concerned parties.

Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato pareigą atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą. Tokią pareigą turi ir viešojo administravimo subjektai. Juolab kad viešojo administravimo subjekto veikla yra susijusi su viešojo intereso garantavimu. Šiame magistro darbe nagrinėjama atsakomybės už viešojo administravimo subjektų padarytą žalą samprata ir vieta Lietuvos teisinėje sistemoje. Šio magistro darbo tema aktuali, tačiau mažai nagrinėta. Viešojo administravimo subjektų veiklos sritis nuolat plečiasi. Ši veikla susijusi su fizinių ir juridinių asmenų teisėmis, laisvėmis ir interesais, todėl atsakomybės už viešojo administravimo subjektų padarytą žalą klausimas visuomenei yra itin aktualus. Jis aktualus ir patiems viešojo administravimo subjektams, kadangi tai susiję su visuomenės pasitikėjimu valstybės institucijomis ir įstaigomis. Bendrieji atsakomybės požymiai yra taikytini ir viešojo administravimo subjektų atsakomybei, jiems savo veiksmais padarius žalą. Nėra vienos visų vienodai pripažintos viešojo administravimo subjekto sampratos. Lietuvoje vykdytos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo reformos atspindi viešojo administravimo subjekto, jo atsakomybės sampratos dinamiką. Dėl šio instituto specifikos, sudarančių teisinių santykių įvairovės ir sudėtingumo jį sunku priskirti tik vienai teisės šakai. Viešojo administravimo subjektų atsakomybė už padarytą žalą vadinama viešąja atsakomybe. Šis terminas pabrėžia, jog atsakomybės subjektu yra ne privatus... [toliau žr. visą tekstą] / Constitution of the Republic of Lithuania determines a duty to compensate property and moral damage caused to a person. Public administration subjects posses this duty as well. Especially having in mind, that the activity of the public administration subjects is connected with the protection of the public interest. This master thesis analysis the conception and position in Lithuanian law system of the public administration subjects’ duty to compensate the caused damage. The topic of this master thesis is relevant, however little analysed so far. The field of the activities of the public administration subjects’ is constantly expanding. These activities are related to the rights, freedoms and interests of natural and legal persons, therefore, the topic of liability for the damage caused by the public administration subjects to the society is especially relevant. The topic is also relevant to the public administration subjects themselves, because it is connected with the society’s confidence in the public administration institutions and other bodies. There is no unanimous conception of public administration subject. The dynamical change of the public administration subject concept and liability for the caused damage can be traced through the reforms of Lithuanian public service sector. Moreover, in respect of the particularity of this institution, variety and complexity of it’s legal relations, it is difficult to assign it to only one law branch. The liability for the caused... [to full text]

Magistro darbe apžvelgiamos gydytojo profesinės atsakomybės, neturtinės žalos atlyginimo, medicinos darbuotojų civilinės atsakomybės draudimo istorinės ištakos ir dabartinis teisinis reguliavimas bei jo taikymo ypatumai Lietuvoje. Detaliai analizuojamas gydytojo padarytos žalos pacientui kompensavimas taikant gydytojo profesinę civilinę atsakomybę, atkreipiamas dėmesys į teorines ir praktines problemas. Ypatingas dėmesys skiriamas neturtinės žalos atlyginimui, nes didžiausi pacientų ieškiniai pareiškiami prašant atlyginti būtent neturtinę žalą. Nagrinėjamos neturtinės žalos atlyginimo galimybės dydžio ir subjektų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, atžvilgiu. Darbe akcentuojami medikų profesinės civilinės atsakomybės ypatumai, analizuojama Lietuvos teismų praktika pacientų sveikatos sužalojimo bylose. Dabartinės Lietuvos sveikatos sistemos būklės kontekste įvertinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija gydytojams keliamo maksimalių pastangų standarto klausimu. Svarbią vietą užima asmens sveikatos priežiūros įstaigų draudimo, kaip alternatyvaus pacientui padarytos žalos kompensavimo būdo, analizė. Darbe įvardijami privalomojo medicinos darbuotojų draudimo ypatumai ir trūkumai, tiriamos šios draudimo rūšies įgyvendinimo problemos Lietuvoje, jo santykis su savanoriškuoju medicinos darbuotojų draudimu. Autorė siūlo būdus, kurie galėtų padėti įgyvendinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų privalomąjį draudimą Lietuvoje. / The Master thesis provides an overview of historical origins of the medical professional liability, compensation of non-material harm, insurance of civil liability of medical employees, as well as the current legal regulation of the field and the peculiarities of its application in Lithuania. A detailed analysis of the compensation of harm, caused by a doctor to a patient, with the application of the doctor’s professional civil liability, is provided, highlighting theoretical and practical problems. A special attention is accorded to the compensation for non-material harm, since the biggest claims of patients are usually related to this kind of harm. Possibilities of compensating non-material harm are considered, in terms of size and persons, possessing the right to such compensation. The thesis highlights singularities of medical professional civil liability, analyses the practice of Lithuanian courts of law in cases involving injuries to patients. In the current context of the Lithuanian healthcare system, the position of the Lithuanian Supreme Court in relation to the standard of maximum effort, applied to doctors, is evaluated. Analysis of insurance of personal healthcare institutions, as an alternative method of compensating harm done to the patient, is given an important place in the thesis. The study presents peculiarities and shortcomings of the obligatory insurance of medical employees, examines the problems of implementing such system in Lithuania, its relation to... [to full text]