Valstybių atsakomybė yra laikoma viena svarbiausių tarptautinės teisės sričių. Ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama valstybių atsakomybei, kylančiai dėl jos pačios veikų, kurias ji atlieka per savo organus ar pareigūnus. Tačiau pastaruoju metu būtinybė laikyti valstybę atsakingą ir už privačių asmenų elgesį žymiai išaugo. Tarptautinėje teisėje vyrauja bendra taisyklė, kad valstybės gali būti laikoms atsakingomis tik už jų pačių, bet ne privačių asmenų elgesį. Tačiau, jeigu privačių asmenų elgesys gali būti priskirtas valstybei, ji tampa už tokį elgesį atsakinga. Yra žinomos keletas taisyklių, kurios gali būti naudojamos tam, kad privačių asmenų elgesys būtų priskirtas valstybei. Taigi valstybė gali būti tiesiogiai atsakinga už privatų elgesį šiais atvejais: 1) kai valstybės valdžios institucijos kontroliuoja, vadovauja ir duoda instrukcijas privatiems asmenims atlikti specifines užduotis; 2) kai valstybė tam tikriems asmenims ar vienetams suteikia įgaliojimus atlikti tam tikrus specifinius valstybinės valdžios elementus; 3) kai valstybė pripažįsta ir priima privačių asmenį veiksmus kaip savo pačios; 4) kai privatūs asmenys, nesant valstybės valdžios institucijų ar joms nefunkcionuojant, įvykdo veikas, būtinas tose situacijose ir įgyvendinančias valstybinės valdžios elementus; 5) kai veika yra atlikta sėkmingo sukilėlių ar kitokio judėjimo; ir 6) kai valstybės pareigūnai veikia ultra vires, privačių tikslų vedini, tačiau akivaizdžiai naudodamiesi savo statusu. Valstybė... [toliau žr. visą tekstą] / State responsibility is regarded as one of the most important doctrines of international law. For centuries, the main emphasis was put on the responsibility of the state for its own conduct, committed through the acts of the organs and officials of that state. However, in the recent times the importance of the possibility to hold a state accountable for the private conduct is increasing rapidly. The general rule in international law is that states can only be held responsible for their own conduct, thus eliminating the possibility for a state to be accountable for the acts perpetrated by private individuals. However, if the private conduct can be imputed to the state, the state becomes accountable for such acts, although committed by private individuals. There are several rules of attribution of a conduct to a state, which can be used to make state responsible for the acts of private persons. Thus state may be directly responsible for the private conduct in these instances: 1) when it controls, directs or gives instructions to private individuals to carry out certain operations; 2) when it empowers a person or entity to exercise certain elements of the governmental authority; 3) when it acknowledges and adopts the private conducts as its own; 4) when the conduct, necessary in that situation and in fact exercising elements of the governmental authority, was carried out by private individuals in the absence of the official authorities; 5) when the conduct is carried out by... [to full text]

Būtinumas atlyginti padarytą žalą yra konstitucinis principas. Šią pareigą turi ir valdžios institucijos, nepaisant to, jog žala padaroma viešosios teisės reguliuojamoje srityje. Valdžios institucijų civilinės deliktinės atsakomybės klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. ir 6.272 str. Tinkamas šių normų aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje yra nukentėjusiojo garantija gauti patirtos žalos atlyginimą. Darbe analizuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. taikymas Lietuvos administracinių teismų praktikoje. Aiškinamasi šios normos apimtis, joje įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos. Daugiausia dėmesio skiriama įstatymų leidėjo, neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atlyginimo klausimams. Autoriaus nuomone, Civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtintas reguliavimas apima ir įstatymų leidžiamosios valdžios atsakomybę. Tokios pozicijos laikytis linksta ir administraciniai teismai, tačiau vienareikšmės ir aiškios pozicijos šiuo klausimu kol kas nėra. Spręsdami valdžios institucijos neteisėtų veiksmų klausimą teismai neretai sutapatina teisės akto galiojimo ir neteisėtumo kaip valstybės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas. Toks sutapatinimas yra nepagrįstas ir gali lemti sudėtingesnį teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimą arba tokios teisės paneigimą. Teismai taip pat nepriteisia asmenims neturtinės žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos metu. Tokia situacija kilo, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis... [toliau žr. visą tekstą] / Die Haftungspflicht ist das Verfassungsgebot. Auch die staatliche Gewalt hat diese Pflicht, obwohl Schaden im Bereich des öffentlichen Rechts verursacht wird. Die zivilrechtliche Haftung der staatlichen Gewalt ist in dem Zivilgesetzbuch von Litauen verankert. Richtige Deutung und Anwendung diesen Normen in der Gerichtpraxis ist die Gewährleistung eines Opfers einen Schadenersatz zu bekommen. Es wird der Artikel 6.271 des Zivilgesetzbuches von Litauen ausgewertet. Es wird die Sphäre diesen Aufsatz und die Haftungsbedingungen gehandelt. Die Rücksicht wird auf die Probleme der Haftung von der legislativen Gewalt, der rechtswidrigen Handlungen und der Schadenausgleich genommen. Nach der Meinung des Verfassers ist die zivilrechtliche Haftung des Gesetzgebers auch in dem Zivilgesetzbuch verankert. Die Stellungsnahme von dem Verwaltungsgericht ist heutzutage nicht deutlich. In die Gerichtpraxis werden die Geltung der Gesetze und die rechtswidrigen Handlungen als die Haftungsbedingung gleichgemacht. Solche Nivellierung kann die Schadenausgleich erschweren oder ausgeschlossen. Immaterialeren Schadenserstattung ist in der Ordnung des Polizeirechts unmöglich, weil der Verwaltungsgerichthof von Litauen solche Ordnung von dem Verwaltungsrecht ausgeschlossen hat. Die Ausnahme von Gericht der unmittelbaren ursächlichen Verknüpfung festzustellen ist auch kritisiert, weil diese Ausnahme nicht gerecht ist. Diese Probleme in der Gerichtpraxis können Schadenausgleich erschweren.

RIBOTOJI DARBUOTOJŲ MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ Darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, materialinės atsakomybės reglamentavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų ir norint išvengti darbdavio, kaip stipresniosios darbo santykių šalies, nepagrįsto, vien asmeniško dominavimo darbo santykiuose. Pagrindinė ribotosios darbuotojo materialinės atsakomybės paskirtis - saugoti darbuotoją nuo pernelyg didelės, sunkiai pakeliamos atsakomybės, jeigu teisės pažeidimas, sukėlęs žalos padarymą, nėra labai sunkus. Šio darbo objektas yra darbuotojų ribotosios materialinės atsakomybės reglamentavimas Lietuvos teisės sistemoje ir šios teisinės atsakomybės praktinio taikymo problemų analizavimas. Darbui keliamas uždavinys yra išsamiai ir visapusiškai ištirti darbuotojų ribotosios materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindą bei taikymo mechanizmą teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Atliekant materialinės atsakomybės instituto tyrimą, buvo pasiremta ne vien materialinės atsakomybės teisinio reglamentavimo tyrimu pagal Lietuvos teisės normas, bet ir lyginamas šios atsakomybės rūšies reglamentavimas Lietuvoje ir įvairiose užsienio šalyse. Įsigaliojus darbo kodeksui, pasikeitė darbuotojų materialinės atsakomybės reglamentavimas, lyginant su darbuotojų materialinės atsakomybės reglamentavimu pagal galiojusį tuo metu Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksą. Dėl šios priežasties darbe atliekama teisinių normų, reguliuojančių... [toliau žr. visą tekstą] / LIMITED PECUNIARY LIABILITY OF EMPLOYEES Liability regulations of an employee, as the weaker party in legal labour relationships are very important in order to ensure a full range of human right guarantees and prevent unjustified and solely personal dominance of an employer, as the stronger party in labour relationships. The main aim of regulations on the limited material liability of an employee is to prevent an employee from carrying out exceedingly high liability requirements unless the violation of law that caused the damage is very heavy. The aim of this research work is the applicability of regulations on the limited material liability of employees within Lithuanian legal system likewise analysis of applicable issues of legal liability. The object of this research work is to determine the basis for the limited material liability of employees through a thorough and detailed study and the mechanism of its applicability to the legal doctrine and judicial practice. The research work on the material liability of employees is based not merely on the legal regulation research in accordance with Lithuanian law, but also on the comparison of liability regulations of this type that are applicable in Lithuania and in various foreign countries. When the Labour Code entered into force, regulations on the material liability of employees have changed compared with the regulations on the material liability of employees in accordance with the Labour Code of the Republic of Lithuania... [to full text]

Laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė. Medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas yra įvairialypis reiškinys, apimantis laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą), laisvalaikio veiklą, ūkinę veiklą. Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, teisės aktais nustato tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Kiekvienais metais didėjantis medžioklės taisyklių pažeidimų skaičius, šių pažeidimų struktūra, teisinės literatūros stoka tiek aplinkos teisės, tiek administracinės atsakomybės klausimais, lemia pasirinktos temos aktualumą. Už medžioklės taisyklių pažeidimus Lietuvos Respublikos teisės norminiai aktai numato baudžiamąją, materialinę, administracinę ir drausminę atsakomybę. Tačiau dažniausiai taikoma už medžioklės taisyklių pažeidimus atsakomybės rūšis – administracinė atsakomybė. Šiame darbe nagrinėjamas administracinės atsakomybės už medžioklės taisyklių pažeidimus klausimas, aptariami šios atsakomybės rūšies ypatumai teoriniu aspektu, jos taikymo specifika, analizuojamos... [toliau žr. visą tekstą] / Hunting legal regulation. Theoretical and practical aspects. Wildlife is public and all humanity distinctive natural inheritance, aesthetical, scientific, cultural and even economical worth. Hunting as the humans preserve and the social institute is miscellaneous expression which includes management of wildlife population (regulation and control), spare – time and work activities. The government has constitutional obligation to guarantee protection of animals living in the wild, protection of their resource and their rational practice. Wherefore the government creates rules in order to ordain the exclusive regulation of using some sort of wild animals which guarantee protection and rational their use. Every year the number of breach of hunting regulation increases. The increasing number of breach of hunting the regulation determinates the relevance of this theme. On the other side the shortage of legal literature about environmental law and administrative responsibility determinates the relevance of this theme too. For the breach of hunting rules in Lithuanian Republic the responsibility is regulated in several legal acts and the man, the breaker, responsible for the breach of hunting rules can be brought to criminal, civil or administrative responsibility. There is the study of administrative responsibility for the breach of hunting rules and the consideration of singularity of such responsibility by theoretical aspects, analysis of practical problems connected to put in... [to full text]

Magistro darbe analizuojami statutinėse įstaigose dirbančių asmenų (darbuotojų ir statutinių valstybės tarnautojų) drausminės ir tarnybinės atsakomybės aspektai. Darbe remiantis galiojančiais teisės aktais (pagal jų aktualią 2006 m. lapkričio 27 d. redakciją) bei teismų praktika bandoma palyginti statutinių įstaigų personalo drausminę ir tarnybinę atsakomybes, atskleidžiant jų panašumus ir skirtumus. Darbą sudaro trys dalys: pirmoje analizuojami statutinės įstaigos teisinio statuso ypatumai, antroje nagrinėjamas tarnybinės ir drausminės atsakomybė sąvokų tapatumo ir atskyrimo klausimas, trečioje dalyje gretinant tarnybinės ir drausminės atsakomybės atskirus aspektus bandoma juos palyginti. Reziumuojant, galima pasakyti, kad statutinių įstaigų personalo drausminė ir tarnybinė atsakomybė tam tikrais aspektais yra labai panaši, nors kiekvienoje iš jų nestinga ir atskirų, specifinių bruožų. Manytina, kad nors statutinių įstaigų darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartį drausminė atsakomybė yra priskirtina bendrajai drausminei atsakomybei, tačiau jos atskiro aptarimo teisės aktuose ir išskyrimo į specialiąją drausminę klausimas gali būti diskutuotinas. Taip pat pastebėtina ir tai, kad statymo leidėjo atskirų statutinių įstaigų statutinių valstybės tarnautojų skirtingas tarnybinės atsakomybės reglamentavimas yra nulemtas tarnybinių santykių diferencijavimu, pažymėtu Konstitucinio teismo praktikoje. / This master thesis provides the analysis of aspects of disciplinary and official liability of the persons (employees and statutory civil servants) working in statutory institutions. Following the valid legislation (pursuant to the current version of 27 November 2006) and the judicial practice, the paper aims at the comparison of disciplinary and official liability of the personnel of statutory institutions by distinguishing their similarities and differences. The thesis consists of three parts, the first of which analyses the peculiarities of the legal status of the statutory institution. The second section focuses on the issue of the concurrence and differentiation of the concepts of official and disciplinary liabilities. Furthermore, in the final third part of the paper the collation of separate aspects of official and disciplinary liabilities ensures the possibility to compare them. To sum up, it may be emphasised that disciplinary and official liability of the personnel of statutory institutions include some similar aspects, though each of them bear a number of diverse specific features. Even though disciplinary liability of employees working under employment contracts in statutory institutions is attached to the category of general disciplinary liability, however, it may be assumed that the question of particular consideration of it in legal acts or distinguishing it as specific disciplinary liability is debatable. Furthermore, it shall be observed that different... [to full text]

Gydytojo civilinė atsakomybė yra specifinė, jai taikomi aukštesni veiklos standartai, kadangi nuo gydytojo veiksmų kokybės priklauso kito asmens sveikata, o itin dažnai ir gyvybė. Gydytojų profesinė atsakomybė atsiranda tiktai esant tam tikriems juridiniams faktams: neteisėtumui, kaltei, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šie juridiniai faktai gydytojų profesinę atsakomybę sukelia esant jų visų sudėčiai. Gydytojo veiksmai yra teisėti, kuomet atitinka atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo standartą, todėl sprendžiant klausimą dėl gydytojo profesinės atsakomybės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugo buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Gydytojui pažeidus sveikatos priežiūros kokybės ir priimtinumo reikalavimus, asmens sveikatos konfidencialumą pacientui galima reikalauti turtinės, o taip pat ir neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat išimtinais atvejais neturtinės žalos atlyginimo gali reikalauti ir artimieji. Aptariant, teisės aktus ir Lietuvos teismų praktiką, galima daryti išvadą, kad gydytojas savo veiksmais gali pažeisti įvairias pacientų teises. Viena iš teisių yra paciento informavimo - pacientas turi būti neribojant informacijos pilnai supažindinamas su diagnoze, gydymu, komplikacijomis ir kitomis pacientui svarbiomis aplinkybėmis, išskyrus tuos atvejus, kuomet pacientas pats raštiškai atsisako teisės žinoti informaciją apie savo sveikatą... [toliau žr. visą tekstą] / Doctor’s civil responsibility is specific and it aligns with higher standards because people’s health and often life depends on the quality of the doctor’s actions. A doctor’s professional responsibility appears only when certain legal factors are present: unlawfulness, fault, damage and a cause relationship between unlawfulness of actions and the damage. Doctor’s actions are lawful when they comply with attentive, caring, and qualified doctor’s standard. That’s why it is important to answer the question whether the medical treatment was given with maximum effort of attention, caring, and caution while evaluating doctor’s professional responsibility. Patients can seek for compensation of the material or nonmaterial damage when doctors violate the quality and appropriateness of medical care as well as the confidentiality of the patient’s health. The relatives of the patient in certain cases can also seek for the compensation of nonmaterial damage. While discussing lawful acts and Lithuanian court practice it is possible to make a conclusion that a doctor’s actions can violate various patient’s rights. One of the rights is informing the patient – patients have to be informed without any limitations about their diagnosis, treatment, complications, and other important circumstances, except those cases when a patient in a written manner refuses to receive the information about his/her health. Informing the patient is an essential requirement, without this requirement the patient’s... [to full text]

Santrauka Teisinės atsakomybės pradžia – teisės pažeidimas, pabaiga – teisės pažeidėjo teisių suvaržymas. Administracinė atsakomybė yra savarankiška teisės atsakomybės rūšys, jos atsiradimo pagrindas administracinis teisės pažeidimas. Administracinių teisės pažeidimu laikoma tik pavojinga veika, už kurią atsakomybę numato Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Tuo pasireiškia administracinių teisės pažeidimų priešingumas teisei. Kaltės buvimas tai būtinasis administracinio teisės pažeidimo požymis. Nesant kaltės, veika negali būti pripažinta administraciniu teisės pažeidimu, o asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas administracinę atsakomybę numato tik fiziniams asmenims. Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatyti specialieji įstatymai, kurie taikomi tiesiogiai kaip fiziniams, taip ir juridiniams asmenims. Įstatymuose numatytos ekonominės sankcijos pagal prigimtį yra ne kas kita, o administracinės nuobaudos. Administracinė atsakomybė turi bendrų požymių su kitomis teisinės atsakomybės rūšimis iš kurių glaudžiausiais ryšys su baudžiamąja atsakomybe, kas lemia baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atskyrimo problemą. Dažnai viena veika padaromi du teisės pažeidimai. Būtina nustatyti kiekvieno iš jo sudėtį, kad būtų galima numatyti kokią atsakomybę taikyti. Lietuvoje priėmus Valstybės tarnybos įstatymą, atsirado nauja teisinės atsakomybės rūšis – tarnybinė atsakomybė. Tarnybinė atsakomybė atsiranda tarnybinio... [toliau žr. visą tekstą] / Summary The Element of Fault in the Cases of Administrative Liability and Service Liability The beginning of the legal liability is the violation of law; the end of the restriction of rights of the violator of law. Administrative liability is an independent type of legal liability, the basis for its occurrence is the violation of administrative sanction law. The violation of administrative sanction law is considered only the dangerous activity, for which the liability is provided for by the Code of Violations of Public Order. This means the opposition of violations of administrative sanctions laws to the law. Presence of the fault is the required feature of violation of administrative sanction law. Without fault, the activity may not be recognized as the violation of administrative sanction law, and the person may not be brought to the administrative liability. The Code of Violations of Public Order provides for the administrative liability only to the natural persons. The Code of Violations of Public Order provides for the laws which are applicable directly both to natural persons and legal entities. The economic sanctions provided by some specific laws are, according to their nature, nothing else, but the administrative sanctions. The administrative liability has common features with other types of legal liability. The closest contact is with the criminal liability, what determines the issue of separation of the criminal liability and administrative liability. Offen, two... [to full text]

Nuo seniausių laikų žinoma, kad nė vienas darbas negali būti atliekamas, jei nepaisomos galiojančios elgesio normos ir taisyklės. Kiekviena civilizuota valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie nustato tvarką ir drausmę darbo procese. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Darbo kodeksui, iš esmės reformuota darbo teisė, naujai sureguliuoti kai kurie darbo teisės institutai, įteisintas vieningas darbo teisės kodifikuotas šaltinis, kuriame apjungtos pagrindinės Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos nuostatos. Teisingai reglamentuoti teisiniai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo padeda siekti gerų darbo rezultatų, kas naudinga ir darbdaviams ir darbuotojams. Darbdavio ir darbuotojo teisiniai santykiai turi būti reguliuojami užtikrinant socialinį kompromisą, nes, kaip žinoma minėtų subjektų ekonominė padėtis nėra lygiavertė (darbuotojas yra silpnesnė šalis). Todėl įstatymų leidėjų pareiga sureguliuoti drausminės atsakomybės santykius taip, kad nebūtų pažeisti teisėti darbuotojų interesai. Darbinė veikla neatskiriama nuo asmens, jos negalima realizuoti per atstovą. Darbines teises ir pareigas žmogus gali realizuoti tik pats asmeniškai. Darbuotojas, sudarydamas darbo sutartį, įsipareigoja paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Vidaus darbo tvarkos taisyklių, pareiginių nuostatų bei kitų teisės aktų nesilaikymas sukelia darbo drausmės pažeidimą. Kiekvieno teisei reikšmingo pažeidimo pasekmė yra... [toliau žr. visą tekstą] / It is known for a long time that there is no work which could be done regardless of standing regulations and norms of behaviour. Each civilized country passes laws and other law acts defining order and discipline in the process of work. On 1st January, 2003, Labour Code came into force, labour law was reformed, institutes of labour law were newly regulated, the unified labour law codificated source was legitimated, in which the main European Union and International Labour Organization law acts and European Social Charter regulations were united. Right reglamentations in labour relations governed by law between employers and employees help to reach good work results, that are useful to employers and employees. Legal relations between employers and employees should be regulated ensuring social compromise, because it is known that those subjects’ economical position is not equal (an employee is a weaker side). That is the reason why legislators’ duty is to regulate disciplinary amenability relations in such a way that legal interests of employees would not be broken. Work is not distinguished from a person. It can not be realized through representatives. Labour rights and duties can only be realized by a person himself. Employee making an agreement obligates to meeting employer’s engagements and work discipline. Nonobservance of inner work order rules and official regulations or other legal acts make violation of discipline. Amenability is the consequence of any significant... [to full text]

Šiuolaikiniuose darbo teisiniuose santykiuose yra aktualu atskleisti ir analizuoti galiojantį materialinės atsakomybės kaip savarankiškos atsakomybės rūšies reglamentavimą darbo įstatymais. Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui, tai yra įmonei, įstaigai, organizacijai ar fiziniam asmeniui dėl darbuotojo kaltės padarytų visų ar dalies, tiek turtinių, tiek neturtinių nuostolių atlyginimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. nustato, kad nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymų. Vadovaujantis šia nuostata, asmenys, pagal darbo sutartį samdomi dirbti darbdavio įmonėje, privalo saugoti ir tausoti darbovietės turtą. Už šių reikalavimų nevykdymą, kai šia veika kalti darbuotojai padaro turtinę žalą darbdaviui, privalu ją atlyginti darbo kodekso nustatyta tvarka. Pagrindinis šio darbo tikslas apžvelgti Lietuvos ir Lenkijos darbuotojų materialinės atsakomybės instituto raglamentavimą tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektais, rasti pamatinius skirtumus, identifikuoti trūkumus, bei pasiūlyti šio instituto tobulinimo variantus. Tyrimo tikslu siekiama atlikti šiuos uždavinius: nustatyti materialinės atsakomybės problemas darbo teisiniuose santykiuose, atskleidžiant materialinės atsakomybės sąlygas, ypač kaltės sampratos skirtumą Lietuvos ir Lenkijos teisės doktrinoje, palyginti administracijos vadovo teisinio statuso problematiką ir jo atsakomybės specifiką, išanalizuoti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos nustatymo ir išieškojimo tvarkos... [toliau žr. visą tekstą] / Modern labor relations are important to reveal and analyze the current liability as the liability of an independent type of regulation of labor laws. The main task of material responsibility - to guarantee the employer, which is a company, institution, organization or person will be paid for the damages of employee. Constitution of the Republic of Lithuania article 23 finds that the property is inviolable and protected by law. Under this provision, individuals, employees hired to work in the employer's undertaking, have duty to protect and conserve the employer's assets. In case if these requirements are not fulfilled and employees are found guilty of material injury to the employer, there must be compensation by the procedures of Labor Code. The main aim of this overview is the liability of Lithuanian and Polish employees in theoretical and practical aspects, which are to find the differences, identify shortcomings, and propose options for improvement of the institute. The aim of the study is to perform the following tasks: to establish liability in employment law issues, to identify the material terms of responsibility, especially to identify the conception of the fault and to seek the difference between Lithuania and Poland doctrine, to compare the legal status of the head of administration and specifics of liability, to analyze the property, as well as moral damages and the determination of recovery of the characteristics of both countries, as well as attempts to answer... [to full text]

Laidavimas yra tradicinis, nuo Romos laikų žinomas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Finansų krizės laikotarpiu, padaugėjus teisminių ginčų dėl paskolų, kurių nereta užtikrinta laidavimu, grąžinimo, laidavimo institutas tapo ypač aktualus. Todėl svarbu tinkamai suvokti šio užtikrinimo būdo prigimtį ir esmę. Atsižvelgiant į romėnų teisės įtaką dabartiniam teisiniam laidavimo reglamentavimui, darbo pradžioje apžvelgiama, kaip laidavimo institutas buvo reguliuojamas Romos laikais. Vėliau atskleidžiama laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata Lietuvos teisėje. Siekiant geriau suvokti laidavimo esmę, šis institutas lyginamas su panašiais civilinės teisės institutais: laidavimo draudimu bei garantija. Pagrindinė darbo dalis skirta atskirų su laidavimu susijusių klausimų analizei. Kiekvienu atveju iš pradžių aptariamas teisinis klausimo reguliavimas, vėliau analizuojamas atitinkamų nuostatų taikymas Lietuvos teismų praktikoje bei problemos, iškylančios esant iš laidavimo sutarties atsiradusiems teisiniams santykiams. Šioje darbo dalyje aptariami praktikoje dažniausiai pasitaikantys laidavimo, kaip sandorio, negaliojimo pagrindai, susiję su laidavimo subjektais, taip pat nagrinėjami laidavimo sutarties formos klausimai. Didelis dėmesys skiriamas laiduotojo atsakomybės klausimams, atskirai aptariami laiduotojo atsakomybės ypatumai, skolininkui iškėlus bankroto bylą, taip pat sutuoktinio, kaip laiduotojo, atsakomybė. Be to, nagrinėjami įstatyme įtvirtinti... [toliau žr. visą tekstą] / Suretyship is a traditional way of guarantee that someone’s duties shall be fulfilled; the method has been known since the Roman date. In the period of financial crisis, the number of court proceedings related to loans, many of which were guaranteed by suretyship, increased, and thus suretyship as such has become essentially relevant. Therefore, it is important to perceive nature and essence of the way of guarantee appropriately. Considering the effects of Roman law on current legal regulation of suretyship, the work begins with review of suretyship as such in the Roman date. It is followed by revelation on how suretyship as a method to ensure fulfilment of duties is perceived by Lithuanian law. In order to understand the essence of suretyship better, it has been compared to similar institutions in civil law, like suretyship prohibition and guarantee. In the main part of the work the individual issues related to suretyship are analyzed. In each case legal regulation of the issue is discussed first, and then implementation of particular provisions in Lithuanian court practice as well as problems arising from legal relations established by signing suretyship agreements. This part of the paper also discusses most common suretyship subject related essentials of acknowledging a suretyship transaction invalid and suretyship agreement formalization issues. Much attention is paid on issues of sponsor liability; peculiarities of sponsor liability in case of debtor bankruptcy cause and... [to full text]