Riba tarp filosofinio ir literatūrinio diskursų postmoderniojoje kultūroje yra panaikinama išnykus didiesiems pasakojimams. Tai nulemia ne tik literatūros filosofijos atsiradimą ar kalbėjimą apie literatūrinio teksto filosofiškumą, bet ir sulieja filosofinio ir literatūrinio diskursus į vieną, naujos kokybės tekstą, panaikina pačios skirties tarp diskursų prasmę. Lietuvių literatūroje ir kultūroje tokį ribų peržengimą žymi Eugenijaus Ališankos kultūrologinės studijos Vaizdijantis žmogus ir Dioniso sugrįžimas bei jo poezijos rinkiniai (Lygiadienis, Peleno miestas, dievakaulis, iš neparašytų istorijų). čia teoriniai postmoderniojo diskurso postulatai yra inkorporuojami į literatūrinį tekstą; kalbančiojo subjekto raiška liudija nuolatines steigties pastangas; poetinis pasaulis ima darytis fragmentiškas, sudarytas iš kultūrinių, literatūrinių, filosofinių idėjų nuotrupų - tokiame pasaulyje kalbantysis subjektas klajoja, ne tik nuolatos kurdamas savąjį tapatumą, bet ir stengdamasis priartėti prie tarp teksto fragmentų besislepiančios pirmapradės tuštumos. / Philosophical and literary discourses traditionally are differed by their own objects of interest or methods or rhetorical qualities of text. Nevertheless, in postmodern culture these differences are reduced by the dissappearance of meta-discourses and the importance of textuality. These discourses now are in a constant connection – and now we can talk about philosophy of literature or philosophical literature or a philosophy as literature or about pgilosophico-literary framework of contemporary literature. In Lithuanian literature a distinction between philosophical and literary discourses are reduced by Lithuanian poet, Eugenijus Ališanka, who also published two interdisciplinary studies on contemporary art and literature. In poetry E. Ališanka uses ideas of postmodern philosophy, converts them into a poems that becomes the manifestation of a postmodern man in a postmodern world. Formerly meta-narratives are replaced by multiplicity of mini-narratives, and the subject acquires a discoursive identity which wanders in the infinite net of cultural, literary, philosophical signs.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti kalbos sutrikimų turinčių vaikų rišliuosius pasakojimus, taigi darbo objektas yra vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, rišlieji pasakojimai. Šiame darbe buvo išanalizuoti dvidešimt trys priešmokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, rišlieji pasakojimai. Darbą sudaro teorinė dalis, kurioje apžvelgiama kalbos sutrikimų klasifikaciją ir rišliojo pasakojimo metodika, bei tiriamoji dalis. Darbe buvo naudojami aprašomasis, teorinis ir analizės metodai. Tiriamojoje dalyje priešmokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, rišlieji pasakojimai buvo išanalizuoti pirmiausiai pagal paveikslėlių sekos metodą. Išanalizavus rišliuosius pasakojimus pagal šį metodą, buvo pastebėta, kad papildomų klausimų uždavimas padeda vaikams geriau suprasti pasakojimo siužetą, todėl pasakojimai po užduotų papildomų klausimų tapo rišlesni, nuoseklesni ir ilgesni. Be to, vaikų pasakojimuose, kuriuose buvo rasta gramatinių netikslumų, po klausimų analizės šių gramatinių netikslumų neliko. Tolimesniuose teorinės dalies poskyriuose pasakojimai buvo analizuojami mikrostruktūros ir makrostruktūros lygmenyse. Šiose dalyse buvo tiriamas pasakojimų produktyvumas, sintaksės sudėtingumas, struktūrinių dalių subalansuotumas, pagrindinės minties atskleidimas ir teksto junglumas. Kalbos sutrikimų turinčių vaikų rišliojo pasakojimo darbo rezultatais galėtų pasinaudoti kalbininkai ir kiti mokslininkai, kurie domisi vaikų kalbos tyrimais. Tęsiant šį darbą, būtų galima... [toliau žr. visą tekstą] / The aim of this work is to analyse fictional narratives of children with specific language impairments (SLI), therefore, the fictional narratives of children with SLI is object of this paper work. Twenty three fictional narratives were analysed of pre-school children with SLI. This paper work consists of two main parts: theory and analysis. Classification of language disorders and methods of narratives were described in the theory part. Analytic, descriptive and theoretic methods have been used in the paper. First, pre-school children with SLI narratives were analysed by pictures sequence’s method. The results showed of this method analysis that additional questions help children to understand the main idea of the story. For this reason, children stories became more coherent, connected and longer after the additional questions’ analysis. Besides, grammatical imprecision disappeared in the children stories, which were told after the additional questions’ analysis. Second, pre-school children with SLI narratives were analysed by the microstructure and macrostructure levels. Narratives’ productivity, syntax complexity, balance of structural parts, the main idea of the story and text combinability were analysed in these sections. Results of the Fictional narratives of children with specific language impairments could be used by linguists and other scholars, who are interested in the children language analysis. Fallowing this work, this work results could be compared with... [to full text]

Pastaraisiais metais tapatumas apibrėžiamas kaip dinamiška save apibrėžianti sistema, besiformuojanti santykiuose, kurios pagrindas yra emocijos. O tapatumo formavimasis – tai intrapsichinių pasikeitimų paauglystėje visuma – atsiskyrimo ir individuacijos procesas, patyrimų integracija bei ego tęstinumo įtvirtinimas. Todėl siekiant suprasti, kaip sunkumai artimuose santykiuose susiję su tapatumo išgyvenimu paauglystėje, buvo atliktas kokybinis tyrimas, naudojant biografinio pasakojimo interpretacinį metodą. Metodika. Tyrime dalyvavo šeši (3 merginos ir 3 vaikinai) 15-16 metų paaugliai, gyvenantys globos namuose. Naudoti metodai: biografinio pasakojimo interpretacinis metodas, dokumentų analizė ir trauminių įvykių anketa. Rezultatai. Tyrimo rezultatų turinio interpretacinė analizė atskleidė tris tapatumo išgyvenimo tipus: tapatumo išgyvenimas pagrįstas vidiniu konfliktu: konfrontacija su siekiant įrodyt savo vertę; tapatumo išgyvenimas pagrįstas idealizacija ir nuvertinimu: fantazijos ir svajonės – kaip būdas atlaikyti realybę ir tapatumo išgyvenimas pagrįstas fragmentacija: izoliuotas subjektyvumas. Šiame darbe keliamos hipotezės, kad skirtingi biografinio pasakojimo tipai atskleidžia skirtingą tapatumo formavimosi paauglystėje dinamiką. Taip pat patvirtinama artimų ir ilgalaikių santykių svarba tapatumo išgyvenimo ir trauminio patyrimo įveikos procese. / Nowadays identity is defined as rooted in emotion, emerging in relationship and developing as dynamic, self-organizing system. And identity formation is a intrapsychic changes during adolescence: separation individuation process, experience integration and establishment of ego continuity. It is necessary to use new methods for identity evaluation in order to understand it’s development in relational context. Qualitative research: biographical narrative interpretative analysis, was made to understand identity formation in adolescence who live in foster care. Method: six, 15-16 years old teenagers (3 girls, 3 boys) participated in research. Biographical narrative interpretative method was used to collect and interpret data, additional methods: document analysis and traumatic events questionnaire. Results: data analysis revealed three types of identity experience: identity experience based on inner conflict: fight as way to survive; identity experience based on idealization and devaluation: fantasy– the way which helps to deal with reality and identity experience based on fragmentation: isolated subjectivity. It is hypothesized that different types of told life stories are connected with different dynamic of identity experience in adolescence. It is confirmed importance of close and long lasting relationship in a process of coping with traumatic experience.

Pastaraisiais metais tapatumas apibrėžiamas kaip dinamiška save apibrėžianti sistema, besiformuojanti santykiuose, kurios pagrindas yra emocijos. O tapatumo formavimasis – tai intrapsichinių pasikeitimų paauglystėje visuma – atsiskyrimo ir individuacijos procesas, patyrimų integracija bei ego tęstinumo įtvirtinimas. Todėl siekiant suprasti, kaip sunkumai artimuose santykiuose susiję su tapatumo išgyvenimu paauglystėje, buvo atliktas kokybinis tyrimas, naudojant biografinio pasakojimo interpretacinį metodą. Metodika. Tyrime dalyvavo šeši (3 merginos ir 3 vaikinai) 15-16 metų paaugliai, gyvenantys globos namuose. Naudoti metodai: biografinio pasakojimo interpretacinis metodas, dokumentų analizė ir trauminių įvykių anketa. Rezultatai. Tyrimo rezultatų turinio interpretacinė analizė atskleidė tris tapatumo išgyvenimo tipus: tapatumo išgyvenimas pagrįstas vidiniu konfliktu: konfrontacija su siekiant įrodyt savo vertę; tapatumo išgyvenimas pagrįstas idealizacija ir nuvertinimu: fantazijos ir svajonės – kaip būdas atlaikyti realybę ir tapatumo išgyvenimas pagrįstas fragmentacija: izoliuotas subjektyvumas. Šiame darbe keliamos hipotezės, kad skirtingi biografinio pasakojimo tipai atskleidžia skirtingą tapatumo formavimosi paauglystėje dinamiką. Taip pat patvirtinama artimų ir ilgalaikių santykių svarba tapatumo išgyvenimo ir trauminio patyrimo įveikos procese. / Nowadays identity is defined as rooted in emotion, emerging in relationship and developing as dynamic, self-organizing system. And identity formation is a intrapsychic changes during adolescence: separation individuation process, experience integration and establishment of ego continuity. It is necessary to use new methods for identity evaluation in order to understand it’s development in relational context. Qualitative research: biographical narrative interpretative analysis, was made to understand identity formation in adolescence who live in foster care. Method: six, 15-16 years old teenagers (3 girls, 3 boys) participated in research. Biographical narrative interpretative method was used to collect and interpret data, additional methods: document analysis and traumatic events questionnaire. Results: data analysis revealed three types of identity experience: identity experience based on inner conflict: fight as way to survive; identity experience based on idealization and devaluation: fantasy– the way which helps to deal with reality and identity experience based on fragmentation: isolated subjectivity. It is hypothesized that different types of told life stories are connected with different dynamic of identity experience in adolescence. It is confirmed importance of close and long lasting relationship in a process of coping with traumatic experience.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Disertacijoje nagrinėjama vaizdo naratyvumo problema. Analizės objektas – žymaus lietuvių dailininko Šarūno Saukos tapyba. Š. Saukos paveikslai atrodo esą siužetiški, pasakojantys istorijas, nors šios numanomos istorijos dažniausiai neturi žodinių provaizdžių, galinčių tapti interpretacijos šaltiniu. Todėl paveikslai tampa atviri pačių suvokėjų kuriamiems pasakojimams: vaizduojamos situacijos, dažnai primenančios nesuprantamus ir nerimą keliančius ritualus, provokuoja juos aiškinti pasitelkiant įsivaizduojamas istorijas. Tačiau ar kuria pasakojimus patys paveikslai? Ar galima rasti naratyvumo ženklus pačiame tekste, pačioje paveikslo struktūroje, neprimetant jam savo pasakojimo? Kokia naratyvumo samprata gali papildyti vizualių tekstų suvokimą, užuot spraudusi juos į siaurus sąvokos rėmus? Kokiu būdu Š. Saukos paveikslai geba pasakoti istorijas? Atsakymo į šiuos klausimus disertacijoje ieškoma pasitelkiant prancūzų semiotiką ir naratologiją. Formuluojamos teorinės ir metodologinės statiško vaizdo naratyvumo analizės gairės, naratyvumą siejant ne tik su gebėjimu pavaizduoti laikinę seką, bet ir su numanomomis transformacijomis, naratyvinės gramatikos dėsniais bei pasakojimo akto dalyvių (pasakotojo ir jo adresato) komunikacija. Analizuojant Š. Saukos darbus, ryškinami pasakojimo kūrimo mechanizmai, atskleidžiamos skirtingos žiūrovo dalyvavimo paveiksle formos, pasakotojo pasirodymo strategijos, horizontalus ir vertikalus tapybos naratyvumo matmenys. / The dissertation explores the problem of visual narrativity. The object of the analysis are the works of the famous Lithuanian painter Šarūnas Sauka. Š. Sauka‘s paintings clearly seem to tell stories, although they are rarely based on any verbal stories that could serve as a source for interpretation. Instead, they are open to a wide range of individual interpretations: the viewers are provoked to narrativize the paintings by inventing stories that could explain the depicted scenes, which would otherwise remain mysterious and incomprehensible. But do the paintings themselves tell stories? Is it possible to trace narrativity in the very structure of the paintings? What concept of narrativity may be efficiently employed to analyze and understand visual texts? By what means Š. Sauka’s paintings are able to tell stories? The dissertation examines these questions by employing the French semiotics and narratology. The theoretic and methodological guidelines for the analysis of visual narrativity are formulated, linking it not only to the depiction of temporal sequences, but also to the implied transformations, to the laws of narrative grammar, and to the communication of the participants of the narrating act (the narrator and his addressee). In Š. Sauka’s paintings, the narrative strategies are elaborated by revealing the horizontal and the vertical dimensions of pictorial narrativity, as well as by examining the viewer’s and the narrator’s roles in the paintings.

Magistro darbo oblektas – korporatyvioji komunikacija. Darbo tikslas - išnagrinėjus teoriją, nustatyti istorinio aspekto panaudojimo galimybes korporatyviojoje komunikacijoje. Darbo uždaviniai: Aptarti korporatyviosios komunikacijos ir korporatyviojo pasakojimo sampratą; Aptarti istorinio aspekto sampratą ir panaudojamumo galimybes korporatyviojoje komunikacijoje; Nustatyti Lietuvos verslo istorinio aspekto komunikavimą interneto svetainėse. Išanalizavus mokslinę literatūrą, taikant apibendrinamąją, dedukcijos, indukcijos ir loginę analizę, nustatyta, kad gera korporatyvioji komunikacija sudaro prielaidas atsirasti korporatyviajam pasakojimui, o šis, paprastai, būna išreikštas naratyvu arba istorija. Pirmojoje teorinėje dalyje aptariama korporatyvioji komunikacija ir jos svarba tapatybės valdymo procesui bei korporatyviąjai prekinio ženklo plėtrai. Nustatoma, kad geriausiai korporatyviąją tapatybę ir korporatyvųjį prekinį ženklą komunikuoja korporatyvusis pasakojimas. Aptariama jo raida ir bruožai. Aptariami korporatyviosios komunikacijos valdymo metodai ir korporatyviojo pasakojimo tapsmas. Antrojoje teorinėje dalyje kalbama apie istorinio aspekto sampratą korporatyviojoje komunikcijoje. Nustatyta, kad istorinis aspektas korporatyviojoje komunikacijoje apima ne tik korporatyviosios istorijos ar korporatyviosios atminties disciplinas, bet ir yra svarbi organizacijos tapatybės konstrukto dalis. Korporatyviojoje komunikacijoje istorinis aspektas laikytinas nenutrūkstamumo... [toliau žr. visą tekstą] / The purpose of this work is to determine how and to what extent historical discourse are reflected in corporate storytelling. The approach takes the form of systematic reading by traditional frameworks and principles of narratives. From extensive reading of the historical discourse, recurrent formal features and elements of thematic content which together define the genre of corporate history, have been identified. Good corporate communication is the assumption of a good corporate storytelling. This story appears in two ways - from narratives or history. Such a definition provides competence in the reading of historical narratives of organizations and raises questions regarding the role of history in organizational identity, memory and communication. Many different stories were told about organizations to illustrate an idea or concept of a historical discourse. There was a mixture of negative and positive stories that are the sum of the personalities, cultures and images. The emphasis of the values that the stories revealed determined the more important cultural beliefs. This does have an influence on the firm's identity, corporate brand and reputation. This research has shown that stories reflect the elements of abilities, activities and accomplishment. Storytelling is an important form of organisational communication. It is an important source of information for management and in some cases about management. It is also a tool that can be used by management to communicate... [to full text]